Nuoskaudą psichologai apibūdina kaip vieną iš pykčio rūšių. Tik skirtumas tas, kad pyktis visada nukreiptas į išorę, į skriaudėją. Tačiau nuoskauda aštrius išgyvenimus visada nukreipia į vidų, į save patį.
Nekalbėsime apie tuos atvejus, kai kažkas sąmoningai norėjo jus įžeisti: aprėkė, šiurkščiai atrėžė, skėlė antausį. Mes kalbame tik apie tuos atvejus, kai žmogus pasielgė vadovaudamasis savo požiūriu, gyvenimiškais planais ir nuostatomis, o jus tai kažkodėl užkabino, nuliūdino, sukėlė graudulį, nesupratimą, pasipiktinimą.
Viskas ne taip?
Kai kurie žmonės karčią nuoskaudą jaučia nuolat: jie gimė ne toje šalyje, ne tuo laiku, ne tiems tėvams, ne už to ištekėjo, ne tokius norėtų turėti vaikus. Žinokite: visuotinė, nuolatinė, neišgydoma nuoskauda ant viso pasaulio rodo, kad jūsų gyvenime tikrai kažkas ne taip.
Tačiau kaltindami aplinkinius ir ant jų įsižeisdama, rodote tik savo nebrandumą, nesugebėjimą susitvarkyti su savo problemomis. Imkite pavyzdį iš linksmų, pasiturinčių, pasitikinčių savimi žmonių – jiems nežinomos nuoskaudos. Bet kokį jiems skirtą „įgėlimą“ jie praleis pro ausis, kadangi yra įsitikinę: problemų turi tas, kuris skaudina. Nenorite atrodyti nevykėliu? Tuomet neįsižeiskite.
Supykę ant savęs
Ar dažnai puolate save kaltinti, esate savimi nepatenkintas? Pavyzdžiui, žiūrite ir veidrodį ir susikremtate: „Kokia aš sustorėjau, pasenusi, nesusitvarkiusi!“ arba „Koks aš kvailys! Jonui vėl pakėlė algą, o man...“. Dažnai sau priekaištaujate dėl neryžtingumo: „Kada pagaliau tapsiu drąsesnis ir valingesnis?“
Sustokite! Negalima leisti taip ant savęs pykti. Mūsų pasąmonė nesupranta nei pokštų, nei koketavimo.
Sustokite! Negalima leisti taip ant savęs pykti. Mūsų pasąmonė nesupranta nei pokštų, nei koketavimo. Jūs davėte jai komandą pasijusti stora, sena, netvarkinga, silpno charakterio asmenybe? Rezultatas neprivers ilgai laukti: kartu su savo kaltinimais jūs gausite blogą nuotaiką, maudulį ir prastą savęs vertinimą.
Ką daryti? Kontroliuoti visas mintis ir žodžius apie save. Kai tik pasijusite, kad pradėjote save kaltinti visomis mirtinomis nuodėmėmis – nuspauskite stabdžius. Venkite savo elgesio kritikos. Jeigu aplinkiniai dažnai girdės: „Koks aš kvailys!“, taip ir ims jus vertinti. Gerbkite save, vertinkite, tuomet ir aplinkinių būsite mažiau pažeidžiama.
Didelės viltys gerai dūžta
Tarkim, kažkam jūs darote gerą darbą arba padarote žmogui paslaugą tikėdamasi, kad jis atsakys tuo pačiu. O jis kažkodėl elgiasi kitaip. Ir tuomet jus graužia nuoskauda: „Kodėl?! Aš tikėjausi... Už gerą reikia atsidėkoti – taip akivaizdu. Koks žiaurumas!“.
Ką daryti? Jeigu draugei padėjote, kai ji negalėjo įsidarbinti ir sėdėjo be pinigų, nesitikėkite, jog ji būtinai ateis į pagalbą jums sunkią valandą. Būkite moraliai pasiruošusi, kad draugė, kai tik reikalai gerai klostysis, net užmirš jus telefonu pasveikinti su gimtadieniu.
Arba jūs vyrui paruošėte prabangius pietus iš trijų patiekalų, tikėdamasi, kad jis atliks generalinę ruošą namie ir pagaliau išneš naujametę eglę, kuri iki balandžio stovėjo balkone. Atminkite: didelės viltys – dideli nusivylimai. Gėris laikomas gėriu, nes daromas nesavanaudiškai, nelaukiant kompensacijos už savo pastangas ir kilnumą.
Nekelkite pirštinės
Jaučiate, kad pašnekovas jūsų atžvilgiu nusiteikęs skeptiškai: pašaipiai žiūri, kalba suspaustomis lūpomis, atsisuka pokalbio metu ir paniekinamai numoja į jūsų argumentus. Privalote suprasti, jog šiuo atveju jus bando sąmoningai įskaudinti. Nepasiduokite provokacijai. Jums meta pirštinę – nekelkite jos! Atvirkščiai, veiksmas privalo pakelti jūsų savivertę: vadinasi, priešininkui yra ko pavydėti.
Jums meta pirštinę – nekelkite jos! Atvirkščiai, veiksmas privalo pakelti jūsų savivertę: vadinasi, priešininkui yra ko pavydėti.
Ką daryti? Galbūt tai vienintelis atvejis, kai įsižeidus reikia tuojau pat nutraukti bendravimą. Jeigu pajutote, kad kažkas nori jus įskaudinti, pažeminti, priversti nervintis, bėkite nuo to žmogaus kuo toliau ir nesigailėkite prarastų ryšių. Šie žmonės tik ir siekia, kad prarastumėte dvasinę pusiausvyrą. Nesuteikite jiems tokio malonumo!
Mąstykite, o ne jauskite...
Apsiginkluokite šūkiu: „Protingi žmonės neįsižeidžia, protingi žmonės daro išvadas“. Žymus prancūzų rašytojas O.Balzakas yra pasakęs, kad gyvenimas yra tragedia tiems, kurie jaučia ir komedija tiems, kurie mąsto. Tad neverkite, o mąstykite. Jeigu draugė paskyrė jums susitikimą ir neatėjo, neperspėjusi apie pasikeitusius planus, išvados gali būti dvi: gal ją užklupo nenumatyti nemalonumai, kitaip ji būtų paskambinusi, tačiau gal jūsų draugei į jus nusispjaut.
Arba draugas žadėjo paskambinti, bet nepaskambino. Čia siužeto variantų daugiau: užruko darbe, nespėjo, sutriko svarstydamas pasiūlyti jums ranką ir širdį ar ne, o galbūt, tikrino, ar paskambinsite jam pati, ir taip nutinka... Toks padėties analizavimas savaime ramina.
Išvada tokia: įsižeisti – vadinasi tapti priklausoma nuo kito žmogaus elgesio. O tai neteisinga. Jūsų gyvenimas – puiki nuotaika, teigiamos emocijos neprivalo priklausyti nuo kažkieno elgesio. Žinoma, vistiek priklausysime, juk nesame mediniai stuobriai, o gyvos, jautrios būtybės. Svarbiausia – kaip priklausyti! Jeigu jus aprėkė visuomeniniame transporte, nuotaika apniuks. O kaip greitai jus užmiršite nuoskaudą ir pyktį – kai tik išlipsite iš autobuso arba pyksite visą vakarą ir kitą dieną – priklauso nuo jūsų.
Gyventi su nuolatine nuoskauda – pavojinga ir kenksminga sveikatai. Užslėpta, neprasiveržusi pykčiu nuoskauda graužia organizmą iš vidaus. Nuslopintos negatyvios emocijos sukelia gastritą, opą, hipertoniją, astmą ir visą puokštę kitų ligų. Kai tik panorėsite įsižeisti, iš karto pagalvokite: „Ką jaučia žmogus, kurį įskaudinau? Greičiausiai nieko – jis net nesužinos apie mano išgyvenimus. O ką gausiu aš? Subjurusią nuotaiką, galbūt ligą. Tai ar vertas tas žmogus mano nervų ir nemalonumų?!“
Įskaudintieji mano, kad žmonės privalo:
į gėrį atsakyti gėriu;
būti sąžiningi,
laikytis žodžio,
neskaudinti vienas kito,
visada padėti nelaimėje,
netrukdyti kitiems ilsėtis ir dirbti,
kalbėti tyliai, nepažeidžiant kitų ramybės.
Tad svarbiausia – susitaikyti su faktu, kad dažniausiai būna ne visai taip, o dar dažniau – visai net taip.
