Tokiais principais veikia populiarumo sulaukę laikinieji (pop-up) restoranai, tačiau jų veikla paprastai tetrunka vieną dieną, o savitus erdvės kūrimo principus galima pritaikyti ir steigiant „stacionariąsias“ maitinimo įstaigas.
Originalus architekto Francesco Faccino suprojektuotas restoranas atvėrė duris Milane, Navigli rajone, prieš pat prasidedant garsiajai čia vykstančiai Dizaino savaitei.
Buvusiame karaokės bare įsikūrusi įstaiga teturi tik 28 sėdimąsias vietas, todėl gavo lakonišką pavadinimą „28Posti“. Restorano veikla grindžiama etinėmis vertybėmis – sąžiningumu ir atvirumu, parodant maisto gamybos proceso kokybę. Lankytojai gali užsukti į virtuvę tiesiai nuo įėjimo arba stebėti ruošą iš salės. Interjeras yra paprastas ir atviras, savaip perteikiantis ekologinius motyvus: rekonstrukcijos metu buvo nuluptos visos gipso plokštės, atidengtas plytų mūras ir betono grindys, o sienų apdailai panaudotos vandenyje išmirkusios lentos iš gretimo kanalo.
Maža to, talkinant labdaros organizacijai „Gyvenimas lūšnose“, baldų, sienų apdailos plokščių, langų ir durų gamyba buvo patikėta nuteistiesiems, atliekantiems bausmę greta esančiuose Bolatės (Bollate) pataisos namuose. Vadovaujami patyrusio staliaus Giuseppe Filippini, kaliniai puikiai įvykdė užduotį, taip pat padėjo valyti ir įrengti patalpas. Virš stalų kabantys šviestuvai, pagaminti iš plastiko butelių, – taip pat jų darbas.
Beje, kai kuriuos kalinių rankdarbius lankytojai gali įsigyti – restorano salė kartu atlieka ir savotiškos parduotuvės vaidmenį. Dėl originalaus dizaino ir veiklos koncepcijos „28Posti“ greitai išpopuliarėjo tarp miestelėnų ir turistų.
Neretai laikinieji restoranai pasirodo uždarose erdvėse, senųjų sandėlių, angarų, sporto salių viduje. Tokiu atveju yra svarbu šiek tiek „suskleisti“ erdvę, suteikti jai jaukesnį ir intymesnį pobūdį. Būtent taip pasielgė garsūs prancūzų dizaineriai Erwanas ir Ronanas Bouroullecai, paprašyti sukurti restoranui tinkamą erdvę „Mudame“ – Liuksemburgo šiuolaikinio meno muziejuje. Didžiulė stiklo stogu perdengta erdvė tarp dviejų muziejaus korpusų atrodė monumentaliai ir nejaukiai, vasaros dienomis lankytojus kankino karštis ir saulės šviesos perteklius.
Norėdami sušvelninti situaciją, dizaineriai viduje įrengė autonominę erdvę: lygiagrečiai surikiavo du ilgus smuklės tipo stalus ir perdengė juos grakščiu lenktu stogeliu, sumontuotu iš modulinių elementų. Pastarieji, sukurti švedų firmos „Kvadrat“ užsakymu, susideda iš dviejų veltinio sluoksnių su PVC „įdaru“ ir yra skirti pakabinamoms akustinėms pertvaroms montuoti. Tačiau šįsyk jų standumo užteko suformuoti arkiniam skliautui, suteikiančiam restorano erdvei žmoniško mastelio ir kone naminio jaukumo. Be to, pravertė ir elementų akustinės savybės – jie sėkmingai slopino po stiklo stogu aidintį triukšmą.
Bendrą įspūdį sėkmingai papildė legendinės „Thonet“ kėdės ir aplinkui surikiuoti sentimentalūs fikusai. Aišku, būtent toks stogo formavimo būdas nėra pigus ir visuotinai priimtinas, bet jis vaizdžiai parodo modulinių konstrukcijų galimybes.
