Dabar populiaru
Publikuota: 2020 birželio 24d. 21:01

Metusi darbus sostinėje, Šilinėje pora įkūrė bistro – su naminiu maistu, upės panorama ir atokvėpio dovana

Šilinės bistro „Keltininkas“ ir jo šeimininkai
15min nuotr. montažas / Šilinės bistro „Keltininkas“ ir jo šeimininkai

Iš Jurbarko krašto kilusių valdininkės Ivetos ir verslininko Dariaus Balserių gyvenime būta laikotarpio, kai ištverti gimtinėje keletą dienų sekėsi sunkiai – traukdavo Vilniaus kultūrinis gyvenimas. Tačiau atėjo metas, kai ramybės troškimas nukonkuravo viską. Metę darbus, pardavę verslus, Balseriai grįžo ten, iš kur kilę, o grįžę Šilinėje įrengė atokvėpio oazę visiems – bistro „Keltininkas“.

Važiuojant vaizdinga panemune, akys nejučiomis nukrypsta nuo iki tol ilgai stebėtų Nemuno pakrančių į kitapus kelio išrikiuotus stalelius, pasislėpusius „smetoniškų“ skėčių metamame šešėlyje.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Šilinės bistro „Keltininkas“
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Šilinės bistro „Keltininkas“

Šilinėje, greta Panemunių regioninio parko direkcijos buveinės, ant kalvos, nuo kurios atsiveria upių tėvo panorama, įsikūrė nauja atokvėpio vieta, skirta paskanauti vietinių gardėsių – neseniai duris atvėręs bistro „Keltininkas“.

Pirmiau už pačius savininkus, sodyboje užsukusius svečius pasitinka tarpukario modernizmo akcentai, pabarstyti prancūziškos kultūros prieskoniais: paviljonai, kuriuose savaitgaliais šurmuliuos vietinių gėrybių prekeiviai, žolininkės Audros prieskoninėmis žolelėmis puošti vazonai bei nostalgijos atmosferą akimirksniu sukuriantis iš to paties Jurbarko kilusio Lietuvos estrados dainininko Antano Šabaniausko balsas.

Jei užsukę į „Keltininko“ bistro paprašysite meniu, jo negausite. Tik atvykęs į vietą sužinosi, kas tą dieną „šutinama“ nuo pat ryto kūrenamoje duonkepėje – galbūt naminiai šonkauliai su daržovėmis, vištienos gabalėliai, o gal išsiilgtas kugelis, ar mažųjų taip mėgstamos picos. Paruošimas – ypatingas, skonis – natūralus, neužgožtas prieskonių mišiniu ar riebaus padažo.

Kad pavaišintų atvykstančius svečius, sodybos šeimininkas Darius duonkepę kuria anksti ryte. Po 2,5 valandų į ją šaunami specialūs britvonai, kurio vieno turiniu galima pamaitinti apie dešimt žmonių ir tai atsieis 80 eurų (užsisakant vieną lėkštę, patiekalo porcija kainuos 7 eurus).

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Šilinės bistro „Keltininkas“
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Šilinės bistro „Keltininkas“

„Per du kūrimus galėtume išmaitinti apie 100 svečių“, – paaiškina bistro šeimininkai.

Štai iš vietinio mėsininko atrinkti dailesni šonkauliai troškinami 2,5 valandos, o patiekta ant stalo mėsa pati, rodos net nepaliesta šakutės, krinta nuo kaulo.

„Pernai kai pastatė tą duonkepę, nebuvo nė dienos, kad kažko joje nekeptume. Statysime rūsyje dar vieną, didelę. Reikia, kad tilptų kugelio puodai. Kitam sezonui bus. Dabar gal tik ir šešias picas sugebėtume iškepti“, – nusijuokia Darius Balseris.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Iveta Balserienė
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Iveta Balserienė

Užsukus kokią dieną į bistro, galbūt pasiseks ir jūs paragausite žuvienės, išvirtos iš vietoje sugaunamų šalvių.

Kol lauksite karštojo patiekalo, bus pasiūlyta naminių obuolių ar juodųjų serbentų sulčių, vietinės produkcijos sūrių.

