Vaikinas nepalaiko mano vaikščiojimo į įvairius seminarus, lankymosi pas psichologą. Jis net šaiposi iš to, sako, kad tai pinigų švaistymas. Jis priekaištauja, kad per mano mokslus nėra laiko pabūti kartu. Aš noriu būti su juo, bet man svarbūs visi tie seminarai. Pradėjome pyktis, atitolom, rečiau mylimės. Nejau vienintelė išeitis – skyrybos? Silvija
Sveika, Silvija, Nelabai galiu tavęs paguosti. Juk nepatarsiu tau atsisakyti savo tobulėjimo ir visą savo laiką praleisti su draugu. Jei draugui nepavyks įveikti savo savininkiškumo, pavydo, egoizmo, greičiausiai jūs ir toliau tolsit. Be abejo, tu gali bandyti sudominti jį ir įtraukti į savo pomėgius. Gal jis dar veikiamas senų stereotipų ar jam tiesiog trūksta informacijos, pozityvios patirties, kad jis tave suprastų ar užsidegtų gilintis pats. O gal labai skirtingos jūsų vertybės, pasaulėžiūra, jei, pavyzdžiui, jam rūpi tik apsikabinus tave spoksot į televizorių, o tau – paskaityti knygą.
Manau, tau labai svarbu neužmiršti savo poreikių, norų, svajonių, siekių. Neverta aukoti šių esminių dalykų dėl vaikino įgeidžių. Tikras draugas, mylimasis, pamatęs žibančias tavo akis niekada nepasakys: „Man atrodo tau visai to nereikia“ arba „ai, čia nesąmonė, kvaila, per brangu“. Antraip jis tave nuvertina, negerbia tavęs, neįsiklauso ar tiesiog nenori tavęs girdėt. Jei ko nors ir nesupras, tikras draugas pasiteiraus: „Gal galėtum daugiau papasakoti, kur tu eini, kas ten vyksta?“. Gal tada tikrai geriau turėti mylimąjį, kuris taip pat šiek tiek pamišęs dėl dvasinių dalykų ir matytų tavyje gyvą, tobulėjančią, ypatingą asmenybę bei remtų ir puoselėtų tavo augimą ir klestėjimą
