Liepos 15 d. Valdovų rūmų Didžiajame kieme G.Porteris surengs vienintelį šių metų koncertą Lietuvoje. Vienas ryškiausių šiuolaikinio džiazo ir soulo balsų į Vilnių grįžta jau turėdamas čia savą ryšį. Pokalbyje su muzikos kūrėja Laura Kešyte jis kalba apie naują kūrybinį etapą, būsimą koncertą, kūrybą kelyje ir Lietuvą, kuri jam tapo ypatinga vieta Europoje.
L.Kešytė: Papasakokite apie naują kūrybinį etapą. Kokios temos ir būsenos dabar ateina į Jūsų muziką?
G.Porteris: Į šią muziką ateina daug dalykų, kuriuos dabar nešiojuosi savyje: laikas po pandemijos, atgimimo jausmas, politinis keistumas pasaulyje, asmeninės netektys. Po pandemijos praradau brolį ir dar iki galo nesu išreiškęs, ką ši netektis man reiškia. Bet tai nereiškia, kad albumas bus apie liūdesį. Priešingai, noriu kalbėti apie gyvenimo geismą, energiją ir tą užsidegimą, kurį jis turėjo. Gal net neištarsiu jo vardo ar žodžio „brolis“, bet jis tikrai bus šioje muzikoje.
Albume atsiras ir afrikietiškų ritmų, nes bendradarbiavau su keliais jaunais Afrikos muzikantais. Bus ir tai, ką visada darau: nėrimas į emocijas, poezijos paieška, mintis apie silpnesnįjį, žmogų, kurio balsas dažnai lieka nuošalyje. Ir, žinoma, meilė: jos pakilimai, nuopuoliai, romantinė meilė, kurią šįkart taip pat noriu tyrinėti.
L.Kešytė: Lietuvoje Jus galima sutikti ne tik koncertų metu. Koks Jūsų santykis su mūsų šalimi? Gal per šiuos susitikimus Lietuva jau tapo antraisiais namais?
G.Porteris: Tam tikra prasme norėčiau, kad taip būtų. Kelyje praleidžiu apie du šimtus dienų per metus, todėl labai gera turėti vietą, kur gali atgauti jėgas. Čia turiu draugų, galiu juos pamatyti ir bent trumpam grįžti į ramesnį, žmogišką ritmą. Lietuva man yra labai ypatinga vieta Europoje. Žmonės čia ypatingi. Sakau tai ne iš mandagumo, o todėl, kad taip jaučiu.
L.Kešytė: Kokią programą šią vasarą atsivežate į Vilnių? Ar klausytojams norėsis judėti kartu su muzika, ar veikiau panirti į kontempliatyvią, beveik metafizinę būseną?
G.Porteris: Mano muzikoje turi būti ir dvasinis, metafizinis matmuo, ir ritmas, „groove’as“. Noriu, kad klausytojas muziką jaustų kūnu, bet atrastų joje ir kažką didingesnio. Kai šie dalykai koncerte susijungia, jaučiu, kad darau tai, ką noriu daryti.
Kiekvienas vakaras šiek tiek kitoks. Aš tarsi didžėjus renkuosi iš savo dainų, o jos jau seniai gyvena su mumis, todėl gali kisti: prasiplėsti, įgauti naujų niuansų, pasukti į improvizaciją. Labai svarbi ir publika: ką žmonės tą vakarą jaučia, kas tvyro ore, ko jiems reikia emociškai, kartais net politiškai. Svarbus tampa ir metų laikas, ir saulėlydis, ir pati vakaro atmosfera.
L.Kešytė: Klausydama Jūsų ankstyvojo kūrinio „On My Way to Harlem“ pagalvojau apie Lietuvą ir visai kitokią jos džiazo istoriją. Jeigu Lietuva būtų viena Jūsų daina, kuri tai būtų?
G.Porteris: „A Consequence of Love“. Žinau Lietuvos istoriją. Tai ypatinga istorija, kova už grožį, meilę, savo šalį ir teisę būti tuo, kas esi. Džiazas dažnai gali būti laisvės lakmuso popierėlis. Jeigu žmogus ar tauta yra pakankamai atviri priimti šią improvizacinę, jausmingą muziką, vadinasi, jie jau yra laisvės kelionėje. Tam tikra prasme norėčiau, kad tai iki galo būtų tiesa ir mano paties šalyje.
L.Kešytė: Kada randate laiko rašyti muziką? Gal lėktuvuose, traukiniuose, kelionėse?
G.Porteris: Keliaudamas kuriu dar daugiau. Didžiąją dalį albumo „Liquid Spirit“ parašiau judėdamas po Europą: lėktuvuose, traukiniuose, autobusuose, automobilyje, kartais net važiuodamas dviračiu. Kažkas tame judėjime, galbūt pro akis slenkančiuose vaizduose, pažadina atmintį ir svajingą būseną mano galvoje.
L.Kešytė: O kai idėja ateina, kaip ją išsaugote?
G.Porteris: Rašau. Turiu kelias užrašų knygeles, popieriaus skiaučių, balso įrašų telefone. Kai ateina laikas užbaigti dainą, turiu viską suvesti į vieną: viena eilutė gali būti vienoje knygelėje, kita mintis – kitoje, dar kažkas – telefone. Tai nuolatiniai maži muzikos fragmentai.
Prieš albumo „Liquid Spirit“ įrašus telefone turėjau daugybę dainų idėjų, bet jį pamečiau ir praradau beveik visą albumą. Šis albumas tapo bandymu iš naujo prisiminti tai, ką buvau praradęs. Gal tos dainos turėjo dar kartą apsigyventi mano galvoje, kad gimtų būtent tokios. Kartais likdavo tas pats pavadinimas, bet atsirasdavo kiti žodžiai, kitas jausmas. Tai man priminė, kad kūryba yra tekanti upė. Ji gali išsprūsti, bet jeigu lieki jai atviras, teka toliau.
