Sekite 15min Google
Telefonų ekranuose Audra plačiai šypsosi ir trykšta pozityvumu, tačiau iki šio etapo jai teko patirti išties daug. Jau nuo 3 metų ji augo Alytaus kūdikių namuose, o septynerių buvo perkelta į Vilniuje esančius Žolyno vaikų globos namus. Ten ją pastebėjo viena iš „SOS vaikų kaime“ dirbančių moterų ir tapo Audros globėja. Tiesa, tai dar neužtikrino stabilaus gyvenimo.
„Persikėlus į „SOS vaikų kaimą“, gyvenau šeimoje, kuri buvo sudaryta iš „SOS mamos“ ir kitų vaikų namuose atsidūrusių vaikų. Tuo metu ten buvo dvylika tokių namukų, kuriuose gyveno taip prižiūrimi vaikai. Vienoje šeimoje gyvendavo iki septynių vaikų“, – pasakojo Audra.
Keturiasdešimtmetė moteris neslėpė, kad buvo sunkus vaikas – atsiliko jos raida, o tai lėmė ir tai, kad kai kuriuos dalykus Audra suvokdavo ir darydavo kitaip nei kiti. Jai buvo sunku pritapti prie sveikų vaikų, o neįgaliųjų klasėje, kurioje mokėsi, taip pat jautėsi ne iki galo savoje vietoje.
„Kiekvienais metais vyko įvairūs tyrimai ir kažkuriuo metu pastebėjo, kad mano raida pradėjo vystytis. Tada leido mokytis pagal įprastą programą, bet tai reiškė, kad 14 metų mane perkėlė į 5 klasę. Po aštuonių mane išsiuntė į Radviliškį. Pirmi metai ten man psichologiškai buvo labai, labai sunkūs“, – kalbėdama su Žmonės.lt prisiminė ji.
