Vienas iš tokių FC Baseball koncertų, šįkart – akustinis, įvyks visai netrukus, rugpjūčio 14 dieną Anykščiuose, kultūros festivalyje „Purpurinis vakaras“. Prieš festivalį Tautvydą kalbino Laisvė Radzevičienė.
– „Purpurinis vakaras“ – lyg ir ne visai jūsų formatas. Kodėl priėmėte kvietimą?
– Esame dainų grupė. Visada didžiavausi tuo, kad FC Baseball dainas vakarėlio vidury, atsistojęs ant kėdės, gali dainuoti bet kas. Kiekvienas perteiks savo mintį ar jausmą. Mažasis mūsų grupės sąstatas tai puikiai atspindi: grupės būgnininkas Mantas ritmą groja su mažiau būgnų, Tadas groja gitara, šįkart bosu gros Rytis, aš dainuosiu. Tiesiog – bičai ir dainos. Jokių triukų. Kai toks formatas, labai smagu groti. Taigi, kai „Purpurinis vakaras“ su mumis susiekė – daug nesispyriojome.
– Ar kiekvienam festivaliui parengi skirtingą programą? Ar klausytojai gali tikėtis išgirsti ką nors netikėta?
– Būna visaip. Mano nuomonė apie gyvus pasirodymus, bėgant laikui, kito. Parašyta ir išleista daina atitenka auditorijai, ji – nebe tavo. Esama dainų, stipriai įstrigusių žmonių širdyse, kartais jautiesi prastai, kai jų nepagroji. Tačiau turi likti ištikimas ir sau, dabartiniam savo etapui, kad jaustum savo kūrybą, ji būtų tavo sieloje, arti esmės, tikra, be jokių pagražinimų. Šitaip ir žiongliruojame.
„Purpuriniame vakare“ dalyvausime pirmą kartą. Mėginu įsivaizduoti, koks tai festivalis. Tokiam ir ruošiamės. Neabejoju, kad bus puiku. Atsivežame gražių dalykų, tikiuosi, žmonės mus šiltai pasitiks.
– Ar nulipęs nuo scenos po koncerto bendrauji su publika? Festivaliuose, o ypač – „Purpuriniame“, žmonės yra labai arti. Išduok, ar gerbėjai sako tik gražius dalykus?
– Anksčiau po koncertų bendraudavau nuolat. Dabar rečiau, gal tai – vadybininkų įtaka (šypsosi).
Daug kas priklauso nuo vidinio jausmo. Juk pasirodymai visi skirtingi, ir jausmas po jų – taip pat. Kai jaučiu, kad turiu ką duoti, mielai plepu su žmonėmis, fotografuojuosi. Neretai išgirstu istorijas, kur juos mano dainos lydėjo, kokius dalykus padėjo peržengti. Nuostabus bendrystės jausmas! Būna ir keistų momentų, bet jie – irgi žmogiški.
– Koks buvo pirmasis festivalis, kuriame dalyvavai? Ką apskritai tau reiškia geras festivalis?
– Jei gerai pamenu, pirmasis, kuriame dainavau pats, buvo „Galapagai“. Tuomet dar vadinausi „Junior A“. Labai jaudinausi. Turbūt daugeliui atlikėjų festivalių scenos yra tarsi gyvūnas, kurį turi prisijaukinti, – auditorija dažniausiai nėra tavo. Kita vertus, metams bėgant, festivaliai tampa vieta, kur užkulisiuose sutinki daug pažįstamų. Muzikos pasaulis Lietuvoje nėra didelis, smagu pamatyti kolegas, paklausyti, kuo jie gyvena, kaip keičiasi, kaip skamba jų naujausia muzika.
Retai vykstu į festivalius, jei juose nereikia groti, apskritai privengiu didelių renginių. Kartą visai neplanuotai, o man taip dažnai nutinka, vidury nakties atsidūriau „Sūpynių“ festivalyje. Pamenu, vaikščiojau ir džiaugiausi, kad tokie dalykai vyksta. Šviesos, žmonės, aura, bendrystė…
– O kur bėgi tada, kai norisi nuo visų ir visko pabėgti?
– Viena iš tokių vietų – mano namai. Gyvenu už miesto, apsuptas gamtos, visiškoje ramybėje. Gera grįžti po koncertų, ištiesti kojas hamake, pasidžiaugti čiulbančiais paukščiais. Kai norisi dar kitų patirčių, išvažiuoju į Rygą. Šį miestą atradau prieš ketverius metus, su draugais keliaujame žiūrėti operos ar baleto.
Vasarą naktinis Rygos gyvenimas irgi turi savito žavesio. Juokaujame, kad Ryga yra Vilnius kitoje dimensijoje: viskas tarsi pažįstama, bet tuo pat metu – kitoniška. Jei manęs nėra namie, studijoje, prie ežero ar geriausių draugų svetainėje, vadinasi, aš Rygoje su jais ieškau skaniausios mango margaritos.
– Galbūt šią vasarą jau įvyko tai, kas tavo prisiminimuose ją išskirs iš kitų vasarų?
– Turbūt – požiūris. Jis kitoks nei prieš dešimtmetį. Įprastai vasaromis gyvendavau tarp koncertų, repeticijų, filmavimų – nuolat ką nors kūriau. Šiandien labiau degu noru gyventi, patirti naujų dalykų. Jau kurį laiką jaučiu viduje bręstančius pokyčius, noriu juos pažinti, suprasti, prisipratinti, o rudenį sėsti ir viską aprašyti.
– Tavo dainos – ir labai jautrios, ir juokingos. Tokios paprastai yra vasaros. Ar esi jai sukūręs dainą?
– Mūsų dainose daug vasariškų motyvų. Kartais net išgirstu komentarų, kad kūrybos kelio pradžioje buvau introspektyvesnis, dainose būdavo daugiau manęs, šiandien – daugiau naktinio gyvenimo motyvų, šokių ritmų. Metai bėga, aš keičiuosi, keičiasi ir mano muzika, ir tai, kas ją įkvepia kurti. Tikiu, kad ši vasara paklos emocinį pagrindą tam, apie ką rašysiu rudenį. Ir pats nekantrauju tai išgirsti.
– Ką groji arba grotum miške prie laužo, kai niekas tavęs neklausytų – tiesiog sau?
– Matyt, ieškočiau ko nors naujo, dar neapdainuotos akordų progresijos, melodijų. Tikiu, kad miškas ir laužas tikrai ką nors pašnabždėtų.
– Jau rugpjūtis. Ar išgyveni jausmą: kaip gaila, kad vasara baigiasi?
– Nenoriu sakyti, kad vasara jau kiek vargina, tačiau ši – kupina nuotykių, pasisėdėjimų, šokių, vakaronių. Vakar juokiausi, kad per pastaruosius du mėnesius mačiau daugiau aušrų nei per visą gyvenimą. Mėgaujuosi tuo, laisve, orais, kompanija, bet meluočiau, jei sakyčiau, kad visai nesvajoju apie rudeninį paltą, susikaupimą ir grįžimą prie to, ką, manau, darau geriausiai – muzikos studijų, atradimų garsuose, žaidimų žodžiais.
