Mes visi tas pamokas išmokstame tik tada, kai ko nors netenkame. Sakykite komplimentus draugams ir artimiesiems, kol jie gyvi – jie tada daug svarbesni. Man būtų daug smagiau, jei matyčiau ne pomirtinius įrašus soc. tinkluose, koks nuostabus buvo žmogus, o jam dar gyvam esant. Nebandėt tokio parašyti? Apie gerą draugą, rūpestingą mamą ar visada padedančią seserį? Pabandykit, jiems labai patiks. Ir svarbiausia – jie galės tai perskaityti ir pasidžiaugti. Netaupykite gerų žodžių epitafijoms po mirties.
Kodėl aš prakalbau šia tema? Šią savaitę su kolega Gintu vėl filmavome podcastą – labai kviečiu jį pažiūrėti. Ir mūsų šios savaitės tema buvo vestuvių nesėkmės. Gavome labai daug juokingų istorijų – apie susireikšminusias ir nuotakos rūbais apsirengusias mamas, apie į tortą įvirtusius dėdes ir net apie kiaulę, apdergusią visą šventės vietą. Tema išėjo labai smagi, bet į ją aš neįtraukiau vienos gautos istorijos, nes buvo net nepadoru dėti ją šalia nuvirtusių tortų ir prisigėrusių jaunikių...
Man parašė Ugnė. Ugnė sužadėtuvių žiedo iš savo mylimojo laukė net trejus draugystės metus. Sulaukusi labai apsidžiaugė ir puolė planuoti vestuves. Du jauni žmonės buvo labai įsimylėję, svajojo apie šeimos pagausėjimą ir abu visa galva pasinėrė į vestuvių rūpesčius. Vestuvės buvo organizuojamos labai rūpestingai – su dekoru, planuotoja, dviem muzikinėm grupėm, puikiu vedėju. Buvo atšvęstas bernvakaris ir mergvakaris, sukviesta apie 60 svečių. Viskas buvo suplanuota iki menkiausios smulkmenos. Bet kaip sakoma – tu planuoji, o dievai juokiasi.
Dvi dienos prieš vestuves Ugnės mylimasis
