Trečiadienį, birželio 10 dieną, miręs V.Garastas nugyveno ilgus ir gražius metus su pedagoge, buvusia sportininke Irena Garastiene. Su 2023 metų gruodžio 27-ąją mirusia žmona jiedu nugyveno 66 metus.
„Išgyvenau labai daug mirčių: po truputį vienas po kito amžinybėn iškeliavo visa mano tėvų šeima ir likau vienas, o dabar byra ir mano šeima: sūnaus nėra, žmonos nėra... Nėra jokio gyvenimo džiaugsmo, malonu prisiminti tik mūsų įspūdingas pergales“, – tą kartą sakė žmonos Irenos netekęs legendinis Lietuvos krepšinio treneris Vladas Garastas.
Treneris per gyvenimą išgyveno daug skaudžių netekčių.
„Sunki mano senatvė: pernai (2022 m., – aut. past.) Kelne, išvykęs stebėti Europos krepšinio čempionato grupės varžybų, staiga mirė 64 metus einantis mano sūnus Virgilijus, prieš tris savaites – žmonos sesuo, o dabar – mano Irena“, – 2023 metais kalbėjo jis.
Kalbėdamas apie žmoną Ireną jis sakė, jog juos sujungė sportas.
„Abu esame biržiečiai, vienmečiai, mokėmės toje pačioje vidurinėje mokykloje, kartu sportavome, važinėdavome į varžybas.
Irena buvo puiki lengvaatletė sprinterė, o aš – lengvaatletis bėgikas ir krepšininkas. Mus ypač suvienijo bendra profesija – fizinis lavinimas ir sportas.
Susituokėme Vilniuje. Irena studijavo Vilniaus pedagoginiame institute, o aš – Kūno kultūros institute. 1957-aisiais kovo 31 dieną abu nuėjome į Vilniaus santuokos rūmus, liudininkai tapo ten buvę žmonės ir susituokėme. Laimingos mūsų šeimos garantas buvo ir didelė žmonos kantrybė“, – kalbėjo V.Garastas.
Legendinis treneris neslėpė, kad Irena tam tikra prasme prisidėjo ir prie legendinių „Žalgirio“ pergalių.
„Žmona atliko ypač didelį darbą namie. Man daug nereikėjo rūpintis vaikais. Žmona mane retai matydavo namie ir viena laikė visus keturis namų kampus, viską prižiūrėjo.
Aš buvau atsidavęs trenerio darbui ir mažiau rūpinausi šeimos gerove. Žmona buvo labai puiki kulinarė, puikiai gamindavo maistą. Valgyti pagamindavo viską, ko tik paprašydavau, viską mokėdavo.
Kai 1979-aisiais iš Biržų atvažiavau treniruoti Kauno „Žalgirį“, su žmona iš pradžių neturėjome kur gyventi, todėl pusę metų glaudėmės pas Irenos tėvus. Puikiai prisimenu, kai 1980-1983-aisiais mūsų dabartiniame bute, kuriame gyvenu jau 43 metus, vienu metu gyvenome dešimtyje: mes su Irena, sūnus ir dukra su savo antrosiomis pusėmis ir jų vaikai. Ir visiems užteko vietos, niekas nesiskundė“, – teigė Vladas.
Po žmonos mirties paklaustas, ar kas nors liko giliai širdyje užslėpta, jai nepasakyto per bendro gyvenimo metus, Vladas atviravo, kad neišsakytų minčių dar tikrai buvo.
„Per paskutiniuosius pusantro mėnesio su žmona jau buvo sunku susikalbėti, todėl daug ko jai ir negalėjau pasakyti.
Vis guosdavau, kad jos sveikata gerėja, gydytojai rūpinasi, viskas bus gerai. Tačiau daug ko ji jau nesuprato.
Nesuspėjau žmonai padėkoti už vaikų užauginimą, begalinį jais rūpinimąsi. Prisimenu, kai dar Biržuose ji apsinuodijo maistu ir buvo išvežta gydytis į Vilnių. Žmona paprašė, kad atvažiuočiau jos aplankyti ir atsivežčiau vaikus. Į Vilnių su abiem vaikais važiavau autobusu kelias valandas. Dar ir šiandieną mano akyse – Irenos begalinis džiaugsmas, kai ji ligoninėje galėjo apkabinti savo vaikus“, – kalbėjo jis.
