Taip, ši istorija palietė didžiąją dalį Lietuvos. Ir negalėjo būti kitaip, kai gyvybės neteko jaunas žmogus, kuriam reikėjo dar ilgai gyventi, auginti savo vaikus, džiuginti draugus ir tėvus. Tokios tragedijos parodo, kokia trapi yra žmogaus gyvybė ir kokie nežmonės gyvena tarp mūsų. Labai užjaučiu visus, susijusius su šia netektimi.
Labai stengiuosi nedaryti jokių priešlaikinių išvadų ir neteisti tų, kurių dar nenuteisė teismas. O begalinis noras tikrai yra. Internete matau, kokia neapykantos lavina liejasi suimtiesiems, emocijų pagauti žmonės linki mirties bausmės, puola advokatus ir mielai padarytų Linčo teismą, jei tik galėtų. Ir aš visus puikiai suprantu. Bet save valdau, nes kartais mes klystame – tiek Garliavos, tiek Almos Jonaitienės istorija mums parodė, kad kartais tiesa gali būti visai kitokia, nei pradžioje šventai ja tikėjome. Ne, aš nelyginu šių situacijų ir tikrai neginu suimtųjų. Aš tiesiog bandau nepasiduoti emocijoms, laukiu naujų šios bylos detalių ir laukiu, kol kaltininkai bus pelnytai nubausti už tai, ką padarė.
Ir jei paaiškės, kad visų įtarimai pasitvirtina ir už paramediko Manto nužudymą atsakinga jo buvusi žmona Justina, man labiausiai gaila jų vaikų, nes jiems visą gyvenimą teks gyventi su žinojimu, kad mama kalta dėl tėčio netekties. O tai labai baisus jausmas, kurio nelinkėčiau niekam.
Prieš dvidešimt metų, kol dar gyvenau Klaipėdoje, bendroje kompanijoje turėjome vieną pažįstamą. Nebuvome labai artimi, bet keliai dažnai susikirsdavo. Ir vieną dieną sužinojome, kad mirė jo mama.
