Sveikas, Rimai. Labai džiugu, kad sutikai tokią draugę, su kuria pasijutai daug laimingesnis, laisvesnis. Žinai, man visai nesinori pūsti į vieną dūdą su tavo tėvais, bet visgi gal ne bloga linkėdami jie siūlo tau neskubėti. Santuoka yra rimtas įsipareigojimas, atsidavimas ir savęs dovanojimas kitam, tuo pačiu – atsižadėjimas dalies savęs. Beje, pasižadėjimas sutuoktiniui yra ne ką mažesnis nei kunigo ar vienuolio įžadai. Susituokę žmonės tampa „mes“, kai galvoji ne tik už save, bet ir už mus abu, prieš priimdamas bet kokį svarbesnį sprendimą, pagalvoji, ar tai bus gerai mano antrai pusei, mano šeimai.
Santuoka – ne vaistas
Taigi ar esi realiai tam pasirengęs, ar tu pažįsti save, savo norus, poreikius, tikslus, ar žinai tiksliai, kas yra svarbu tavo draugei? Kokie yra tavo tikrieji motyvai tuoktis? Vien to, kad jautiesi su drauge laimingas, nevienišas ir neslegiamas tėvų vadovavimo, neužtenka. Tai būtų labai paviršutiniška motyvacija, greičiau - pabėgimas nuo realybės. Santuoka nėra nei vaistas nuo vienatvės, liūdesio ar kompleksų, nei prieglobstis nuo problematiškos tėvų šeimos. Nei problemos, nei vienatvė, niekur nedingo, tiesiog apakinti meilės šviesos, dabar pasitraukė į antrą planą. Nenoriu gąsdinti, bet santuokoje problemų ir rūpesčių tik padaugės. Ar gali numatyti kokių? Kokios tavo išrinktosios stipriosios ir kokios silpnosios pusės (juk kiekvienas turime ir trūkumų), ar galėsi padėti mylimajai jas įveikti ir tobulėti?
Prieš žengiant tokį žingsnį gerai apmąstyk, ar tikrai esi jam pasiruošęs. Tačiau nei patyrę tėvai, nei protingi psichologai negali už tave žinoti, kas yra tau dabar geriausia. Sėkmės!
