Sekite 15min Google
Telefonų ekranuose Audra plačiai šypsosi ir trykšta pozityvumu, tačiau iki šio etapo jai teko patirti išties daug. Jau nuo 3 metų ji augo Alytaus kūdikių namuose, o septynerių buvo perkelta į Vilniuje esančius Žolyno vaikų globos namus. Ten ją pastebėjo viena iš „SOS vaikų kaime“ dirbančių moterų ir tapo Audros globėja. Tiesa, tai dar neužtikrino stabilaus gyvenimo.
„Persikėlus į „SOS vaikų kaimą“, gyvenau šeimoje, kuri buvo sudaryta iš „SOS mamos“ ir kitų vaikų namuose atsidūrusių vaikų. Tuo metu ten buvo dvylika tokių namukų, kuriuose gyveno taip prižiūrimi vaikai. Vienoje šeimoje gyvendavo iki septynių vaikų“, – pasakojo Audra.
Keturiasdešimtmetė moteris neslėpė, kad buvo sunkus vaikas – atsiliko jos raida, o tai lėmė ir tai, kad kai kuriuos dalykus Audra suvokdavo ir darydavo kitaip nei kiti. Jai buvo sunku pritapti prie sveikų vaikų, o neįgaliųjų klasėje, kurioje mokėsi, taip pat jautėsi ne iki galo savoje vietoje.
„Kiekvienais metais vyko įvairūs tyrimai ir kažkuriuo metu pastebėjo, kad mano raida pradėjo vystytis. Tada leido mokytis pagal įprastą programą, bet tai reiškė, kad 14 metų mane perkėlė į 5 klasę. Po aštuonių mane išsiuntė į Radviliškį. Pirmi metai ten man psichologiškai buvo labai, labai sunkūs“, – kalbėdama su Žmonės.lt prisiminė ji.
Į Vilnių Audrai leisdavo grįžti vieną kartą per mėnesį, o šio įvykio ji laukdavo kaip didžiausios šventės. Specialiai visuomet pasirinkdavo paskutinį mėnesio savaitgalį, kad mintis apie kelionę padėtų išgyventi.
„Pinigėlių „SOS vaikų kaimas“ neturėjo daug, o bilietas į abi puses kainuodavo apie 40 litų, todėl Vilnių aplankyti galėjau vieną kartą per mėnesį. Tą malonę pasilikdavau mėnesio galui, tada visą mėnesį žinodavau, jog dar yra ko laukti“, – šyptelėjo Audra.
Radviliškyje ji baigė viešbučių darbuotojų kursus, tačiau ši specialybė Audrą gąsdino – juk reikėjo išlaikyti nemažą tempą. „SOS vaikų kaimas“ siūlė apgyvendinti ją savarankiško gyvenimo namuose Naujojoje Vilnioje, tačiau mintis apie dar vieną įstaigą Audrai taip pat nepatiko. Todėl, atsidūrusi kryžkelėje, ji tą kartą pasirinko atsiskirti nuo organizacijos.
„Aš norėjau nepriklausomo, savarankiško gyvenimo, o ne tik keisti įstaigas. Pamenu, man į galvą šovė mintis išvažiuoti į Šiaulius pas draugę. Tai tiesiog nuėjau į banką, nusiėmiau pinigėlių ir viskas. Taip aš du metus pragyvenau Šiauliuose – be jokių pajamų ir darbo. Man tiesiog padėjo draugė“, – Žmonės.lt atskleidė Audra.
Gyvenimas be namų ir viską pakeitęs susitikimas
Grįžusi iš Šiaulių, Audra Vilniuje jau nebeturėjo nieko. Kadangi buvo atsisakiusi „SOS vaikų kaimo“ pagalbos, jie toliau moteriai padėti nebegalėjo. Vienintele pastoge jai, būdant 24-erių metų, tapo nakvynės namai.
„Tada niekas netikėjo, kad aš kada nors galėsiu gyventi normalų gyvenimą. Dvejus metus aš basčiausi po nakvynės namus – keičiau juos kas pusę metų. Visus jau žinojau, buvo pasiektas dugnas“, – visiškai atvirai pasakojo Audra.
Su buvusia globėja tuo metu moteris jau nebepalaikė ryšių, o paklausta apie savo tikrąją šeimą Audra atskleidė, kad biologinę mamą matė vos vieną kartą gyvenime.
„Kai man buvo vienuolika, mane susirado mano brolis, jis kurį laiką vėliau mane lankė, buvo net pas save vasarai į Trakus pasikvietęs. Iš jo sužinojau, kad mano mama dažnai būdavo Konarskio turguje. Nuvykom ten su broliu ir radom ją sėdinčią prie konteinerio, ji buvo visiškai girta. O aš labai bijojau tokių žmonių, todėl nesiartinau, gal per kokius penkis metrus nuo jos stovėjau ir žiūrėjau. Brolis apsiverkė ir aš prašiau išvažiuoti. Tai buvo vasarą, o jau rudenį ji mirė“, – skaudžią istoriją pasakojo moteris.
