Apie Jurijaus Butusovo mirtį sekmadienį pranešta Vilniaus senojo teatro feisbuko puslapyje.
„Netikėtai mus pasiekė skaudi žinia – mirė mūsų spektaklio „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ (pagal T.Stoppardo pjesę) gerbiamas režisierius Jurijus Butusovas.
Visi esame giliai sukrėsti ir liūdime, vis dar negalėdami tuo patikėti…“ – pranešė Vilniaus senasis teatras.
Užsienio žiniasklaidoje pateikta ir daugiau detalių apie režisieriaus mirtį – pasirodo, ji buvo nelaimingas atsitikimas.
„Jis atostogavo Bulgarijoje su žmona bei dviem vaikais. Maudėsi banguotoje jūroje ir nuskendo. Tokia absurdiška, tragiška mirtis“, – savo „Telegram“ kanale rašė Vachtangovo teatro direktorius Kirilas Krokas.
Vilniaus senasis teatras anksčiau pabrėžė, kad J.Butusovas – vienas pirmųjų menininkų, kuris pasmerkė Rusijos agresiją prieš Ukrainą.
Visgi portalas Žmonės.lt atkreipia dėmesį, kad Rusijoje gimęs režisierius vertintas nevienareikšmiškai – Ukrainoje jam buvo iškelta baudžiamoji byla, teigta, kad jis kelia grėsmę Ukrainos nacionaliniam saugumui, mat dažnai vykdavo į okupuotą Krymą.
Be to, kaip vasarį skelbė LRT, Profesionalaus scenos meno įstaigų taryba Vilniaus senajam teatrui rekomendavo pateikti J.Butusovo poziciją dėl Rusijos karo prieš Ukrainą, o to nepadarius arba prieštaraujant valstybės pozicijai – stabdyti spektaklio rodymą.
Šį nurodymą palaikė finansavimą spektakliui suteikusi Kultūros ministerija, kuriai kilo abejonių dėl Rusijoje tuo metu toliau rodytų J.Butusovo spektaklių.
Po raginimų Vilniaus senojo teatro vadovas Audronis Imbrasas LRT perdavė režisieriaus atsakymą, kuriame jis teigė prasidėjus karui su šeima išvykęs iš Rusijos, nuoširdžiai norintis „būti gėrio pusėje“ ir nesuprantantis, kodėl jį „bandoma priskirti kitai stovyklai“.
LRT duomenimis, J.Butusovas pirmus karo metus vadovavo Maskvoje esančiam Vachtangovo teatrui, jį paliko ir iš Rusijos išvyko 2022-ųjų pabaigoje. 2023 metais jo spektaklis Lietuvoje iš Kultūros ministerijos gavo per 70 tūkst. eurų finansavimą.
Kaip skelbė Vilniaus senasis teatras, J.Butusovas (g. 1961 m.) buvo viena ryškiausių figūrų šiuolaikinio teatro peizaže, pelnęs galybę teatro apdovanojimų, kūręs spektaklius Rusijos, Norvegijos, Danijos, Bulgarijos, Pietų Korėjos scenose.
Kritikai jį vadino režisieriumi šamanu, išmanančiu fantastinį arba „sapnų“ realizmą, pastatymai išsiskyrė nenuspėjamumu, gyvybingumu, itin jautria teatrine kalba, metaforiškumu.
Kūrybinis režisieriaus braižas pradėjo formuotis dar besimokant Sankt Peterburgo teatro institute. Jau pirmieji studijų metais kurti spektakliai – „Vedybos“ (1995), „Užrašai iš pogrindžio“ (1996), „Belaukiant Godo“ (1996) – buvo novatoriški, sutikti kaip radikaliai naujas žodis scenos mene.
Galima išskirti ir režisieriui svarbiausius autorius, įvardinti kūrybinius vektorius. Tai W.Shakespeareʼas, Antonas Čechovas, Bertoldas Brechtas.
