Sekite 15min Google
Lietuvos sportinių šokių profesionalai, penkiskart šalies dešimties šokių čempionai ir šokių studijos „Dance4fun“ įkūrėjai jau žino ir būsimo mažylio lytį – kitų metų žiemą porai gims sūnus.
G.Slausgalvienė pasakoja, kad šis nėštumas skiriasi nuo ankstesniųjų. Šįkart organizmas, regis, pats diktuoja lėtesnį tempą – norisi daugiau ilsėtis, mažiau dirbti, o ir apetitas gerokai išaugęs.
„Jaučiu, kad šįkart turiu labiau save pasaugoti ir įsiklausyti į organizmą. Norisi daugiau ramybės, poilsio, nebesinori visur skubėti ir tiek daug aprėpti. Pasikeitė ir apetitas – tik, regis, pavalgiau, o jau vėl dairausi, ką čia užkandus“, – juokiasi Gintarė.
Pirmagimės Vakarės Slausgalviai susilaukė prieš trylika metų, beveik po trejų metų gimė Gabrielė, o jauniausioji Adrija netrukus švęs trečiąjį gimtadienį. Pasak Gintarės, seserų amžiaus skirtumas netrukdo joms kurti artimo ryšio – vyresniosios itin rūpinasi mažąja, todėl šeima neabejoja, kad dėmesio nepritrūks ir būsimam broliui.
„Vyresnės sesės tikrai labai padeda su mažąja – pasirūpina ja, pažaidžia, o kartais net ir man pusryčius paruošia ar padeda namuose. Ar galėčiau pasakyti, kad šiuo metu jos visos yra geriausios draugės? Turbūt ne, bet su sesėmis kitaip, matyt, ir nebūna – vieną akimirką myli, kitą jau pykstasi, o netrukus vėl viskas gerai. Tačiau jų ryšys yra stiprus, todėl neabejoju, kad tiek pat meilės ir dėmesio sulauks ir broliukas. Man apskritai gražu matyti augančią didelę šeimą – kai šalia yra savi žmonės, su kuriais galima išdykauti, pasijuokti, o kartais ir pasipešti“, – šypsosi būsima keturių vaikų mama.
Tačiau sūnaus laukimą lydi ir itin jautrūs išgyvenimai. Praėjus vos trims dienoms po to, kai Gintarė sužinojo dar kartą tapsianti mama, mirė jos tėtis. Dėl šios netekties žinia apie būsimą sūnų šeimai įgavo dar gilesnę prasmę – berniuko gimimo laukiama tą patį mėnesį, kurį buvo gimęs Gintarės tėtis.
„Tos dienos buvo labai stiprios emociškai – viena žinia atnešė didžiulį džiaugsmą, o netrukus teko išgyventi skaudžią netektį. Todėl širdį ypač šildo mintis, kad sūnus turėtų gimti tą patį mėnesį, kurį gimė mano tėtis. Man tai labai jautrus ir prasmingas sutapimas“, – sako G.Slausgalvienė.
Neatsiejama gyvenimo dalis
Jautriomis šeimos naujienomis Gintarė pasidalijo autorinės juvelyrikos studijos-galerijos „Rima Berg“ atidarymo vakarą. Papuošalai, anot jos, skirtingais gyvenimo etapais turėjo vis kitokią reikšmę, tačiau puošyba nuo jaunystės buvo neatsiejama ir nuo profesionalios šokėjos gyvenimo.
„Paauglystėje papuošalai man labai patiko – dabar tą patį pastebiu ir žiūrėdama į vyresniąją dukrą. Tuomet labiausiai mėgau sidabrą ir bižuteriją, o auksas man visai nepatiko. Bėgant metams skonis pasikeitė – dabar atradau gintarą, pamėgau labai minimalistinius aukso papuošalus. Apskritai puošyba yra neatsiejama šokėjos gyvenimo dalis, nes varžyboms puošiamės daug. Būdama šešiolikos jau pati dekoruodavau savo sukneles „Swarovski“ kristalais, todėl ir pats kūrybos procesas man artimas“, – pasakoja G.Slausgalvienė.
Ją sužavėjo iki rugsėjo 30 d. galerijoje vyksianti paroda „Kai žydi širdis“. Jos akcentas – reta foninio filigrano technika sukurti papuošalai.
„Rima Berg“ įkūrėjai – juvelyrė Rimantė ir jos vyras Danielius.
„Man darbas su metalu – tai pirmiausia tekstūrų ir formų paieška. Šis ieškojimas vyksta nuolat – stebint aplinkinį pasaulį, gyvenant kasdienybėje, patiriant naujų įspūdžių ar sutinkant naujų žmonių. Kartais idėjos ateina spontaniškai ir išsilieja eskizuose. Kitos reikalauja ilgų dėlionių, primenančių mozaikas, ir nesuskaičiuojamos daugybės bandymų, nepaliekančių manęs tol, kol nepajaučiu, kad kūrinys yra išbaigtas“, – parodos ir galerijos atidaryme kalbėjo juvelyrė Rimantė Landsbergienė, kūrybos pasaulyje gerai pažįstama Rimos Berg vardu.