Desertui – vietinės gyventojos pagamintas tortas su natūralia riebia grietine ir bananais. Pirštų gal ir neteks apsilaižyti, tačiau „Keltininko“ pyrago skonis nukels, jei ne į močiutės gryčią, tai bent jau į tuos laikus, kai niekas nežinojo, ką reiškia visokie neaiškūs E patiekalo ruošoje. Gabalėlis nuostabaus skonio pyrago kainuoja 2,5 euro.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Šilinės bistro „Keltininkas“
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Šilinės bistro „Keltininkas“

„Su draugais vis dažniau mes jau susitinkame ne Vilniuje, o čia – savoje sodyboje“, – šypteli bistro šeimininkė Iveta.

Prisėdusi ant restauratorių rankomis iš praeities naujam gyvenimui prikeltų krėslų, imi greitai suprasti, kodėl visi Ivetos draugai čia veržiasi. Šioje vietoje parduodamas neįkainojamas turtas – atokvėpis, kai pamiršti, su kokiais išankstiniais lūkesčiais (tiesiog skaniai pavalgyti) čia atvykai. „Keltininke“ tiesiog norisi būti. Juk čia pat, vos per kelią – ir pasivaikščioti kviečiantis botaninis draustinis, vietinių vadinamas „Ąžuolyne“.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Šilinės bistro „Keltininkas“
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Šilinės bistro „Keltininkas“

Svečiuodamasis pas Balserius, neapleidžia jausmas, kad lankaisi visai ne užeigoje, o pas svetingus dvarininkus namuose, ir visai ne šiais moderniais laikais. Šeimininkai tarsi dar nenubrėžė ribos tarp „tik mūsų, – privatu“ ir „skirta visiems, – vieša“.

„Į kokį dar miestą gali važiuoti pabuvęs čia? – retoriškai pasiteirauja Iveta. – Jaučiu didelę atsakomybę prieš kiekvieną atvykstantį žmogų. Taip laukiu tų, kurie atvažiuotų čia dvasios ieškoti. Nepatikėsit, kiek atsipalaidavus gerų minčių kyla. Jei tikėsitės pas mus užsukti skubomis užkąsti, neišdegs. „Keltininkas“ privers jus stabtelėti, išjausti, tiesiog pabūti. Toks ir buvo mūsų su vyru tikslas – sukurti vietą poilsiui. Patys atradome ramybę, norime ir kitiems ją padėti surasti“.

Kol mes kalbamės, vienas po kito vidun užsuka smalsūs klientai. Ir užsuka netyliai, kaip įprasta didmiesčio restoranui, o garsiai, pakalbindami šeimininkus, išsakydami jiems komplimentus, dėkodami. Ne vienas bistro slenkstį mina nebe pirmą kartą. Plūsta ir užsakymai privačiai šventei, – antrajame aukšte tam įrengta nedidukė salė su mažyčiu balkonėliu.

Jaučiu didelę atsakomybę prieš kiekvieną atvykstantį žmogų. Taip laukiu tų, kurie atvažiuotų čia dvasios ieškoti.

Vedžiodami po patalpas Balseriai pripažįsta, kad dar daug darbų reikia nuveikti: įrengti virtuvę tikrajai šefei, kitų metų pradžioje atidaryti krautuvėlę, kurioje bus pardavinėjami vietos ūkininkų ir gamintojų produktai. Antrajame aukšte baigiami sutvarkyti ir keli kambariukai – galės apsistoti atvykę Balserių šeimos draugai ar „Keltininko“ darbuotojai.

„Kai pradėjome kurti bistro, supratome, kodėl apylinkėse nėra restoranų. Iš ne vieno išgirdome: kam to reikia? Kvailino mus, kad kaime tokia vieta tikrai neišsilaikys, sužinoję Jurbarko verslininkai iškart išprognozavo bankrotą. O mums ši vieta tokia energetiškai tinkama viskam, ką sumąstėme, įgyvendinti“, – patikino Darius.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Iveta Balserienė ir Darius Balseris
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Iveta Balserienė ir Darius Balseris

Štai už baro plušanti Veronika – ne šiaip sau padavėja, o žvakes liejanti menotyrininkė, iš pelenų edukacinėmis programomis – istoriniais šokiais, degustacijomis, prikėlusi Kidulių dvarą. Ji papasakoja apie idėją organizuoti „Keltininke“ edukacines programas, pavyzdžiui, 5 valandų trukmės arbatos gėrimo ceremoniją, skirtą tik moterims. Būtent tokie damučių susiėjimai buvo „pasivogti“ iš Prancūzijos ir itin populiarūs tarpukario Kaune, tuo metu vadintame „Mažuoju Paryžiumi“. O Jurbarko kraštas visuomet buvo susijęs su Kaunu.

