Deja, aš nesu Kerė, nes aš esu Zofija, translytė mergina, ir mano gyvenimas labiau primena amerikietiškus kalnelius Londone nei Niujorko skersgatvius. Kartais svarstau, kodėl taip yra. Man moterys sako, kad mano gyvenimas yra būtent toks dėl to, jog turėčiau galimybę prisidėti prie didelių pokyčių. Ir aš naiviai tuo tikiu. Tikiu, kad kartais man gyvenimas atsiunčia iššūkių tam, jog kitoms merginoms įrodyčiau, kad mes galime. Ir kad mes tai padarysime. Kad mes stiprios ir galime už save pakovoti. Kad mūsų baimės ir tylos era pasibaigė. Kad mes turime balsą ir mes nebetylėsime.
...Ir aš neužtilau. Pasakiau, kad jei tyrimas pasisuks ne mano pusėn, aš norėsiu matyti visų apklaustųjų parodymus ir tyrimą atlikusių žmonių vardus.
Tyrimas, kuris buvo iškeltas, nes buvau apkaltinta prisilietusi prie vieno asmens darbo aplinkoje. Kitaip tariant, buvau apkaltinta tuo, ko nepadariau. Skamba absurdiškai? Labiau – transfobiškai.
Vieną dieną tas pats vyras, pasirodęs esantis draugiškas, man pasiūlė sužaisti šachmatais. Sutikau žaisti ir nepasikuklinau laimėti. Mat nesu viena iš tų, kuri pasiduoda vien tam, kad vyrui leistų pasijusti vyriškesniam. Matyt, jis man simpatizavo, bet man nesinorėjo atsakyti tuo pačiu, tik prasitarti, kad esu translytė mergina. Apokalipsė neprasidėjo, bet tikriausiai paliečiau jo ego, nepasitikėjimą savimi ar, negražiai sakant, kažkokius religinius aspektus tuo, kad esu translytė.
Atvirai sakant, man buvo skaudu.
Tad kitą dieną prasidėjo audra iš giedro dangaus – aš ir mano kolegos buvo apklausti, ar aš prisiliečiau pirštu prie Jo, apsiskundusio vadovui. Mat teisiškai Didžiojoje Britanijoje tai galima būtų traktuoti kaip seksualinį priekabiavimą, bet būtent šioje modernioje ir šaunioje šalyje tokį išgalvotą skundą galima vadinti transfobiniu poelgiu, kuris darbo aplinkoje negali būti toleruojamas ir tai galima apskųsti žmogiškųjų išteklių organizacijoms, kurios gina visų ir visokių žmonių teises.
Atvirai sakant, man buvo skaudu. Ne dėl to, kaip pasielgė minėtasis, bet todėl, kad suprantu, jog su panašiomis situacijomis ir transfobija, psichologiniu ar netgi fiziniu smurtu vis dar susiduria tylesni ir kuklesni asmenys darbo aplinkoje. Ir ne visi drįsta pasipriešinti. Ir aš buvau tokia. Tai – ne pirmas kartas, kai buvau paniekinta vyro darbo aplinkoje todėl, kad esu translytė mergina, nors tai, rodytųsi, neturėtų man ir kitam maišyti būti gera darbuotoja.
Bet dabar – aš šiek tiek kitokia. Nebe tyli pelė. Išmandrėjau. Pagyvenau Londone ir supratau, kad aš turiu savo teises. Kad neprivalau taikstytis su neteisybe. Aš nebeleidžiu sau nutylėti, praleisti pro akis, nusileisti. Ne tik dėl savęs. Bet ir dėl tų, kuriems reikia pavyzdžio, kad su tuo nevalia taikytis. Ir net nuoširdžiai mylėdama visus žmones, neskirstydama jų pagal orientaciją, rasę ar religiją aš tikiu, kad gyvendami Europos šalyse XXI amžiuje mes negalime drumsti kito žmogaus laisvės ir pasirinkimo, kuris niekaip neliečia ir nedaro įtakos tavo asmeniniam gyvenimui.
Kita vertus, man buvo ir yra pikta, kad yra žmonių, kuriems gera kelti skausmą kitiems. Iš nemeilės sau ir nepasitikėjimo savimi bandyti sugniuždyti bei paniekinti kitą. Būtent todėl apie tai kalbu ir kviečiu kitas moteris netylėti, jeigu jūs patiriate psichologinį smurtą darbo aplinkoje ar visuomenėje. Kviečiu prabilti ir tokius poelgius paversti pavyzdžiais, kurie keltų baimę siaurapročiams tikėti, jog valdžia ir galia jų rankose.
Raginu ieškoti būdų viešinti situacijas. Įvardinti žmones ir veiksmus tikraisiais jų vardais, nesvarbu ar tai seksualinis priekabiavimas, ar transfobija. Nes jeigu tu turi tyrą širdį, galiausiai vis tiek laimėsi. Prisimink tai. O tokie išgyvenimai tau tik dar kartą primins, kad esi stipri. Privers suprasti, kas iš tiesų esi. Tad vertink tai ir saugok. Apgink tą mergaitę, žiūrinčią į tave veidrodyje.
