Nesugalvotas savanorio dienoraštis (2): miško broliai su minosvaidžiais

Arba senstu, arba atėjo laikas pradėti intensyviai sportuoti. Tokią išvadą teko padaryti po dviejų paskutinių pratybų, kuomet pajutau, kad kuprinė darosi vis sunkesnė, o kelias, kurį reikia ją nešti, darosi vis ilgesnis (bet tik mano paties galvoje).

Besiruošiant Vertinamosioms lauko taktikos pratyboms – pagrindiniam mūsų kuopos metų įvykiui – per patį grybų sezoną su visa kuopa (kurios pavadinimas biurokratiškai skamba Krašto apsaugos savanorių pajėgų Didžiosios kovos apygardos 8-osios rinktinės 802 kuopa, o paprasta žmonių kalba – tiesiog 802) išvykome „pataktikuoti“ į Pabradės miškus. Kadangi skyriaus vadas žadėjo, kad per šias pratybas pasalos atstumai bus jau nebemažinami, o tokie, kokie būtų naudojami ir rengiant tikrą pasalą, nusiteikiau: teks kaip reikiant pabėgioti.

Bet, kaip jau įprasta, planas galioja tik iki pirmo šūvio. Arba vado nurodymo. O nurodymas buvo susijęs su ketinimais sustiprinti lengvuosius pėstininkus netiesiogine paramos ugnimi – 60 mm minosvaidžiais. Kad jau yra minosvaidžiai (tos pratybose – dar tik įsivaizduojami), turi būti ir ugnies koreguotojas. Ilgai skyriaus vadas žiūrėjo į skyriaus karių veidus, atrinkinėjo tą, kuris panašiausias į priešo pozicijų stebėtoją. Atrinko mane.

Truputėlį koreguotojas

Paprastai kariuomenėje „būti atrinktu“ nieko gero nereiškia (dar mažiau gero galima tikėtis iš „pasisiūlymo savanoriu“, kaip kad teko savo kailiu patirti situacijoje, kuri aprašyta pirmoje savanorio nuotykių dalyje). Bet šį kartą keistai ir netikėtai pasisekė – iš kuopos šalia manęs buvo atrinkti dar trys koreguotojai, ir kol skyrius su kuprinėmis iškulniavo užsiimti pozicijų ant samanų bei ruoštis pasalos vykdymui, mes, kandidatai į koreguotojus, patraukėme į kitą pusę – mokytis minosvaidžio panaudojimo principų.

Visiems koreguotojams išduoti žiūronai ir ryšio su minosvaidžio komanda palaikymo instrukcija, pakartoti kompaso naudojimo principai, supažindinta su tūkstantųjų sąvoka (kažkas panašaus į azimuto laipsnius, tik jų ne 360, o 6400, tai kryptį teoriškai galima nurodyti daug tiksliau), paaiškinta kaip veikia minosvaidis – kokia yra krentančių užtaisų pasiskirstymo elipsė, kokia yra saugi koreguotojo pozicija, koks yra kaunamasis minos atstumas ir panašiai. Į trumputį improvizuotą poros valandų kursą sutilpo visai nemažai informacijos.

Principai, trumpai tariant būtų tokie: koreguotojas, tiesiogiai matantis mažai paslankų taikinį – priešo stovyklą, įtvirtinimimus, įrengtas pozicijas, lauko sandėlius, stovinčio transporto sankaupą ar kažką panašaus – minosvaidžių grupei praneša tikslias savo pozicijas, kryptį link taikinio ir atstumą iki taikinio. Už kokio kilometro esantis minosvaidis keliais šūviais „prisišaudo“ pagal koreguotojo pateikiamus duomenis – ar pavieniai šūviai krito į kairę, ar į dešinę nuo taikinio, kiek arčiau ar toliau žvelgiant iš koreguotojo taško reikėtų mėtyti minas – ir tuomet paleidžia „kaunamąją salvę“, kuri geriausiu atveju priešą turėtų sunaikinti, o įprastiniu – bent jau prislopinti, prispausti prie žemės, trikdyti ar bent jau priversti intensyviai pasportuoti.

Minosvaidžiai – tai ne kulkosvaidžiai: jų šaudmenys iki taikinio lekia apie pusę minutės ir ne itin taikliai, bet už tai yra pavojingi net tada, kai pataikymas yra už maždaug penkiasdešimties metrų. Dėl šaudymo greičio jie nėra tinkami naudoti prieš judančias priešo pajėgas – maža to, kad nuo šūvio iki minos kritimo prabėga pusė minutės, dar ir vieno minosvaidžio šaudymo greitis yra apie 2-3 šūviai per minutę.

