Nesugalvotas savanorio dienoraštis: pirmas pusmetis savanoriškoje krašto apsaugoje

Ką daryti, kai juosmens linija auga, o sporto salių atmosfera dėl narcizų gausos ir kitų dalykų visiškai netraukia? Ką daryti, kai kamuoja nostalgiški jausmai devynių mėnesių trukmės pradinei karinei tarnybai, bet amžius (ir patogi darbo vieta) kaip ir nebeleidžia rinktis profesionalaus kario karjeros? Mano sprendimas – prisijungti prie Krašto apsaugos savanoriškų pajėgų (KASP).

Prieš trejetą ketvertą metų kitas žinomas Lietuvos interneto leidinys publikavo straipsnių seriją „Nesugalvotas šauktinio dienoraštis“. Pasikeitus darbo vietai (nors formaliai tarnybos metu aname leidinyje net nebedirbau) keičiasi ir publikavimo erdvė, tačiau ne požiūris ir ne ketinimai. Taigi, šauktinio dienoraštis tampa savanorio dienoraščiu.

 

„Prisirašymas“

Pirmąjį šio dienoraščio įrašą pradėsiu nuo to, kaip nesėkmingai jungiausi prie KASP. Nostalgija uniformai, kerzams, miškui ir erkėms pradėjo graužti jau gana seniai, kokiais 2017-aisiais, nepraėjus nė metams po paskutinės iškilmingos rikiuotės Alytuje, Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų batalione. Vis svarsčiau, kad va, reikėtų nuvažiuoti į komplektavimo skyrių „prisiduoti“. Bet vis trukdė „ofiso planktono“ sindromas, išsivystė toks tingiai patogus ciklas: darbas–namai–pasivaikščiojimai miške su šunimi–miegas–pasivaikščiojimai miške su šunimi–darbas. Laimei, negailestingai didėjantys svarstyklių skaičiai ir suvokimas, kad vis rečiau įlipu į sportbačius ir vis sunkiau prisiverčiu padaryti kelis atsispaudimus, privertė tą ciklą nutraukti. Galų gale nuėjau į Mindaugo g. 26 (ten įsikūręs Karo prievolės skyrius). Gavau sąrašą popierių, kuriuos būtinai reikia pristatyti į komplektavimo skyrių ir... vėl nuleidau rankas.

Nukeliauk pas šeimos gydytoją, pateik paskutinių penkerių metų nusiskundimų istoriją. Nuvažiuok pas psichiatrus, įrodyk, kad ne idiotas. Nuvažiuok į priklausomybės ligų centrą, įrodyk, kad ne narkomanas. Nuvažiuok pas venerologus ir įrodyk, kad nesergi kokiomis nors įdomiomis ligomis. Ir dar tuo pačiu į „SoDrą“ užsuk, kad žinotume tavo atlyginimą. Na... Žinau, kad tinginystė norinčiam tęsti karinę tarnybą kaip ir nepateisinama, bet popierizmas užknisa. Ir vėl rankas nuleidau, o tinginystė laimėjo.

O tada atėjo 2018-ieji. Kažkada tais metais buvo priimtas įstatymas, valstybės įstaigoms draudžiantis iš piliečių reikalauti perteklinių duomenų, kuriuos tos institucijos gali ir taip gauti per įvairias valstybines duomenų bazes. Nebereikėjo visų tų vizitų pas medikus (išskyrus šeimos gydytoją), nors „SoDros“ pažymos vis dar reikėjo (bet išaiškėjo, kad ją galima gauti internetu). Taigi, popieriai – gerokai mažesnė jų šūsnis nei būtų reikėję metais anksčiau – surinkti. Medicinos komisijos išvados palankios (vienintelis erzinantis, bet natūraliai privalomas dalykas – būtina plaučių rentgenografija siekiant įrodyti, kad per pastaruosius kelerius metus neapsirgau tuberkulioze).

Vidmanto Balkūno nuotr.

Aprūpinimas

Buvau priskirtas prie Vilniaus antrosios savanorių kuopos. Pirma užduotis – pasirašyti sutartį ir sutvarkyti kitus formalumus. Vadinasi, apsilankymas kuopos vadavietėje.

