— Sveikiname jubiliejaus proga.
— Ačiū.
— Graži sukaktis. Tikriausiai ji skatina daug ką apmastyti?
— Taip, apmastyti yra ką. Juk mano gyvenime jau ruduo — kraitelė visko gausiai prikrauta. Ir to, ką dariau iš meilės, ir to, ką dariau iš pareigos, bet su malonumu. Tik turtų susikrauti taip ir nesugebėjau, bet ar tai gyvenime svarbiausia?
— Kam šiandien pasakytumėte ačiū?
— Tėvams, šeimai, Dievui... Esu dėkingas visiems, kurie bent trumpam pabuvo mano gyvenime.
Matote, nuo ankstyvos vaikystės jaučiausi išskirtinis. Gimiau išskirtinėje šeimoje — mano tėvas buvo ir ūkininkas, ir stalius, ir smuikininkas. Jis pirmasis visoje apylinkėje pravedė radiją. Žiūrėdamas į jį daug ko išmokau.
— Buvote išskirtinis vaikas bent jau tuo, jog turėjote nepaprastą norą skaityti. Šiandieniniams vaikams tai jau nėra itin įdomu...
— Skaityti labai mėgau. Net tada, kai dar nemokėjau to daryti. Paprasčiausiai ėmiau laikraštį ir vaidinau, kad skaitau. O kai pramokau, tai ir vaidinti nebereikėjo. Mano vasaros buvo praleidžiamos palėpėje su knyga rankose — tai pirmasis mano gyvenimo universitetas.
Šiandieniniams vaikams knygą atstoja kompiuteris. Gaila, žinoma, bet taip yra. Pamažu, visai nejučia naujosios technologijos atima iš mažųjų vaizduotę, kurią mūsų karta metų metais lavindavo knygomis.
— Turite gausų anūkų būrį. Ar juose matote save?
— Taip, juk vaikai visais laikais liko vaikais. Ir problemos jų panašios. Pavyzdžiui, mano anūkas, kuris šiemet lanko pirmą klasę — tikras mušeika.
— Ir jūs mokykloje kitus vaikus skriaudėte?
— Pasitaikė. Vieną dieną tu skriaudi, kitą — tave. Taip daro visi vaikai. Sakykim, eini iš mokyklos su kaimynu. Viskas gražu: kalbi draugiškai, juokiesi. Vos dešimt metrų iki namų lieka, kumšteli... ir vėl susitaikai.
— Tikriausiai ne kartą buvote drausminamas mokytojų?
— Buvau. Kartą net iš klasės išvarė.
— Ką tokio pridirbote?
— Basas atėjau į mokyklą. Matote, per vasarą įpratau po kiemą lakstyti basas. Atėjus rugsėjui, reikėjo eiti į mokyklą. Tam, kad nepritrinčiau pūslių, išėjau basas. Buvo gėda: mokytoja išvarė iš klasės, o mokiniai tyčiojosi, manė, kad tėvai neturi pinigų man nupirkti batus.
— O kaip dėl kenksmingų įpročių? Esate jų turėjęs?
— Narkotikų mano laikais nebuvo, o taboką paslapčia visi rūkė. Tai ir aš slapta tą dariau.
— Ar daug laiko leidžiate su anūkais?
— Dabar jau leidžiu. Anksčiau mažiau galimybių tam turėjau. Pensija davė galimybę daugiau laiko skirti anūkams: dabar kartu piešiame, kartu žiūrime animacinius filmus.
— Ar jau didelę piešinių kolekciją turite?
— Nemažą. Ypač branginu gimimo dienos proga anūkų pieštus šaržus. Aš juose toks juokingas... Smagu žiūrėti. Geresnės dovanos niekada nesu gavęs.