Aišku, iš kelių metų senumo patirties kariuomenėje galima prisiminti, kad nėra nieko bjauresnio už artileriją, apšaudančią tavo pozicijas ir vado komandą su visa ekipuote bėgte lėkti pusę kilometro – jeigu tokio bėgimo metu dar ir smegenys bent kiek veiktų, būtų galima į artileristų (nors iš tikrųjų – bėgti liepusio vado) pusę paleisti atsakomųjų keiksmažodžių salvę. Kaunamasis efektyvumas menkas, už tai pačiam ant širdies lengviau.

Taigi, pramokome, kaip bendrauti su minosvaidžio grupe bei gadinti lengvą gyvenimą priešui ir su skyriaus vadu (kuris buvo vienas iš koreguotojų kurso instruktorių) patraukėme į likusio skyriaus pozicijas. Atvykti pataikėme kaip tik tuo metu, kai KASP vyr. puskarininkis skaitė politinio švietimo paskaitėlę. Na gerai, juokauju, nieko politiško ten nebuvo – nė lašo. Buvo kalbų apie pajėgų aprūpinimą, apie ruošimą, apie specialistų kursų poreikį. Susipažinome su situacija, kurią galima trumpai apibūdinti panaudojant mėgiamą buvusio Alytaus ulonų bataliono vado frazę: „Lengva nebus“. Ir prisiminus tame pačiame Alytaus batalione ant Ramovės sienos užrašytą frazę: „Jei kariuomenėje būtų lengva, mūsų čia nebūtų“.

Skyriaus stovyklavietėje išmokau dar vieną svarbią pamoką: maksiminių mišrainių standartinėje pakuotėje į karišką kuprinę krauti negalima, nes ant visų maisto atsargų išspaustas majonezas ir sūris didelio apetito nekelia ir sukuria daug papildomų antihigieninių problemų.

Jau dvi naudingos pamokos per vieną dieną! Iki pietų!

Likusi dienos dalis – miško taktikos ir pasalų „drilinimas“ – improvizuotų sprogmenų dėjimas, pasalos išdėstymo ir vykdymo kartojimasis, minosvaidžio ugnies koregavimo pasikartojimas (su pasalos elementais, todėl įdomiau), sužeistųjų gelbėjimas.

O sužeistųjų gelbėjimas yra viena nesmagiausių užduočių, kuri realios kovos sąlygomis būtų 100 kartų nesmagesnė. Nes dar besiruošdami pasalai su sužeistaisiais atsirinkome, kas bus sužeistas – pagrindinis klausimas tariantis buvo „Kiek sveri?“ Taigi, žinojome, kas bus sužeistas, kas bus pirmasis gelbėtojas, kur bus susirinkimo vieta ir panašiai. Niekas nešaudė koviniais šoviniais, todėl sužeistųjų nereikėjo gabenti nepatogiais šliaužimo būdais. Nebuvo streso dėl to, kad draugo gyvybė pavojuje. Gerai buvo tai, kad į „valymo“ (t. y., į pasalą patekusių priešų apieškos) grupę kaip būsimas sužeistasis pateko vienas iš lengvesnių skyriaus karių. Blogai – tai, kad kitas tos grupės karys buvau aš.

Gerai buvo tai, kad sužeistasis pats, pasispirdamas kojomis, padėjo man jį vilkti samanomis. Bet nedaug padėjo: 70+ kilogramų „gyvo svorio“ su visa ekipuote ir ginklu vilti vienam nėra lengva – net ir tokiomis palengvintomis sąlygomis. Jau po kokių 20-30 metrų kančios kviečiausi pagalbos – iš manęs irgi naudos buvo ne daugiau nei iš sužeistojo.

Taigi, nusigabenome jį į sąlyginai saugią vietą, šaulys-gelbėtojas sulopė kiaurinę krūtinės žaizdą medicininės evakuacijos komandai perduotas 9 eilučių pranešimas ir gautas atsakymas, kad susitikimo vieta – už 2 kilometrų. Tai gerai, kad čia pratybos, o ne tikras karas...

Vakarėjant – dar su šviesa – grįžome į labiau civilizuotą stovyklavietę ties Pabradės poligono statiniais. Lengva vakarienė, pasiruošimas poilsiui... Kokiam dar, po velnių poilsiui? Mūsų laukia naktinis orientacinis žygis! Ir 4 valandos miego. Čia tiems, kurie lengvai ir greitai užmiega. Vadinasi, ne man.