Na, žinojau, kad KASP aprūpinimas kiek prastesnis nei reguliariosios kariuomenės, bet kad šitaip... Po 9 mėnesių Alytaus kareivinėse savanorių kuopos vadavietės išvaizda nemaloniai nustebino – pastatas sparčiai artėjantis link avarinės būklės, nors viduje tvarka palaikoma iš paskutiniųjų.

Bet nediduką architektūrinį / vizualinį trūkumą su kaupu kompensavo žmonės ir jų bendravimo būdas. Gal „kariško griežtumo“ šalininkams ir nepatiks, bet vietoj pagarbos atidavinėjimo kiekvienam, ant kurio krūtinės yra daugiau nei viena juostelė, čia paduodama ranka pasisveikinti. Pagarba, be abejo, yra, bet ne ta formali ir priverstinė, kuri net ne visada yra pagarba, o tik jos forma. Tai yra normalus, nuoširdus bendravimas tarp vadų ir pavaldinių, be baimės pasakyti kokį pokštą ir dėl to gauti „papildomo fizinio parengimo“ (o Alytaus bataliono teritorijoje dėl ilgo liežuvio teko ne kartą peršliaužti per stadioną).

Kalbant apie individualų karių aprūpinimą – jis KASP yra tik per Marytės plauką prastesnis nei šauktinių / savanorių, pasiryžusių 9 mėnesių tarnybai. Viskas nauja. Ir netgi neperšlampamas striukes su kelnėmis („gorteksus“) išdavė – 2016-ais metais šauktiniai apie tai tik pasvajoti galėjo. Na, gal tik šalmai galėtų būti geresni – mums standartiškai išduodami skardiniai, prastai besilaikantys ant galvos ir su labai nepatogiomis varinėmis sagtelėmis, kurios pašilusios net nebeatsisega (pastaba intendantui: sulaužiau, pakeičiau į patogesnę plastikinę).

G.Dakanio nuotr.

Ginklai – lygiai tokie patys, kaip ir prieš trejus ar ketverius metus reguliariojoje tarnyboje (tiesa, dabar šauktiniai gauna jau antros modifikacijos G-36, su reguliuojama atrama skruostui ir kitokiu taikikliu, savanoriai – vis dar pirmos modifikacijos, bet tai nėra esminis skirtumas: tai jau yra daug geriau nei AK-4, dar vadinami irklais). Na, ir yra keletas nedidelių smulkmenų, kurias savanoriams reikia susiveikti patiems: taktinės pirštinės, antkeliai ir kiti panašaus masto daiktai. Tiesa, teko girdėti, kad padėtis su taktinėmis pirštinėmis keičiasi ir jos netrukus papildys valstybės išduodamo turto sąrašą. Bet pirštinių reikia jau dabar, todėl išlaidos buvo sunkiai išvengiamos.

Pratybos-užkandžiai

Judam toliau... pirmasis susitikimas su kuopa – ir iškart KFPT (karių fizinio parengtumo testas, profesiniu žargonu – „fizo“). Jau pavasaris, o aš pats vos pabudęs po žiemos miego, nebėgiojęs po mišką tris mėnesius, atsispaudimų nedaręs dar ilgiau. Tai anokie ir stebuklai – neišlaikiau. Bet neišlaikiau beveik dukart geriau nei prieš trejus metus, kai dar buvau jaunesnis ir gražesnis, ir prieš KPFT jau gerokai pavaikytas Alytuje! Tai jeigu kas nors darys mokslinius darbus apie raumenų degeneraciją, tegu pasižymi: dvigalvis raumuo per trejus metus minimalaus naudojimo degeneruoja, bet ne šimtu procentų, o tik kokiais 50. Na, o trūkumai tam ir reikalingi, kad ateityje būtų pašalinti.

G.Dakanio nuotr.