– Iveta, atskleiskite, kodėl mes šiuo metu susitinkame būtent Šilinėje?

– Esu kilusi iš Jurbarko, tėvai jame tebegyvena. Pati baigusi rekreacijos ir turizmo mokslus, tad visos veiklos ir siejosi su tuo. Savo keliu nuėjau: turizmas, renginių organizavimas. Nuo 1997 iki 2004 metų dirbau Jurbarko savivaldybėje, buvau atsakinga už turizmą, jo plėtrą. Tai buvo pats gražiausias laikas, nes ir vandens turizmas tuo metu buvo aktyviai plėtojamas, pilyse vyko šventės, renginiai. Labai graži gamta čia. Tik reikia susitvarkyti ir žmonės buvimą gamtoje pamils.

2004 metais laimėjau konkursą ir tapau Vilniaus turizmo informacijos centro direktore. Pardavėme su vyru butą Jurbarke, tačiau dar iki išsikraustymo į sostinę ieškojome gražios vietos apylinkėse. Vis neradome. Tokių gražių projektų sostinėje įgyvendinome. Štai, keliaudavome po Vilniaus senamiestį su fakelais, ekskursijos dalyviams kaukes buvome pasiuvę – vaiduokliška kelionė, kurios metu atgimdavo legendos. Trakų Vokėje bajoriškas puotas rengdavome. Organizuodavau ir didelių įmonių jubiliejus, pavyzdžiui, Vilniaus Rotušėje. Vilniuje gyvenome iki 2016 metų.

– Reiktų suprasti, kad Darius jūsų gyvenime atsirado dar gimtinėje?

– Taip, iš Kidulių jis kilęs. Raudonės pilyje 2003 metais atšventėme vestuves (nusišypsojo). Daug metų esame kartu. Vienas kitą papildome.

– Ir Jurbarko krašte daug renginių esate suorganizavusi. Kas negirdėjęs apie Raudonės pilyje vykusį „Panemunių žiedų“ festivalį, senovines muges.

– „Panemunių žiedų“ idėja kilo 2000-aisiais, dar man gyvenant ir dirbant Jurbarke. Nors šventė įgyvendinta kartu su savivaldybe, visa organizacija buvo „už pareigybių“ ribų. Reikėjo didelių finansų, todėl 2003 metais įkūriau viešąją įstaigą, kad galėčiau organizuoti teatralizuotą pilies šventę. Tai buvo mano kūdikis. Organizavome ir Gyvosios archeologijos dienas, tulpių žydėjimo šventę. Čia tokia gili istorija! Valdovų kelias šalia driekiasi.

Mano iniciatyva yra parengti 4 gana stori Jurbarko krašto aprašai. Istorija išrašyta taip, kad tekstus galima būtų naudoti turistams, pristatant vietos istoriją, objektus. Kokie turgūs buvo, kokie valdytojai, kokios tradicijos ir papročiai vyravo. Būtent tokių aprašų – istorinio pagrindo, dėka atsiranda turizmo produktai. Tereikia, kad savivaldybė jais naudotųsi.

– Tai kaip vis dėlto atsidūrėte Šilinėje? Kodėl būtent čia išdygo jūsų sodyba, o vėliau – ir „Keltininkas“.

– Kaip minėjau, ilgai ieškojome gražios vietos Jurbarko apylinkėse. Jau gyvenome Vilniuje, kai vyras aptiko skelbimą apie parduodamą sklypą Šilinėje. Ilgai jis buvo pardavinėjamas. Pastatas, kuriame įkūrėme bistro, statytas 1934 metais, čia veikė mokykla. Dabar Šilinėje vos kelios šeimos gyvena, o tarpukariu čia priskaičiuota apie 800 gyventojų. Net dvi mokyklos veikė. Žymus kalbininkas Arnoldas Piročkinas čia mokėsi. Dabar jam apie 90 metų (89-eri, red. past.). Lankiausi pas jį, padovanojo mums nuotrauką, kurioje užfiksuota, kaip dirbdavo jo šeima prie Nemuno su baidoku. Gelgaudiškyje veikė plytinė, tai jie plytas su baidoku gabendavo į Kauną. Taip šeima užsidirbdavo.