Na gerai, miško keliukais paėjėti 4 valandas su Mėnulio šviesa nėra taip jau blogai. Romantika, meditacija ir visa ten kita. Jeigu ne vienas BET: bet reikės eiti su ginklais ir su kuprinėmis. Pasisekė tiems kurie išgirdo instrukcijas, kad kuprinės neprivalo būti pilnos – pakaks miegmaišio ir tiek vandens, kiek prireiks žygiui. Nors gal neišgirdusieji tyčia nusprendė išbandyti savo jėgas ir vilkti tas 20+ kg svorio kuprines... O kulkosvaidininkams nepasisekė dukart. Jų ginklas gal ir smagiai šaudo, bet vilkti jį mišku – menkas malonumas. Panašiai, kaip sužeistąjį...

Kad jau kuprinės buvo smarkiai palengvintos, per tą žygį iš tikrųjų ir neišsikankinome. Galutinį kelionės tašką pasiekėme kaip tik tuo metu, kai iš jo buvo išgabentos anksčiau už mus atvykusios komandos. Gražu, paežerė, stovyklavietė, laužas. Tik ten kažkokie įtartini piliečiai sukiojasi. Matosi, kad prieblandoje lyg sukiojasi kažkas su sijonais, kas prie laužo, kas pavėsinėje, kalbasi garsiai... atrodo, jokiu būdu negali būti kariai. Negi kažkokia kompanija sugalvojo poligone prie ežero pavakaroti?

Na, kol jie ten vakaroja, mes tamsoje už 50 metrų nusimetėme kuprines ir ilsimės. Po kelių minučių matome, kaip paskui mus ėjusi kita karių-orientacininkų grupelė nusuko tiesiai link „poilsiautojų“. Ir pasiliko su jais. Pasirodo, nė velnio ten ne poilsiautojai – iš tikrųjų kuopos vadovybė ir orientacinio žygio organizatoriai sėdi, pokštus laido, mūsų laukia, arbūzais vaišina, prie laužo šildo. Prisijungėme.

Atvykus mus išvežti turinčiam transportui ir kariams į jį sulipus bei laukiant paskutinių orientacininkų pradėjau stebėti, kaip greitai apsiklojus miegmaišiu pokštai nuovargio pasaldintu miegu... Greitai. Tyla ir ramybė buvo jau po kelių minučių.

Taigi, pratybos vyko pagal planą: 2 valandą stovyklavietėje, 6 valandą kelti, iki pietų – visos numatytos pasalos su improvizuota minosvaidžio parama. Beliko rutina: išsivalyti ginklus, susitvarkyti ekipuotę, pasiruošti išvykimui, pastovėti rikiuotėje. Rutina, išskyrus vieną dalyką: minosvaidžių grupei reikalingi minosvaidininkai.

Skyriaus vadas tiesiai paklausė – kas nori į minosvaidininko kursą? Jau gavęs koreguotojui skirtos informacijos dozę ir supratęs, kad tai yra rimtas reikalas, iškart pakėliau ranką (taip, posakis, kad „iniciatyva **** iniciatorių“, mane pamokė labai trumpam – vėl rodau iniciatyvą). Ir pridariau komplikacijų skyriui: vadas jau buvo nusimatęs skirti mane į šaulio-gelbėtojo poziciją (pasirinkimą paveikė tai, kad universitetinis išsilavinimas glaudžiai susijęs su medicininiu ir apskritai su gelbėjimo principais nesipykstu), o aš čia imu ir rodau norą pabėgti. Visgi buvo priimtas sprendimas: gelbėtojas gali būti ne tik šaulys, bet ir minosvaidininkas – nors ir toli nuo kontakto linijos, bet gelbėtojas reikalingas kiekvienam skyriui. Taip ir prasidėjo mano kelias į kitas pareigas.

Truputį minosvaidininkas

Prieš pagrindinį kovinį metų įvykį – jau tas tikrąsias, vertinamąsias lauko pratybas – turėjau galimybes kuopoje susipažinti su nauja geriausia savo drauge būsimajam tarnybos laikui. 60 mm minosvaidis M60. Dėl vamzdžio diametro su humoro nestokojančiu kolega pavadinome ją Nataša. Neklauskite kodėl ginklai kartais vadinami moteriškais vardais – tikriausiai čia toks truputėlį fetišas. Lietuvos Kariuomenės savaeigės haubicos irgi visos su vardais (oficialiais), ir nė vieno vyriško. Saulė, Rasa, Aušra, Aistė. Galiu priminti, kad ir mano G-36 vardas (neoficialus, paties sugalvotas) tarnybos Alytaus batalione metu buvo Angelina (nes jau pagyvenusi ir, kaip sakė jos būklę įvertinę vadai, „kaip reikiant išbelsta“, bet vis dar neprastai atrodanti). Naujoji „gieškė“ kol kas vardo neturi – per retai į pasimatymus vaikščiojame.

