Baubo vardas – „Juoda diena“. Kaip iš tos klaikiausios vaikystės pasakojamosios siaubo istorijos: „Mergaite, mergaite, užrakink duris, nes juodoji diena jau lipa tavo laiptais.“
Bijojau tų istorijų ir bijojau tos juodos dienos. Visada tėtis kaldavo į galvą kažkokias kvailas tiesas, iš kurių juokdavausi. Nes atrodė, kad nesąmonių nesąmonė sėdėti ant lagamino ir laukti tos kvailos juodos dienos, kad suspėčiau į paskutinį išplaukiantį laivą. Į kurį lipant atsargiai pasižiūrėti ar tik jo pavadinimas ne „Titanikas“.
Bar bar bar. Kas ten? Juoda diena. Na ir kas? Na ir viskas!
Bet tekdavo klausyti tėčio ir kažkaip ruoštis tai dienai. Kvailai, neišmanančiai. Dedant daiktus į savo butą – sandėlį, vis pamąstant ar to daikto man tikrai prireiks? Juk nors nerealiai gražus kavos puodelis su nudaužta rankenėle man kelia mielus prisiminimus, juodos dienos akivaizdoje ar norėsiu iš jo gerti kavą? Po to iš manęs juokėsi mano vaikai. Iš mano tėčio tiesų, kurios jau buvo tapusios mano.
Ir štai. Žilė galvon, velnias iš uodegos ir šast juoda diena prie durų. Taip visai netikėtai ir nelauktai. Kaip iš anekdoto. Bar bar bar. Kas ten? Juoda diena. Na ir kas? Na ir viskas!
O juk galvojau, kad jos taip ir nesulauksiu ir mano visas taupyklės vargas nueis ir šuniui, ir katei, ir visam gyvūlių ūkiui po uodegom.
Juk kaupiau ir taupiau visokias nesąmones net nežinodama ko gali prireikt juodai dienai. O kai ji atėjo, pradėjau ieškoti. Ir radau! Radau muilo. Ūkinio. Pirštinių. Guminių. Spirito. Medicininio. Veido kaukių. Karnavalinių. Ir pinigų. Tais labiausiai apsidžiaugiau. Galinėje džinsų kišenėje šimtas eurų!
Žiūrėjau išsižiojusi ir varčiau prieš saulę, ieškodama visokių vandenų ženklų. Glosčiau kaip mažą vaiką, kuris padarė gerą darbą ir džiaugiausi plačiausiai. Todėl nesuprantu, kodėl mano tėtis apsiverkė prieš keletą metų, kai rado mirusio dėdės name, paslėptus 14 tūkstančių rublių. Juk kai randi – turi džiaugtis? Kam verkti kai randi tiek pinigų? Nesvarbu, kad čia nieko už juos nenusipirksi. Bet juk gali pasvajoti ką Ten galėjai nusipirkti?
Žodžiu pirma jo taisyklė – juoda diena, nors ir ilgai lauki, vis tiek ateis, todėl būk pasiruošęs. Visaip. Stipriai. Glaustai ir išdidžiai.
Kito dalyko mane mokė – pagrindinius dokumentus laikyk slaptavietėje, arčiau lauko durų. Nesuprasdavau kodėl? Mano suvokimu, ar tai tam, kad vagiui nereikėtų ilgai ieškot? Šast už santaupų ir pro duris. Net nepabučiavus šeimininko, gal tik labas pasakius. Ar tik – viso gero?
Jei esi sudegėlis tik su pižama, tai tu esi niekas.
O pasirodo, kad dėl gaisro. Jei esi sudegėlis tik su pižama, tai tu esi niekas. Bet jei paišinas, tačiau su dokumentais rankose, pusė gyvenimo pradžios jau turi. Tiesiog bėgi nuo gaisro, pačiumpi popierius, kad vėliau galėtum įrodyti, kad tai tikrai buvo tavo namas, kurio jau nebėra.
Jei apsvilusiomis blauzdomis garsiai trepsėsi ant nuodėgulių, kad čia stovėjo tavo namas, kaimynas, kuris tavęs nemėgsta, gali pasakyti, kad tave pirmą kartą mato. O tu tik šast popieriukus po nosimi ir problema išspręsta.
Tada tėtis mane mokė visada prisipilti į mašiną beveik pilną benzino baką. Niekada nelaikyti pustuščio. Čia kaip apie tuos pesimistus ir optimistus. Pesimistai žiūri į iki pusės pripiltą stiklinę ir sako, kad ji pustuštė, o optimistai, kad puspilnė.
Tai vat. Reikia būti optimistu ir visada pripilti pilną baką. Kodėl? Atsakė – o jei reikės bėgt! Kur? Bet kur! Tiesiog gali kas nors atsitikti, o tada tu šoki į mašiną ir važiuoji kol tavo mašinos bake baigsis kuras ir tu jau būsi saugioje vietoje.
Kai klausdavau kas man gali atsitikti, gaudavau atsakymą, kad bet kas. Tiesiog visiškai bet kas. Nuo iki. Ir aš tikėjau.
Kiekvienoje kelionėje laikydavausi dar vienos tėčio taisyklės. „Pinigus išslapstyk mažiausiai trijose skirtingose vietose“. Nes nežinai kas gali atsitikti su pirma slėptuve. Kuri gali dingti netikėtu metu, tiesiog išėjus pirmą kartą į svetimą miestą. Vienas klausia, kitas stumia, trečias traukia. Tėtis sakydavo, kad jei pajusi tokį procesą, vykstantį su tavimi, žinok iškart, kad tuo metu tuštėja tavo pirmoji pinigų slėptuvė. Tada tu žinai, kad su antra slėptuve turi elgtis daug atsargiau ir protingiau.
Kol pasieksi trečią slėptuvę, jau ir ateis laikas vykti į namus. Apsisaugok save nuo netikėtumų svetimame krašte, kur tau niekas negalės padėti. Koks tu bebūtum patrauklus ar gražus, svetimoj šaly tu esi niekas.
Ir visada, vaikel (jis taip sakydavo), turėk patikimą kaimyną, kuriam galėtum patikėti savo namų raktus.
Turėk patikimą kaimyną, kuriam galėtum patikėti savo namų raktus.
Nes nežinai kas gali nutikti, kai tavęs nebus namie. Ar vamzdis, tavęs neatsiklausęs, nuspręs išeiti į pensiją, ar tu pamesi raktus, nes tuo metu ne raktai tau bus galvoje. Žodžiu priežasčių gali būti šimtai.
Ir visos šitos taisyklės sukosi apie vieną kodinį pavadinimą „Juoda diena“. Ir tai nereiškia, kad tai yra bėda. Nes jei tu būsi pasiruošęs jai ir laikysiesi taisyklių, tai jokia juoda diena tau nebaisi.
Nereikia bijoti juodos spalvos. Nes joje yra penkiasdešimt pilkų atspalvių.