Anot autorės, ši prieš 3000 m. pr. m. e. Mesopotamijoje atsiradusi, o vėliau Egipte ir Graikijoje naudota papuošalų gamybos technika šiandien yra nepelnytai primiršta.
„Man ji labai patinka dėl galimybės sukurti iškilų, tačiau kartu smulkų ir subtilų reljefą, suteikiantį beveik neribotas rašto galimybes. Pats vielučių ruošimas – nuo pynimo iki litavimo – man yra tarsi savotiška meditacija, galimybė sutelkti mintis ir jausmus, kurie galiausiai atsispindi sukurtame rašte. Tai mano pokalbis su pasauliu, jausmų ir minčių išraiška, energija, sustabdyta akimirka, pastebėtas gamtos grožis, kuriuo noriu pasidalyti“, – sako Rima Berg vardu atpažįstama juvelyrė.
„Foninį filigraną atradau dar besimokydama Kauno taikomosios dailės mokykloje. Tačiau jį matau kaip tekstūrą, kaip nedidelį kūrinio elementą, kuris papildo, bet jokiu būdu neužbaigia kūrinio minties“, – priduria ji.
Autorinius rankų darbo kūrinius iš aukso ir sidabro Rimantė kuria derindama įvairias technikas – nuo foninio filigrano iki vaško skulptūros.
Turi privilegiją
Į žmonos kūrybą Danielius Landsbergis žvelgia iš ypatingos pozicijos – jis yra ne tik jos vyras, bet ir kuriamo „Rima Berg“ prekės ženklo dalis. Turėdamas savitą estetikos, grožio ir kompozicijos pojūtį, jis įsitraukia ir į kūrybinį procesą: vertina, klausia, siūlo, o prireikus – ir kritikuoja.
„Turbūt esu vienas griežčiausių Rimantės kritikų. Ji žino, kad savo nuomonę pasakysiu ir tada, kai ją išgirsti nėra lengva. Tačiau kartu esu ir didžiausias jos kūrybos gerbėjas. Kartais paimu dar nebaigtą papuošalą į rankas ir suprantu – jam nieko netrūksta. Tada nustoju būti kritikas ir tiesiog žiūriu į mylimo žmogaus sukurtą daiktą, kuris mane patį paveikia emociškai“, – pasakoja Danielius.
Jo indėlis apima ir praktinę „Rima Berg“ veiklos pusę – muges, ekspozicijas, logistiką, galeriją bei techninius sprendimus. Danielius prisipažįsta dažniau linkęs rizikuoti ir pasiūlyti iš pirmo žvilgsnio sunkiai įgyvendinamų idėjų. „Man patinka paklausti: o kodėl ne? Kas būtų, jeigu pabandytume? Nes už visų diskusijų, techninių sprendimų ir verslo reikalų galiausiai lieka svarbiausia – menas gali sukelti jausmą“, – sako jis.
Apčiuopiama forma jausmams
Rimantės kelias į juvelyriką prasidėjo nuo ilgų savęs ir tinkamiausios kūrybos formos paieškų. Nors nuo paauglystės ją traukė menai, literatūra ir humanitariniai dalykai, rinkdamasi studijas ji pasirinko praktiškesnį kelią – prancūzų kalba dėstomą inžineriją Kauno technologijos universitete. Baigusi studijas keletą metų dirbo su elektros inžinerija susijusioje srityje, tačiau ilgainiui suprato, kad profesinėje veikloje jai labiausiai trūksta kūrybos.
Svarbus pokytis įvyko gimus sūnui – tuomet Rimantė pirmą kartą rimtai sau pripažino, kad nori kurti. Ji tapė ant šilko, savo malonumui parašė knygą, išbandė skirtingas kūrybos formas, ieškodama tos, kuri būtų artimiausia. Vėliau šeimoje gimus dukrai, pasirinkimas kūrybą paversti svarbia savo gyvenimo dalimi tik sustiprėjo.
Noras kurti apčiuopiamus, žmogaus kasdienybės dalimi galinčius tapti daiktus atvedė ją į Kauno taikomosios dailės mokyklą, kur ji atrado ir vieną mėgstamiausių technikų – foninį filigraną.
Šiandien kurdama „Rima Berg“ papuošalus Rimantė ieško tekstūros ir formos pusiausvyros, o įkvėpimo semiasi stebėdama aplinką, žmones ir kasdienybę.
„Juvelyrika – mano pasirinkimas jausmui suteikti apčiuopiamą formą“, – savo kūrybinį kelią apibendrina ji.