Tai štai atgal prie minosvaidžio: gavome minimalios apimties instruktažą. Techninės charakteristikos, konstrukcija, išardymas, sudėjimas, valymas, paruošimas mūšiui, paruošimas žygiui, sugulsčiavimas, pririšimas prie fiksuoto orientyro ir panašiai. O tada šią gražuolę susipakavome ir ilgam pasiskolinome savo stiprinamam Sunkiosios ginkluotės skyriui.

Bėda su visais rimtesniais ginklais, kurie yra efektyvūs didesniu nei 300 metrų atstumu ir šaudo didesniu nei 5,56 mm kalibru – nemenkas svoris (Lietuvos kariuomenėje taikliojo šaulio FN SCAR – turbūt vienintelis, neturintis tokios nuodėmės). Nataša taip pat turi viršsvorio problemų – vamzdis, dvikojis, atraminė plokštė ir taikiklis kartu sveria arti 20 kilogramų. Ir čia – be minų, kurių kiekviena sveria dar po 1,5 kg. Kitaip tariant, panašiai, kaip granatsvaidis, kuris po miškus tampomas per kiekvienas pratybas, bet panaudojamas gal tik kartą per metus, tik maždaug dukart sunkiau.

Jau pirmas kilometras su tokia gražuole parankėje (ir nepamirškime asmeninio ginklo, amunicijos liemenės bei kuprinės, be kurios negalima apsieiti numatant ilgėlesnį stovyklavimą gamtoje) galėtų šiltus jausmus labai efektyviai paversti nuoširdžia neapykanta.

Bet atvykus į pratybas Pabradėje labai greitai atsirado gelbėtojas – vienas mūsų kuopos karys, didelis motorizacijos šalininkas, pratybų laikui paskolino asmeninį paties atsigabentą keturratį su priekaba. Štai su tokiu transportu ir minosvaidžiu galima daryti tikrus stebuklus – būtent to ir mokėmės bemaž visą pirmąją pratybų dieną. Draugai iš to skyriaus, kurį ketinu palikti, vykdė žvalgybos užduotis, o minosvaidininkų komanda mokėsi greito išsilaipinimo, minosvaidžio paruošimo mūšiui ir susilaipinimo kilus pavojui procedūrų. Ir taip bemaž visą dieną: sukrauni minosvaidį į dėžę, pavažiuoji priekaboje, šoki išsikrauti minosvaidžio, maskuoji keturratį, sumontuoji minosvaidį, pasiruoši šaudyti, gauni priešo kontaktą, skubiai susikrauni minosvaidį ir pasišalini saugia kryptimi. Tvarkingai, su visomis dengimo procedūromis, kaip ir būtų daroma mūšyje.

Nuobodu? Po penkto karto, kai viskas jau pasidarė vienoda – labai. Bet tokia jau to kariško „drilinimo“ paskirtis – kartoti veiksmus tol, kol veiksmai atliekami savaime, negalvojant, be klaidų. Ir tas kartojimas tikriausiai yra didžiausias karinės tarnybos trūkumas – tie patys veiksmai kartojami daug kartų, kol jų vykdymas tampa natūraliu dalyku. Kita vertus... ar kitaip būna bet kokiame darbe? Ar virėjai barščius kaskart verda kardinaliai kitaip? Ar pirkimo-pardavimo sutartį vadybininkai kaip nors originaliai perkuria kiekvieną kartą? Tikriausiai ne.

Kad nenumirtume iš nuobodulio vis paruošinėdami minosvaidį mūšiui ir po to – paruošinėdami jį žygiui, užsiėmėme ir intensyvia papildoma veikla. Na, pokalbiais apie gyvenimą, pokštais, parūkymais, įvairių sėdėjimo pozų patogumo vertinimais ir panašiai. Be to kariuomenėje tikriausiai taip pat nelabai apsieinama. Kaip ir bet kokiame darbe.

Netrukus taip ir vakaras atėjo, sutemo, prasidėjo bene šalčiausia naktis rudenį – temperatūra krito žemiau nulio, visos palapinių miestelio krosnelės kuro briketus pleškino visu pajėgumu, kad tik viduje prieš užduotis ar po jų besiilsintiems kariams nereikėtų dar ir iš šalčio drebėti. Ir, nepaisant šalčio lauke, palapinės gyventojų sudėtis vis keitėsi. Kas į užduotį prieš pat vidurnaktį išėjo, kas – tuojau po jo. Minosvaidžių skyriui pasisekė – miegas iki 6 ryto ir išvykimas į iš anksto išžvalgytą savo poziciją paežerėje jau bešvintant.

