„Kažkada Radijo namų koridoriuose išgirdau, kad mūsų technikos direktorius Giedrius Lipnickas yra aukštalipys ir prižiūri M1 bokštą Kėdainių rajone. Nuo to laiko ėmiau prašytis, kad mane ten pasiimtų kartu. Nebijau aukščio, todėl buvau tikra, kad įlipti į tą bokštą bus visai smagu. TOS dienos ėmiau laukti kaip mažas vaikas Kalėdų. Šiam įvykiui pasitaikė graži proga – radijo 100-metis, tad sutarėme, jog štai taip, šventiškai, iš aukšto, tai ir paminėsime. Skaičiavau ne tik dienas, bet ir valandas. Tuomet nė nenumaniau, kad šią šventę taip apsunkins išvakarėse su šeima suvalgytos austrės“, – pasakoja Ieva.
„Tai „UAB M-1“ priklausantis aukštuminis statinys – 200 metrų aukščio metalinės konstrukcijos stiebas. Pastatytas ir pradėtas naudoti 2005 metais, jis yra, turbūt, pats aukščiausias privatus statinys Lietuvoje. Jo pagrindinė ir vienintelė paskirtis – 200 metrų aukštyje tvirtai laikyti M1 programos radio transliacijos antenas. Randasi jis Kėdainių raj. Krakių apylinkėse“, – techninėmis detalėmis dalinasi G.Lipnickas.
Į bokštą dvi ilgas valandas kopė Ieva ir Giedrius, o to įrodymus fiksavo M1 PLIUS programų direktorius Tomas Ramašauskas.
„Radijo namų virtuvėlėje įvyko sinergija. Gerdamas kavą Giedrius prasitarė, kad važiuoja į mūsų radijo bokštą, pradėjome plėtoti temą, uždavinėti mūsų technikos vadovui klausimus. Kai Ieva išgirdo, kad bokšto aukštis 200 metrų, sušuko, kad nori kopti kartu. Mano pasiūlymas buvo surengti komandiruotę į Kėdainių rajoną su filmavimo kameromis. Laukėme atšylančio oro ir gražios popietės, ir taip sutapo, kad sulaukėme dar geresnės progos – lietuviško radijo 100 metų jubiliejaus. 100 metų, 200 metrų – solidūs skaičiai, kuriuos sujungėme šiai ypatingai šventei“, – šypsojosi T.Ramašauskas.
Tačiau jei viskas vaizduotėje iš pradžių atrodė paprastai ir sklandžiai, realybė buvo kiek kitokia.
„Pati kelionė iki bokšto klostėsi kaip filme – aplink geltonuoja rapsų laukai, automobilyje groja M1 PLIUS nuostabi muzika, o man staiga ėmė streikuoti skrandis. Tos austrės, matyt, buvo nebe pirmos jaunystės. Teko stoti, nes stipriai pykino. Bet negalėjau leisti, kad tai sugadintų mūsų užsibrėžto tikslo romantiką. Atvykus prie bokšto pakėliau galvą, jo viršaus net nesimatė pro debesis. Prieš kelionę pasiieškojau internete, kas gali nutikti lipant į tokį aukštį. Žmonės vemia, išsigąsta arba net alpsta. Tai, žinoma, tik pablogino situaciją. Užlipus į penkiaaukščio namo aukštį, mūsų laukė pirmoji stotelė, kurioje buvo galima trumpam prisėsti. Būtent ten mano skrandyje vėl suspurdėjo austrės, ėmė irgi, kaip ir mes, lipti viršun. Vyrai galvojo, kad juokauju, bet netrukus pamatė, kaip tos austrės pasileido žemyn. Jei ne Giedriaus atneštas vanduo, aukščiau jau nebebūčiau užlipusi. Bet tuomet atsidarė antrasis kvėpavimas. Nors buvo labai bloga, sau pasakiau – nepasiduosiu. Pasimeldžiau ir užlipau“, – didžiulį iššūkį, kuris įsimins visam gyvenimui, prisimena I.Cijūnėlytė.
O ką daryti, kai ten, aukštai, užsimanai į tualetą? Viso šio nuotykio priešistorė bei akimirkos – vaizdo įraše:
