Apie pažintį su britų ikona gydytoja nedaugžodžiauja, tačiau tikina, kad pastaroji paliko itin šiltą įspūdį: „Tai mielas, šiltas, paprastas žmogus. Man didžiausias įvertinimas buvo tai, kad išvažiuodama ji pasakė: „I wish you were in London“ (liet. norėčiau, kad būtumėte Londone)“, – maloniais prisiminimais LNK laidoje „Bus visko“ dalijosi gydytoja.
Pacientai Rūtą vertina ne tik už profesionalumą, bet ir žmogiškumą, gebėjimą įsigilinti į jautriausias problemas. Pasak jos, sveikata – brangiausias mūsų turtas, bet ar tikrai darome viską, kad ją išsaugotume?
Judėjimas, subalansuotas gyvenimas, loginiai užsiėmimai – tai svarbu, bet galiausiai pasiekiama riba, kai to nebeužtenka. Rūta netiki natūraliu amžėjimu ir svarsto mokslininkų iškeltą provokuojantį klausimą – o jeigu senėjimas iš tikrųjų yra liga?
„Tiems, kurie seka šiuolaikine mada ir siūlo senti natūraliai, aš atsakau – gerai, nedažykim plaukų, netvarkykim dantų, nenaudokim jokios kosmetikos ir aš pasižiūrėsiu, kaip jūs atrodysite natūraliai. Dar daugiau pasakysiu – neduokite moterims pakaitinės terapijos ir jos bus nelaimingos, jausis katastrofiškai blogai“.
Tai, kad bus gydytoja, Rūta žinojo vos penkerių. Kai kitos mergaitės žaidė su lėlėmis, ji rankose jau laikė ampules ir švirkštus. Tada įkvėpimu tapo namai, kuriuose mokslas ir smalsumas buvo kasdienybė. Jos tėtis – fizikos docentas, mama – habilituota medicinos mokslų daktarė, profesorė. Žavėdamasi jų išprusimu, Rūta be didesnių iššūkių ir pati baigė prestižines medicinos studijas.
Vos baigusi universitetą, ji pradėjo dirbti valstybinėje ligoninėje, tačiau ten pamatytas skurdas ir itin ribotos galimybės padėti ligoniams ją tiesiog šokiravo. Netrukus medikė patirties semtis išvyko į Dubajų, kur gydė ir šeicho vaiką ir pajuto tikrąjį gydytojo profesijos prestižą.
Po trejų metų, praleistų Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Lietuvoje Rūtos niekas nelaukė – buvusi darbovietė paprasčiausiai nepriėmė atgal. Tada ji įsidarbino vienoje pirmųjų privačių klinikų.
Po darbo ir budėjimo valandų ten, medikė dar dirbo ir mamos kabinete, važinėjo pas klientus į namus. Krūvis buvo nežmoniškas, pašlijo sveikata. Kartą, po vizito pas pacientą, vykusio paryčiais, Rūta pateko į avariją, vos nepasibaigusią tragedija.
„Buvo plikledis. Mane išmetė į priešingą pusę ir aš susidūriau su sunkvežimiu. Variklis visas sumaitotas, iš mašinos nieko neliko, o aš į kamputį kažkaip įsispraudžiau ir man nieko. Kai atvažiavo vyras ir pamatė mašiną, stebėjosi, kad likau gyva. Pasiūlė nuvažiuoti į bažnyčią, žvakelę uždegti“, – sunkiausius profesinius metus prisiminė Rūta.
Vis tik skaudžiausią likimo smūgį ji patyrė prieš kelerius metus netekusi savo ramybės uosto ir įkvepėjo vyro, su kuriuo nugyveno gražiausius 27-erius metus. 2016-aisiais, kai karjera ėjosi kaip per sviestą ir jos privatus kabinetas pamažu virto šiandienine klinika, šeimą sukrėtė šokiruojanti žinia – Rūtos mylimąjį glemžėsi vėžys, gydytojai jam žadėjo tik dvejus metus gyvenimo.
Tad kokios Rūtos pastangos padėjo sutuoktiniui išgyventi net septynerius metus? Kaip ji sugebėjo nepalūžti? Kokius mokslinius eksperimentus vaikystėje ji stebėjo savo namų virtuvėje ir kodėl po Dubajaus į Lietuvą grįžo pasikeitusi? Visa tai ir dar daugiau sužinosite laidoje – „Bus visko“ – jau šį šeštadienį 17.30 val. per LNK.