Po kurio laiko atėjo metas ir pirmai išvykai „į gamtą“. Pasirengimas ataskaitinėms taikos meto užduočių vykdymo pratyboms. Lyginant su nuolatinės tarnybos pratybomis – buvo daug lengviau, nei tikėjausi. Truputis teorijos, truputis praktikos, nakvynė po stogu, dar truputis praktikos ir namo. Ir į tą patį laiką tilpo šautuvų prišaudytas kuopos naujokams. Bet ir pratybų tikslas nebuvo išprotėti iš nuovargio – juk mokėmės vykdyti taikos meto užduotis, o ne „žaliosios“ miško taktikos.

Pasimokėme, kaip apieškoti žmogų, automobilį, kaip sulaikyti besipriešinantį asmenį, kaip išdėstyti apsaugą teritorijoje, kurios karinio puolimo nesitikima (įsivaizduokime žalių žmogeliukų prisistatymo scenarijų) ir panašiai. Buvo vos nutirpęs paskutinis sniegas, vėsu, tai per visas pratybas net lašas prakaito nenubėgo. Kai palygini su pratybomis, kuomet prakaitas upeliais per kojas tekėdavo, o grįžus namo nuo uniformos galima būtų prakaito druską nudaužyti (o baltos prakaito druskos dėmės ant uniformos būdavo vos ne kasdienybė šauktinių pratybose), pradeda sąžinė graužti: negi čia visada taip lengva, negi nešlapsim klyno pasaloje, nevilksim pusės savo svorio kuprinių kokius 10 kilometrų, negi nekapos uodai ir erkės?

Tik paskui supratau, kad taikant analogiją su restoranų meniu tokios pratybos būtų priskirtos „užkandžių“ kategorijai. Na, ir su KASP koncepcija jos puikiai dera – jei atsitiktų bėda, savanoriai į konvencinius mūšius tikriausiai būtų metami tik kraštutiniu atveju, bet įprastai jiems būtų pavedamos priešo trikdymo ir sekinimo užduotys. Arba teritorijos apsauga kilus tarptautinei įtampai, bet dar neprasidėjus kariniams veiksmams.

G.Dakanio nuotr.

Kitos pratybos, parodžiusios antrą numatomų KASP funkcijų pusę, įvyko per pačius vasaros karščius: pagal legendą atsidūrėme teritorijoje, kurią jau užėmė ir kontroliavo priešo pajėgos, tačiau vietos gyventojai buvo „savi“. Ir mūsų užduotis buvo trikdyti priešo aprūpinimą su minimaliais nuostoliais savo pajėgoms. Tikriausiai dėl savo „nekonvencinės išvaizdos“ (barzdotas, ūsuotas, truputį storas ilgaplaukis – na, pripažinkite, ne kariška išvaizda) buvau priskirtas „konspiracinei“ grupei. Kiti kuopos savanoriai per kepinančią kaitrą bėgiojo su kulkosvaidžiais, granatsvaidžiais ir minosvaidžiais, o mes, „konspiratoriai“, sėdėjome ant supamų fotelių vėsiame konspiraciniame name ir „planavome operaciją“. Na taip, dar vienos pratybos, per kurias nereikėjo plaukti prakaito upėmis, dar vienas užkandis prieš pagrindinį patiekalą.

Trečios pratybos buvo „aliarmas“: penktadienį vakare, po savaitės darbų atsikimšęs butelį, kurio vardo negalima minėti, sužinojau, kad 6 valandą ryto teks būti miške. Su pilna ekipuote ir kitais reikmenimis. Na... butelis buvo užkimštas ir paslėptas iki geresnių laikų, o pats pradėjau krautis kuprinę. Vos nušvitus kelios dešimtys savanorių jau buvo Pabradės poligone. Galų gale užduotis – pasala. Būtų gerai, tik kad... buvau paskirtas į „atkirtimo grupę su priedanga“. Užduotis – tupėti automobilyje ir radijo ryšiu pranešti pasalos vykdymo grupei apie atvykstantį priešą ir priešo kolonos sudėtį. Ir vėl pusė dienos nosies krapštymo ir nuobodžiavimo.