Rytui ypatingo šarmo suteikė nekinetinių operacijų kuopos visureigis, nuo pat leistino laiko sukęs ratus aplink pratybų teritoriją ir skleidęs bjaurų žviegimą – tarsi banšės cypimą. Iš pradžių būna keista, kas čia per garsas: ar vėjas rado kažkokią angą ir taip keistai švilpia, ar kažkokios karinės technikos didelis dalinys juda su keistais variklio garsais. Kai susiorientuojama, kad garso šaltinis juda ratu aplink ir kolegos paaiškina, kas ten per aparatas kriokiantis, pasidaro ramiau. O po pusvalandžio nuolatinio zyzimo jau norėtųsi ir akmenį į tą birbynę paleisti – gi miškas, romantika, norisi ramybės.

Su šiokiais tokiais nuotykiais (į tą patį žviegiantį visureigį, kuris formaliai priklausė imituojamoms priešo pajėgoms, vos neatsimušėme) pasiekėme savo šaudymo vietą, ją pasiruošėme (minosvaidis – šiek tiek įnoringas ginklas, jam reikia arba gerai paruošto, patyrusio minosvaidininko, arba lygios žemės), ginklą parengėme mūšiui ir pradėjome vykdyti dar vieną standartinę karišką užduotį – laukimą. Po kelių valandų ant kranto, ištuštinto cigarečių pakelio, dar vieno istorijų apie gyvenimą rato ir trypinėjimo vietoje galų gale radijo ryšiu išgirdome, kad užduoties vykdymo grupė, kuriai buvome priskirti, įvykdė pasalą. Minosvaidžio užduotis - „užmesti dūmus“ atsitraukimui. Pakoregavome kryptį, atstumą, iššovėme vieną NATO miną (na, tą pačią, kur vietoj parako sprogimo karys turi rėkti „bum“) ir... dienos darbai beveik baigti. Liko tik grįžti į stovyklavietę, susitvarkyti ginklus, išmontuoti palapinių miestelį ir namo. Vadinasi, iki pietų jau beveik būsime namie? Norėtųsi...

Iš tiesų tai problemos prasidėjo dar net nuo ežero nenuvažiavus. Keturračio, kuris atgabeno minosvaidžio skyrių, ratas prakiuro. Laukėme evakuatorių pagalbos. Per tą laiką net grybų spėjome pripjauti. Ir prifotografuoti.

Ir nors su geroku užlaikymu, į palapinių miestelį grįžome vieni iš pirmesnių – pasalų vykdymo grupės dar buvo miške ir laukė vis žadamo transporto, o vietoje buvo tik žvalgybos grupės, kurios savo darbą atliko diena anksčiau. Kol griovėme tai, ką prieš dvi dienas buvome pastatę, iš miškų po truputį grįžinėjo kariai ir atėjo laikas oficialiai rikiuotei – pratybų uždarymui. Po oficialios rikiuotės – tolesnis palapinių miestelio ardymas ir ginklų tvarkymas bei kartkartėmis vis dar iš miško pargabenamos karių grupelės, kurios laiku transporto nesulaukė. O tada – dar viena, jau kuopos rikiuotė.

Stovėjau rikiuotėje ir svarsčiau – o vadai kariams visada sako, kad štai pas mus tai čia viskas geriausia, jūs čia kiečiausi ir kitas kuopas lenkiate štai tiek ir dar ana tiek? Aišku, smagu, bet jei lygiai tas pats sakoma ir visiems kitiems kariams, kitose kuopose, kitose rinktinėse, tai... na, tarkime, smagu turi būti visiems, o ne tiems vieniems, kurie yra kiečiausi ir geriausi.

Galų gale – vietoje optimistinio varianto „išvažiuoti namo apie 14:00“ (na gerai, nelogiška – pratybų uždarymo rikiuotė suplanuota valanda vėliau) ir realistinio „išvažiuoti namo apie 18:00“ (kas nepavyko dėl lėto palapinių miestelio ardymo ir miške įstrigusių karių) galų gale į savo karietas susėdome tik apie 21:00.

O grįžtant namo po svarbiausių tais metais pratybų visi kariai gali privatesnėje aplinkoje pakeleiviams išsibambėti, kas buvo negerai, kuo liko nepatenkinti ir ką reikėtų keisti.

Tik kad neturėjau jokių priežasčių bambėti – nors ir gerokai užtrukus, nors ir pavargęs (daugiausiai nuo laukimo), namo grįžau išsišiepęs iki ausų.