Kai mes, berods, 2004 metais, nupirkome šį sklypą, tai buvo gražiausia vieta. Tiesa, aname – didžiajame, pastate, viename jo gale gyveno garbaus amžiaus moteriškė, kurį laiką buvome to pastato bendrasavininkai. Be jos sutikimo negalėjome nieko daryti.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Šilinės bistro „Keltininkas“
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Šilinės bistro „Keltininkas“

Visa teritorija, kurią nupirkome, užėmė kiek daugiau nei hektarą. Atvažiuodavome čia iš pradžių tik vasaros metu. Grįždami su vyru vis stebėdavomės, kaip čia žmonės gali gyventi. Juk nėra jokio tempo, viskas taip lėtai vyksta. Čia turi 100 metų gyventi.

Grįždami su vyru vis stebėdavomės, kaip čia žmonės gali gyventi. Juk nėra jokio tempo, viskas taip lėtai vyksta.

Gyvenome tuo metu Vilniaus Rinktinės gatvėje, Gedimino pilis matydavosi pro langą. Turėjome daug draugų, lankydavome teatrus, kavinaites. Mėgome kultūrinį gyvenimą. Sostinėje buvo taip gerai, kad Šilinėje ištverdavome vos kelias dienas. Dieną dar čia, o vakare jau operos ir baleto teatre ar kokioje vyninėje Vilniuje sėdėdavome. Bet žmogus keičiasi.

– Su kokiu tikslu tais 2004 metais pirkote šią vietą Šilinėje? Kad įsirengtumėte vasarnamį?

– Taip, kad grįžtume trumpam pabūti ir draugų galėtume pasikviesti. Kaskart grįžtant į gimtąjį kraštą, kai jau ties Vilkija nusileidi į panemunę, sustodavome, išlipdavome, kad galėtume įkvėpti to paties geriausio oro. Į Vilnių vykstame šiuo metu dažnai. Bet nulekiame, reikalus sutvarkome greitai ir taip spaudžiam atgal į gamtą... Žinome, pavyzdžiui, kad pernai balandžio 3 dieną parskrido gandrai. O dabar jų dar nėra. Pabuvo, išskrido. Gal kas atsitiko.

– Kitaip sakant, netikėtai įsimylėjote gamtą ir tapote jos stebėtojais?

– (Nusijuokia). Nueiname į apačią, žiūrime, antis jau su kokiu 14 ančiukų išsirikiavę. Iš lėto tyliai slenkame, kad nenubaidytume, nes tooookie mažiukai. Gyvename tuo gamtos grožiu.

– Džiugu, kad taip mylėję Vilnių, vienu metu abu panorote grįžti į gimtus kraštus. Kas būtų, jei vienas dar norėtų mėgautis kultūriniu sostinės gyvenimu, o kitą trauktų ramybė.

– Būta pasikeitimų. Vyro brolis ir mama labai greitai mirė. Liko jų namai Kiduliuose be priežiūros. Reikėjo sutvarkyti, taip ir prasidėjo mūsų dažni važinėjimaisi. Tuo metu ir bendrasavininkės sodyboje sveikata sušlubavo – vaikai išsivežė į Kauną. Norėjome išsipirkti antrąją dalį, bet prašoma kaina buvo per didelė. Nusileido vėliau iki 240 tūkst. litų. Išsipirkome galiausiai.

Turiu ambiciją – noriu palikti ateities kartoms tą vietą autentišką, kokią ją kūrė. Tenka daug su architektais, interjero dizaineriais bendrauti, norisi neprasilenkti su anksčiau buvusia tikrove. Aišku, neišvengiamai kai kurie dalykai keičiasi, bet norisi išlaikyti plyteles, ornamentiką, baldus tokius, kokie jie buvo anuomet. Antrame aukšte turime unikalią tarpukario laikų sofutę, pagal ją atkūrėme dar kelias. Ūkiniame pastate radome sulūžusias kėdes, pataisėme, restauravome. Dėl baro vykome į Viekšnius, kur projektavome pagal vaistinėje išlikusio prekystalio proporcijas. Atkūrėme pagal tai.