Po pratybų – aptarimas ir vadų prašymas kam nors pasisiūlyti savanoriais teritorijos apsaugai, kad galima būtų greičiau užbaigti kovinio šaudymo pratybas. Pažadas, rodos, buvo „Užtruksim porą valandų“. Bet šiuo atveju buvo ir už pažadą svarbesnė, tačiau garsiai neišsakyta frazė: „Iniciatyva **** iniciatorių“. Pastovėjome pusvalanduką apsaugoje. Už savanorystę su kolega dar gavome „bonusą“ – dalyvauti kovinio šaudymo pratybose, kur buvo šaudoma kuopos turimais ginklais (taikliajam šauliui modifikuotu M-14, kulkosvaidžiu FN MAG, taikliojo šaulio FN SCAR). Bet, kaip byloja viena kaimyninės šalies patarlė, tie, kas mėgsta rogutėmis važinėtis, turi mėgti jas ir tampyti. Tai bemaž visiems pratybų dalyviams išvykus namo mums dar teko ir taikinius į šaudyklos patalpas sutampyti, ir visą pratybose naudotą įrangą į priekabą sukrauti, ir šaudyme naudotus ginklus išvalyti, ir dar nuvykus į kuopos teritoriją visą priekabą iškrauti.

Vidmanto Balkūno nuotr.

Ne, jokios nuoskaudos dėl to, kad pora valandų pavirto geromis šešiomis, tikrai nėra. Labiau nustebino tai, kaip kantriai kuopos vadovai laukė iškeliamų savanorių rankų ir nesinaudojo teise duoti įsakymą konkretiems asmenims – pasilikti pratybose ir atidirbti Tėvynės labui. Šauktinių tarnyboje tai būtų net neįsivaizduojama.

Kita vertus, šauktinių tarnyboje būtų neįsivaizduojama, kad ne savo noru ilgiau nei planuota pratybose užtrukę kariai nusiviltų tarnyba ir nuspręstų į kitas pratybas nebevažiuoti „iš principo“. Ten negalioja žodis „nenoriu“. O KASP vadams tenka laviruoti – ir užduotį atlikti, ir palaikyti aukštą savanorių motyvaciją. Matyt, dėl to ir privengiama naudotis teise duoti įsakymą.

Bet, jei neskaitytume ilgokai trukusios dienos, ir šios pratybos buvo gana tingios.

Pagrindinis patiekalas

Besibaigiant vasarai KASP rengimas įjungė aukštesnę pavarą: prasidėjo pasirengimas pagrindinėms metų vertinamosioms pratyboms. Galų gale. Miškas, uodai, erkės, miegas „tūkstančio žvaigždučių viešbutyje“, uniformą kiaurai permerkęs prakaitas, naktinės žvalgybos operacijos ir kiti dėl man pačiam dar gerai nesuprantamų priežasčių mielais tapę dalykai.

G.Dakanio nuotr.

Pirmą pratybų pusdienį – teorija: kaip vykdoma žvalgyba, kaip – pasala, kokie yra dalinių judėjimo būdai, kaip nusipiešti vietovės schemą ir panašiai. Antrą – kovinis makiažas, kuprinės ant pečių ir pėstute į savo „atsakomybės zoną“. „Nedaug, tik kokius 3–4 kilometrus“, sako vadas. Žinoma, bose, jokių problemų. Tik kaitra šutina tokia, kad jau po pirmo kilometro (o gal tik 300 metrų?) nugara pradėjo drėkti.

Kad nebūtų nuobodu eiti, taikomas „veržlaus judėjimo metodas“: pusė skyriaus griūva į „dengimo pozicijas“, kita pusė greitu žingsniu pajuda į tolesnį ruožą, sugriūva į kitas dengimo pozicijas ir lauka pirmosios skyriaus pusės. Taip pakaitomis apie kilometrą–pusantro. Truko valandą. Sušlapome kiaurai. Ne nuo lietaus – nuo prakaito: pirštinės visiškai šlapios, plaukus galima gręžti. Net kuprinę, kurią nuo kūno skiria ne tik uniforma, bet ir taktinė liemenė, visiškai šlapia.

