„Ne kartą esu pavadinta kempine. Dainų rašymas iš dalies man yra kaip dienoraštis, tik nebūtinai aš esu pagrindinė visų istorijų veikėja, labiau stebėtoja“, – prisipažįsta Greta Jančytė. Ir ši daina yra klasikinis to pavyzdys. Kai išsiskyrė artimi draugai, jų liūdna istorija tiesiog įsėdo Gretai įgalvą.
„Glaudžiai bendravom, visom gyvenimiškom problemom dalijomės... Kai taip nutiko, mane stipriai paveikė. Kad apie tai nuolat negalvočiau, ėmiau ir parašiau šią dainą. Kūryba man padeda išlaisvint susikaupusias emocijas“, – sako ji.
Visą pokalbį su atlikėja galite pamatyti čia:
Dainininkė įsitikinusi, kad gebėjimas įsijausti į kitų problemas ir išgyventi jas kaip savo būdingas nemažai daliai kūrybingų žmonių. „Be to, turbūt negalėčiau dainų rašyti“, – mano ji.
Tačiau su tuo nėra lengva gyventi. Kai apsėda kitų problemos ar užvaldo šalia vykstančios gyvenimo dramos, Greta taip giliai į jas panyra, kad tarsi atitrūksta nuo realybės.
„Kartais būtent dėl to tampu velniškai komplikuota ir išsiblaškiusi asmenybė, su kuria gali būti sunku susikalbėti“,–sako ji.