Tėčio Audra niekada nematė ir apie jį žino tik tiek, kiek parašyta jos gimimo liudijime – vardą bei pavardę. Be jos, šeimoje buvo dar trys vaikai – visi jie augo sudėtingomis sąlygomis, o vyriausias brolis jau mirė.
„Žinau, kad vienas iš brolių yra benamis, kitas gyvena socialiniam būste ir turi problemų su alkoholiu, todėl ryšio nėra. Jei susitinkam, iš karto prašo, kad jam nupirkčiau butelį… O man to nesinori“, – sakė ji.
Naujų spalvų Audros gyvenimas įgavo jai sutikus tuometinį „Carito“ vadovą Liną Kukuraitį, kuris pasiūlė jai atvykti apsistoti jų nakvynės namuose.
„Caritas“ pasiūlė pradėti lankyti „Agapės“ kursus. Tai buvo socialinis projektas, skirtas ilgą laiką niekur nedirbusioms moterims grįžti į darbo rinką. Buvo motyvaciniai kursai, dirbo ir psichologai, o po trijų mėnesių prasidėjo praktiniai mokymai. Aš pasirinkau konditerės kursus, galvojau, kad bus lengva ir tik šokoladą ant bandelių tepsiu. O susidūriau su iššūkiais, aš net šaldytuvą bijojau atidaryti. Galvojau, kaip čia svetimoje vietoje atidarysiu šaldytuvą ir dar kažką pasiimsiu iš jo? Ilgai turėjau kompleksų“, – Žmonės.lt atviravo Audra.
Atsiradus įgūdžiams, moteris pradėjo ieškoti darbo. Iš pradžių ji per dieną dirbdavo po keturias valandas – nuo 7 iki 11 valydavo biblioteką. Po to vėl grįždavo mokytis socialinių įgūdžių, o dabar pilnu etatu dirba indų plovėja ir kuria turinį socialiniams tinklams.
Savarankiškas etapas ir socialiniai tinklai
Atsistojusi ant kojų, Audra ėmė ieškoti būdų savarankiškai gyventi viena, tačiau susirasti būstą nebuvo taip paprasta. Nors iš pradžių atrodydavo viskas gerai, susitikus su šeimininkais gyvai, šie atsisakydavo išnuomoti butą.
„Tie raidos sutrikimai ant manęs kažkiek matosi, labai jaučiasi, kad nuėjus apžiūrėti buto, savininkai akylai stebi. Pavyzdžiui, buvo atvejų, kai apžiūrėjau butą, abiem pusėm viskas tiko. Bet galiausiai pasakė neskubėti su sprendimu ir jį pranešti rytoj, o jau po valandos gaunu žinutę, kad pasirinko kitą nuomininką“, – prisiminė ji ir pridūrė, kad galiausiai svajonę nuomotis butą jai įgyvendinti pavyko buto ieškant padedant brokeriui.
Bute Audra gyvena visiškai viena, o paklausta apie jausmus, ji neslėpė, kad niekada nejautė noro susirasti antrą pusę.
„Pas mane net nėra to instinkto, kuris, būna, kitiems anksčiau ar vėliau ateina, kad jau laikas susirasti draugą. Man to visiškai nėra ir nebuvo. Niekada neturėjau santykių“, – Žmonės.lt teigė Audra.
Visgi norint bendravimo, moteriai užtenka tik paimti telefoną į rankas ir įsijungti internetą. Ten jos laukia tūkstančiai palaikančių, kurie kasdien laukia jos įrašų ir aktyviai užduoda jai klausimus. O komentarų ji sulaukia net iš žinomų žmonių. Tiesa, neseniai ji ištrynė savo „TikTok“ paskyrą su 41 tūkstančiu sekėjų ir šiuo metu orientuojasi tik į „Instagram“.
„TikToke“ nieko gražaus neliko, o dalį to skaičiaus sudarė ir tie, kurie manęs nuoširdžiai nemėgo. Gal seniau ir buvo svarbūs skaičiai, bet dabar žinau, kad geriau mažiau, bet tikrų žmonių. „Instagrame“ visi mane palaiko ir net Katažina Zvonkuvienė parašo, ir Naglis Bierancas. O su Skaiste Semenike tapome net draugėmis. Niekada seniau tokios draugystės neturėjau, atrodo, kad bendravimas su žmonėmis buvo tik formalumas, o dabar susitinku su ja išgerti kavos ir tiesiog pabūti, man tai daug reiškia“, – džiaugėsi Audra.
Kartais moterį vis dar pasiekia vienas kitas įžeidžiantis komentaras, tačiau dėl jo ji tikina jau nebesukanti galvos. O be socialinių tinklų ji turi ir kitų hobių – domisi technologijomis, kompiuteriniais žaidimais, spalvina knygeles, o esant progai pažaidžia boulingą ar net krepšinį.
„Anksčiau dar jausdavau stresą dėl to, kad kažkas savo įrašams panaudodavo kokią mano nuotrauką ar sumontuodavo vaizdo įrašą, bet kiek aš galiu su visais kovoti? Galiausiai niekas nebežeidžia“, – tvirtai užbaigdama pokalbį su Žmonės.lt tarė Audra Kiaulevičiūtė.