Kai atsibodo toks „veržlus“ judėjimas, gauta kita užduotis: judėti pagal azimutą. Prieš akis – šabakštyno tipo miškas, į kurį net labiausiai užkietėjęs grybautojas nosies nekištų (o ir nėra ko – jeigu kam įdomu, tai prie Mickūnų grybų nėra! Ar bent jau nebuvo priešpaskutinį vasaros savaitgalį), o mes kiaurai per tą šabakštyną, tiesiai į rytus. Kažkaip atsidūriau vedlio pozicijoje ir vis svarsčiau, ar kolegos, einantys paskui mane, mintyse labai skundžiasi, kad vedlys veda ten, kur yra nuolatinė grėsmė akis išsibadyti.

Jau temstant pasiekėme nakvynės pozicijas. Tiems, kas mėgsta pasivaikštinėti po gražiai samanotus Varėnos miškus su gana retai augančiomis brandžiomis pušimis, galima pasakyti: ten, kur vyko pratybos, nebuvo nieko panašaus. Miškas nevalytas, medžiai suvirtę vienas ant kito, krūmai ir žemos eglaitės akis bado, medžiai suaugę taip tankiai, kad susirasti padoresnę vietą miegmaišiui pasikloti nėra taip jau paprasta. Na, bet kažkaip įsitaisėme – su porininku pasidalinome po tarpą tarp eglės šaknų, visu skyriumi draugiškai apsitvarkėme stovyklavietės vietą (standartinė procedūra – šakelės, takeliai, virvutės, iškasta duobė gamtiniams reikalams). Vakarienė.

Vidmanto Balkūno nuotr.

O ką po vakarienės? Po vakarienės miega tik tinginiai. O savanoriai eina į žvalgybą. Tamsa beveik aklina, kompaso rodyklės nebesimato – gelbėja tik fosforiniai taškeliai. Bet mes visvien braunamės per mišką nebijodami nuvirsti, išsibadyti akių. Gerai tai, kad bent jau be kuprinių, be taktinių liemenių, be šalmų. Iš miško išlindus ant kelio – pusvalandukas malonaus pasivaikščiojimo iki žvalgybos vietos. Šviesa – tik nuo žvaigždžių ir Mėnulio. O mums užduotis – „ramunėle“ išžvalgyti objektą.

Tai štai pamoka: jeigu vyktų karas, tai tokios žvalgybos užduoties vykdymas būtų neįmanomas. Viena – naktis. Žvalgykis tu kiek nori, bet nė velnio nesimato. Antra – bristi teko per tokius šabakštynus, kad žvalgomo objekto apsauga, jeigu nėra visiškai kurčia, jau per 500 metrų keltų aliarmą, o mes turėjome prisiartinti per maždaug 5 metrus. O kadangi nieko nesimato, tai judėti tyliau (atsargiau prasiskirti šakeles, nelipti ant nukritusių šakų) neįmanoma. Trečia – galų gale įbridome į tokią glūdumą, kad vienas kito per 2 metrus nematėme ir orientavomės pagal „psssst psssst“ kakofoniją, kai nežinai, kas šnypštelėjo, o kas atsišnypštė, bet bent jau žinai, į maždaug kurią pusę reikia eiti ir kiek žmonių turi būti su tavimi, todėl gali tikėtis kad niekas nepasiklys miške. Per 2 metrus nuo kitų žmonių. Tai gerai girdintis objektą saugantis priešas pagal tą šnypštavimą galėtų net ir žvalgų kiekį susižinoti – jo žvalgyba būtų sėkmingesnė nei pačių žvalgų.

Įvertinome įgytą patirtį ir atgal į nakvynės vietą. Kol keliuku – viskas puiku. Nors vėjo nėra, visiškai prakaitu permirkusi uniforma kažkiek džiūva. Tyla, kurią drumsčia tik tavo paties batų dunksėjimas į žvyrkelį – kiti kariai taktinėje rikiuotėje atsilikę per 10 metrų. Nuovargio meditacija.

Bet kai teko pasukt nuo keliuko ir atgal į mišką, skyriaus vadas nusprendė, jog saugumas svarbiau: kad neišsibadytume akių užkliuvę už kokio nors nuvirtusio kamieno, buvo įžiebtas baltos šviesos žibintuvėlis (jei būtų ne pasirengimas, o tikros vertinamosios pratybos, už tokį įžūlumą tikriausiai tektų gerokai nukentėti) ir beveik tiesiu taikymu nukeliauta iki stovyklos.

