„O kada namo?“ – tyliai paklausė su vėžiu kovojantis berniukas, atėjęs paragauti „Tuk Tuk širdele“ paramos fondo atvežtų vaišių į Santaros klinikų vaikų onkohematologijos skyrių.
Jų svajonė – grįžti į įprastą gyvenimą
Klausimas, kuris kelioms sekundėms sustabdė visus susirinkusius ir tapo jautriu priminimu, kad šiems vaikams nebereikia brangių žaislų ar įspūdingų dovanų – jie labiausiai nori vieno: kuo greičiau grįžti namo, apsikabinti savo artimuosius, nubusti savo lovoje ir gyventi gyvenimą, kuris daugeliui mūsų atrodo toks paprastas ir savaime suprantamas.
Tą akimirką labai aiškiai supranti, kad kai kurių vaikų vaikystė šiandien telpa tarp baltų ligoninės sienų, pypsinčių aparatų, procedūrų, chemoterapijos ir laukimo.
Visus subūrė bendra veikla
Fondo „Tuk Tuk širdele“ komanda į skyrių atvyko surengti jautrios popietės mamoms ir vaikams, tačiau ši diena labai greitai virto kur kas daugiau nei tik susitikimu ar edukacija.
Vaikai vaišinosi „Talutti“ vafliukais, pakavo Simonos Nainės padovanotus žaisliukus, juokėsi, spalvino ir kartu su edukatore Rasa Rakauskiene kūrė rankų darbo pakabukus, kurie tą dieną tapo mažais vilties simboliais kiekvienam skyriuje esančiam vaikui bei jo mamai.
Net sunkiausiose gyvenimo situacijose vaikai vis tiek nori būti vaikais – kurti, žaisti, parodyti savo piešinį mamai ar bent trumpam pamiršti ligoninės kasdienybę.
Mamos ir tėčiai – stiprybės šaltinis
Į veiklas jautriai įsitraukė ir skyriuje su vaikais būnantys tėčiai, kurie kartu spalvino, bendravo ir stengėsi vaikams sukurti bent kelias lengvesnes bei šviesesnes valandas, tačiau daugiausia emocijų tą popietę buvo mamų akyse, nes būtent jos čia kasdien išgyvena tai, ko dažnas žmogus net negalėtų įsivaizduoti.
Jos miega šalia vaikų lovų, keliasi naktimis nuo aparatų signalų, mokosi suprasti sudėtingus gydytojų terminus ir kraujo tyrimų rodiklius, kurie staiga tampa svarbiausiais skaičiais jų gyvenime.
Jos išmoksta būti stiprios tada, kai viduje pačios byra, šypsosi vaikui po bemiegių naktų ir tyliai verkia ligoninės koridoriuose tam, kad į palatą grįžtų vėl stiprios.
Sujaudino asmeninė istorija
Ypatingai jautriai mamos ir tėčiai priėmė fondo įkūrėjos Alinos Šiaulevičiūtės istoriją. Ji atvirai pasidalijo savo šeimos išgyvenimais, kai jos mažam vaikui buvo diagnozuota onkologinė liga, o gyvenimas per vieną dieną apsivertė aukštyn kojomis.
Alina pasakojo apie laiką ligoninės palatose, baimę dėl vaiko gyvybės, bemieges naktis ir vidinę kovą, kai turi išlikti stipri dėl savo vaiko net tada, kai pačiai atrodo, jog nebeturi jėgų.
Klausydamos jos istorijos, mamos verkė, tačiau tuo pačiu buvo labai aiškiai matyti ir kažkas nepaprastai stipraus – bendrystė.
Vis tik Alina sako, kad nors jos sūnaus liga šiandien jau yra praeityje, ji geriau nei kas kitas žino, ką reiškia mamų buvimas šalia sergančių vaikų, todėl šiandien stengiasi palaikyti kiekvieną šeimą, einančią šiuo sudėtingu keliu.
„Būdama čia dar kartą supratau, kokios nepaprastai stiprios yra šios mamos. Jos kasdien gyvena tarp nežinios, baimės ir laukimo, tačiau vis tiek randa jėgų šypsotis savo vaikams, juos raminti, apkabinti ir būti jų didžiausiu saugumu. Klausydamasi jų istorijų mačiau ne tik skausmą, bet ir neįtikėtiną meilę bei stiprybę. Tokiose vietose labai aiškiai supranti, kad kartais žmogui labiausiai reikia ne didelių žodžių, o tiesiog žinojimo, kad jis nėra vienas“, – sakė fondo įkūrėja Alina Šiaulevičiūtė.
Kavos pertraukėlė – galimybė sustoti ir nurimti
Jautria staigmena mamoms pasirūpino „Kavos draugas“, padovanojęs kavos aparatą vaikus slaugantiems tėveliams, o verslininkas Ernestas Kavaliauskas savanoriškai papildomai įteikė dar vieną kavos aparatą medikams bei personalui.
Atrodytų, tai tik kavos aparatas, tačiau mamai, kuri ligoninėje gyvena jau ne pirmą savaitę ar net mėnesį, karštos kavos puodelis kartais tampa vienintele ramybės ir sustojimo minute per visą dieną – mažu priminimu, kad kažkas galvoja ir apie jas.
Fondo atstovai sako, kad tokios popietės dar kartą primena vieną labai svarbų dalyką – sergančių vaikų šeimoms šiandien labiausiai reikia ne gailesčio, o žmogiško palaikymo, artumo ir visuomenės, kuri nepraeina pro šalį, nes kartais net mažiausias gerumas žmogui, gyvenančiam ligoninės palatoje, tampa milžiniška šviesa.
Daugiau informacijos apie tai, kaip prisidėti prie sergančių vaikų ir tėvų gerovės, rasite čia:
