Sekite 15min Google
Tinto Brassas gimė 1933 m. kovo 26 d. Milane, tačiau netrukus po gimimo persikėlė į Veneciją.
Brassas tapo viena ryškiausių ir kontroversiškiausių XX a. antrosios pusės Italijos kino asmenybių. Tapytojo Italico Brasso sūnėnas augo aplinkoje, kurioje menas ir kultūra užėmė svarbią vietą. Baigęs teisės studijas Feraros universitete, vis dėlto pasirinko kiną. Išvykęs į Paryžių, pradėjo dirbti Henri Langlois vadovaujamoje Prancūzų sinematekoje, kur susipažino su tuo metu didelį pagreitį įgavusia prancūzų Naująja banga (Nouvelle Vague).
Grįžęs į Italiją, dirbo režisieriaus asistentu ir montuotoju, bendradarbiavo su tokiais kino meistrais kaip Roberto Rossellini ir Joris Ivensas, o profesinių įgūdžių sėmėsi tiesiogiai iš praktikos.
Režisūrinis debiutas įvyko 1963 m. su filmu „Chi lavora è perduto“ – netradiciniu, jaunatviško nepasitenkinimo kupinu pasakojimu, kuriame jau atsiskleidė jo nepakantumas nusistovėjusioms normoms ir autoritetams.
Septintajame dešimtmetyje jis sukūrė tokius filmus kaip „Il disco volante“, „Yankee“, „Col cuore in gola“ ir „L’urlo“, eksperimentavo su pasakojimo stilistika ir kino formomis, gerokai nutolusiomis nuo komercinio kino tradicijų.
Lemiamas posūkis įvyko aštuntajame dešimtmetyje, kai Brassas savo kūryboje sutelkė dėmesį į eroso, galios ir tabu laužymo santykį. Filmai „Salon Kitty“ ir, visų pirma, „Aš, Kaligula“ („I, Caligula“) pelnė jam tarptautinį pripažinimą, nors kartu išprovokavo nemažai kontroversijų, cenzūros atvejų ir įtemptų ginčų su prodiuseriais bei platintojais.
Brassui seksas niekada nebuvo vien provokacijos priemonė – veikiau pasakojimo įrankis, leidžiantis atskleisti visuomenės veikimo principus ir galios struktūrų veidmainystę.
Fotogalerija:
Nuo devintojo dešimtmečio ir ypač dešimtajame dešimtmetyje Brassas galutinai įtvirtino savo, kaip kino erotikos meistro, vardą. Didelės komercinės sėkmės sulaukė filmas „La chiave“, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Stefania Sandrelli, taip pat tokie kūriniai kaip „Capriccio“, „Paprika“, „Così fan tutte“, „L’uomo che guarda“, „Monella“ ir „Senso ’45“.
Jo filmų herojės – gyvybingos, savarankiškos ir netelpančios į įprastus visuomenės rėmus – tapo išskirtiniu režisieriaus kino stiliaus bruožu. Jo kūryboje ypač pabrėžiami troškimai, asmens laisvė ir žaismingas požiūris į juslingumą.
Vienų kritikų vertintas palankiai, kitų – kritikuotas, Brassas visada pabrėždavo skirtumą tarp erotikos ir pornografijos. Jis teigė siekiantis perteikti juslių džiaugsmą, o ne vien atvirai vaizduoti seksualumą. Jo filmografija ne kartą tapo kultūrinių ir moralinių diskusijų objektu, tačiau kartu darė įtaką ne vienai kino kūrėjų kartai ir padėjo suformuoti vizualinę kalbą, atpažįstamą toli už Italijos ribų.
Jis palieka šį pasaulį kaip neginčijama Italijos erotinio kino legenda – režisierius, kurio daugiau nei pusę amžiaus trukęs kūrybinis kelias buvo paženklintas skandalų, provokacijų ir išskirtinių vizualinių sprendimų, tačiau per visą šį laiką jis išsaugojo savitą meninę tapatybę ir ištikimybę saviraiškos laisvei.