Užsukančių vietinių žmonių vis prašau, kad jei rastų kokių baldų, kad ir sutrešusių, atneštų mums juos. Toks laikas juk buvo, kad nešdavo viską „nuo aukšto“ ir sukūrendavo – mažai išlikę. Svarbu pamatyti proporcijas, suprasti, kaip atkurti, svarbi stilistika. Stalus iš nuotraukų atkūrėme – gaminome naujai.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Šilinės bistro „Keltininkas“
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Šilinės bistro „Keltininkas“

– O ką jūsų vyras veikė Vilniuje? Teko girdėti, kad jam teko prisidėti ir prie prekybos centro „Ozas“ statybų?

– Taip, turėjo statybų verslą (nuo 2006 metų, o 2012 metais pardavė). Prisidėjo prie „Ozo“ statybos, statė prabangų butų ir biurų kompleksą „Kabantys sodai“. Apdailos darbų netrūko. Vėliau įkūrė transporto įmonę – turėjo 9 vilkikus. Bet žmogų galiausiai aplanko branda, jis užsinori gyventi taip, kad galėtų realizuoti save esamuoju momentu. Kai turi daug darbuotojų, daug atsakomybės... Darius suprato, kad svarbiausia – sveikata. Tuo metu jautėsi pervargęs, o ir vadovauti nelabai sekėsi – darbuotojams draugu buvo, ne vadovu. Šilinėje laukė tokia graži, rami, tik nesutvarkyta, vieta.

– Ar pasiilgstate kažko, ką turi tik Vilnius?

– Tik tos Senamiesčio auros. Žinote, mes visuomet ieškojome gamtos. Ir gyvendami Vilniuje dažnai Vingio parke lankydavomės. Vyras kartais ir 22 km nubėgdavo.

Turiu ambiciją – noriu palikti ateities kartoms tą vietą autentišką, kokią ją kūrė.

– Vasarnamis vasarnamiu, bet kuomet kilo idėja savo turtu imti ir pasidalinti su nepažįstamaisiais – įkurti čia bistro?

– Kadangi esu prisidėjusi prie daugelio teatralizuotų programų turistams sukūrimo, teko dirbti su garsiausiais dailininkais, visuomet kažką kurti pradedu nuo darbo su istorikais, istorine medžiaga. Atrodė, minčių daug, skaitymo daug, bet kai reikia sprendimus priimti, tai užtrunka. Nuo idėjos kilimo iki to, ką dabar matote, praėjo gal treji metai. Visi mano projektai iki tol buvo susiję ne su tarpukariu, tad reikėjo pasikapstyti. Kėliau aukštą kartelę, kad būtų unikalu. Investavome į šią vietą ne vieną šimtą tūkstančių eurų, daug pardavėme, daug ko atsisakėme. Čia viskas buvo taip apleista...

– Patys gyvenate šalia „Keltininko“?

– Taip, greta. Už tvoros mano daržas (nusijuokia). Taip jau gyvenime viskas susiklosto: ėmė pardavinėti namą šalia, tai įsigijome, įsikūrėme namus.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Šilinės bistro „Keltininkas“
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Šilinės bistro „Keltininkas“

Dūšia jau nurimo? Čia ir sutiksite, kaip sakoma, gyvenimo saulėlydį, ar vėl gali pašaukti didmiesčio šurmulys?

– Šiuo metu turime tikslą atkurti didįjį pastatą. Kviesimės architektus, atkursime detalę po detalės. Norisi rengti jame edukacines virėjų, konditerių programas. Kad būtų galimybė žmonėms konferencijas, susirinkimus tokioje unikalioje vietoje rengti.

Pažiūrėkite į Belvederio dvarą – koks turėjo būti žmonių išprusimas, kad galėjo tokį dvarą pastatyti... Nelemtas tas sovietmetis šitaip viską išdegino, išlaužė, sugadino. Dabar mums reikia po dalelę atkurti. Gaila, kad ir šiuo metu daug tuose istoriniuose objektuose vandalizmo vyksta. Kad patapę savininkais, privatininkai tokių pastatų neprižiūri. Skaudu. O dar tas biurokratizmas norint pradėti statybas... Kiek sutikimų visokių reikia gauti.

– Kiekvienam, apsilankiusiam bistro, žadate papasakoti keltininko istoriją. Kokia ji?

– Kadangi Šilinėje nebuvo katalikų bažnyčios, žmonėms reikėjo persikelti į kitą Nemuno pusę – Gelgaudiškį. Tad vietiniai žmonės užsiimdavo perkėlimu – toks jų verslas buvo. Taip pat ir Raudonėje, ir Veliuonoje tai vyravo. Gaudavo licenciją, turėdavo valtis ir šeimos pragyvenimui uždirbdavo dirbdami keltininkais. Kad jūs žinotumėte, kiek žmonių pas mus dar iki atidarymo užsukdavo ir prisiminę pasakodavo, kaip čia kadaise mokėsi, kaip kažkam šiame pastate gimė sūnus, – juk mokytojai antrame aukšte gyvendavo. Vietiniai garbaus amžiaus sulaukę žmonės, kai pamato užrašą „Keltininkas“, vis taria: „Keltininkas... Kaip čia buvęs“. Ir vėl praeidami: „Kaip čia buvęs“. Keltininkas su šeima gyveno toje pusėje. Tuomet juk tokia aktyvi laivyba vyko Nemunu. Valtimis ir prie atplaukusių garlaivių vietiniai žmones plukdydavo.

– O koks čia, Šilinėje, vyrauja vietinis paveldas?

– Žmonės valgydavo labai paprastai. Mes tiekiame gal poniškesnį variantą, tai, kas nuguldavo ant stalo švenčių metu (šyptelėjo). Pavyzdžiui, tortą tikrai ne kasdien valgydavo. Maistas mūsų – paprastas, bet sotus, tradicinis: bulvė, morka, mėsa. Verdame specialiame katile žuvienę, rūkome žuvį, šiupinį verdame, kepame rugines duoneles. Mūsų siūlomas naminis tortas, perteptas riebia namine grietine – tikras, be jokių blizgučių, karoliukų. Su vietine sūrininke vedame derybas dėl naminių ledų. Dabar turime plombyro, kurį apdėliojame šviežiomis uogomis. Bendradarbiaujame su ne vienu vietiniu ūkininku: vienas spaudžia linų sėmenų aliejų, kitas ruginę duoną kepa.

Vyraudavo čia toks valgis: duoną pamirkydavo į sėmenų aliejų ir su svogūnais valgydavo. Šilinė buvo garsi riebia silke sūrime, marginiais blynais, rūkytais sūriais, garsėjo ir be galo skaniais macais, beigeliais, nes gyveno čia pusė lietuvių ir pusė žydų. Žydukai atsinešdavo į mokyklą pyrago, bandelių, lietuviai – bryzą lašinių. Mainydavo. Beje, silkę garsiąją tais laikais ir į mielinius blynus dėdavo.

Mano gyvenimo variklis – teikti žmonėms džiaugsmą, malonumą, bet kad tai būtų susiję su vietos tradicijomis.

– O jei kas, užliūliuotas tos ramumos, užsinorės likti pas jus ilgesniam laikui? Šalia juk veikia kempingas.

– Nusimatėme dirbti iki 20 valandos, vasarą – iki 22 valandos. Bet jei žmonės užsiliks iki vidurnakčio, nė vieno nevarysime. Galima ir palapinę pas mus pasistatyti. Mano ir yra toks tikslas, gyvenimo variklis – teikti žmonėms džiaugsmą, malonumą, bet kad tai būtų susiję su vietos tradicijomis, istoriškumu. Kad žmonės jaukumu gėrėtųsi, nesijaustų įsprausti. Juk pas mus tiek ploto! Pažiūrėkite, koks ąžuolas kieme! Nenusakomo amžiaus. Tiems žmonėms, kurie skuba, tikrai yra vietų ir tame pačiame Jurbarke. Čia reikia paukščius stebėti, su gamta susilieti, gerų emocijų pasisemti. Kuo daugiau pailsi, tuo geresnį gyvenimą susikuri.

Komentarai: 4

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Šiuolaikiškos studijos

Video

00:14
00:57
01:32

Esports namai

Susikurk savo vasaros namus su IKEA

URBAN˙/

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie MAISTO rubriką