Vidmanto Balkūno nuotr.

Nuovargis ir tingumas, tarsi ant peties tupintis velnias, padiktavo: kam tau tas pačiame kuprinės dugne esantis miegmaišis, griūk ant jau išvynioto kilimėlio, prisiklok kuprinės paviršiuje esančia striuke – vis vien nelis, šilta, viskas bus gerai. Na kur gi ne. Užmigti su šlapia uniforma ant kūno – nė menkiausios galimybės, bet prisiversti dėl to kažką daryti pavyko tik po kokių dviejų ar trijų valandų, kai galų gale išsitraukiau miegmaišį ir nusirengiau (kariuomenės išduodami sintetiniai marškinėliai – fantastiški: išdžiuvo per minutę). Bet kaip tik tada išpuolė budėjimo metas: teks dar valandą nemiegoti ir klausytis, ar kas neateina. Laimei, miškas aplink mus buvo toks bjaurus, kad patruliuoti net nereikėjo – jei kas bandytų artintis, būtume išgirdę per pusę kilometro.

Tad per naktį bent šio to verto miego liko tik pora valandų. Tik po to pamaniau, kad visi blogi dalykai mano gyvenime nutinka tik per tinginystę. Bet ar dėl to ką nors keisiu? Ne, tingiu...

Rytas, pusrytukai ir paskutinis pratybų etapas: pasalos treniruotės. Ko niekada nesimokėme Alytaus Didžiosios Kunigaikštienės Birutės ulonų batalione – tai pasalos vykdymo su imitacinių sprogmenų panaudojimu. Anais metais (2015–2016) tai buvo šauktinių kuopa be jokių inžinerinių žinių – tik su žiniomis, kad karo inžinieriai yra neįtikėtinai vertingi bet kurioje situacijoje (o ir tos žinios atėjo tik po sudalyvavimo „Inžinierių griausmo“ pratybose). Čia gi padėtis yra visiškai kitokia: kiekvieną mėnesį į elektroninio pašto dėžutę atkeliauja bent keletas pasiūlymų vykti į vienokius ar kitokius profesinius kario rengimo kursus, todėl bemaž kiekviename skyriuje yra bent po vieną žmogų, kuris žino, kaip panaudoti sprogmenis, jei netyčia kiltų tokia būtinybė.

Po medžio žieve paslėpta staigmena – imitacinis sprogmuo. Vaido Neverausko nuotr.

Pasirengėme mokomajai pasalai su sumažintais atstumais, sulaukėme „priešo“, bum, tratatata, iššaudėme po pusę burnos NATO šovinių, atsitraukėme, aptarėme, pasikeitėme vaidmenimis, pakartojome pasalos treniruotę ir... beveik viskas.

Kuprinės vėl ant pečių ir atgal į pratybų bazę. Saulutei pleškinant be gailesčio. Nors einame keliu, rikiuotė pamažu ilgėja, atstumai tarp karių (tikriausiai dėl nuovargio) didėja, iš galo vis dažniau pasiekia raginimai mažinti greitį. Rikiuotės priekis į bandymą sulėtinti nereagavo, todėl teko į rikiuotės galą perdavinėti priešingą nebylaus valdymo signalą – didinti greitį ir glaudinti rikiuotę. Bergždžiai – ir tai nepadėjo. Bet ištekant prakaitui kūno svoris vis mažėjo ir eiti darėsi vis lengviau. O gal tai dėl jausmo, kad namai artėja?

„Pasirengimą vertinamosioms pratyboms bandėme padaryti lengvą, kad neišvargtumėte“, – vėliau per aptarimą sakė vienas iš vadų. Kurgi ne. Jei jau per treniruotes taip tekėjo prakaitai ir tirpo riebalai, tai tikriausiai pagrindinės vertinamosios pratybos suveiks ne ką prasčiau nei riebalų nusiurbimo operacija – ir dargi nemokamai!

Kitaip tariant, dar truputis – ir sulauksiu deserto, dėl kurio ir norėjau vėl apsiauti „kerzus“, paimti šautuvą į rankas ir grįžti į karinę tarnybą. Bent savaitgaliais.