Jeigu restoranui nėra vietos ant žemės, tai gal jį galima užkelti, pavyzdžiui, ant stogo? Tarp laikinųjų restoranų tai jau tapo įprasta praktika (prisiminkime fokusus su keltuvu Vilniaus Rotušės aikštėje), bet tarp stacionariųjų įstaigų tai dar nėra plačiai paplitę. Vienas žinomiausių pavyzdžių Europoje – menininko Laurent’o Grasso projektas, įgyvendintas ir veikęs Paryžiaus centre, talkinant architektui Pascaliui Grasso ir pavadintas „Nomiya“ nedidelio japonų restoranėlio garbei. Objektas, sujungęs dvylikai lankytojų skirtą salę ir virtuvės bloką, buvo pagamintas Šerburo laivų statykloje, atvežtas į Prancūzijos sostinę ir dalimis užkeltas ant „Le Palais de Tokyo“, vieno žymiausių miesto muziejų stogo.
Pro stiklines jo sienas atsivėrė puikus vaizdas į miesto centrą, taip pat visai šalia esantį Eifelio bokštą. Statinio dalis, kurioje buvo įrengta virtuvė, uždengta perforuotomis metalo plokštėmis, o valgomojo erdvė yra visiškai skaidri. Dienos metu nuo perkaitimo ją saugo oro kondicionavimo sistema, o naktį spalvotų LED lempų apšvietimas stiklinį „Nomiya“ stačiakampį paversdavo žaismingu spalviniu stačiakampiu dangaus fone. Per trumpą laiką puikią virtuvę turintis restoranas tapo viena naujųjų Paryžiaus įžymybių.
Jeigu restorano visgi nėra kur pakelti, galbūt jį galima įkurti po žeme? Būtent taip pasielgė švedų dizaineris Richardas Lindvallas – jis požeminę automobilių aikštelę Stokholmo centre pavertė restoranu ir naktiniu baru „Nazdrowje“. Iš pavadinimo aišku, kad restoranas propaguoja lenkų virtuvę, tad dizaineriui teko ieškoti inspiracijų kaimyninėje šalyje. Iš ten jis parsivežė pramoninio interjero idėją. Dizainerio teigimu, „koncepcijos pagrindu tapo šiam objektui būdinga natūralių neapdorotų medžiagų dermė“.
Pagrindinis akcentas – variniai vamzdžiai, pabrėžiantys horizontales ir atliekantys ne tik praktinę vandens tiekimo bei patalpų šildymo, bet ir dekoratyvinę funkciją. Įstabaus dydžio pramoniniai šviestuvai yra demontuoti ir atvežti iš vienos gamyklos Čekijoje. Jiems antrina brutalūs metaliniai baldai, kurių dauguma išlankstyti ir sukniedyti iš cinkuotos skardos. Visa tai eksponuojama betono klojinių atspaudų fone, kur ne kur padengtame keraminėmis plytelėmis. Vienintelė sentimentali, netgi ironiška interjero puošmena – virš baro pakabintas medžioklės trofėjus, taikliai atspindintis mūsų kaimynų potraukį kičinėms detalėms.
Tačiau tam, kad išgarsintum nedidelės kavinės vardą, nebūtina siekti išskirtinės jo vietos ar neregėtų interjero detalių – pakanka sklandžiai sudėlioti tai, kas jau buvo padaryta. Būtent taip pasielgė žymioji italų dizainerė Paola Navone, senąją tabako krautuvę Milano centre pertvarkydama į barą restoraną „Pane e Acqua“ (liet. „Duona ir vanduo“).
Erdvės struktūra iš esmės nepasikeitė, tačiau joje atsirado daugybė vintažinių detalių, tarp jų pačios dizainerės sukurtų baldų bei aksesuarų, kurių netgi galima įsigyti vietoje. Tačiau žavi erdvė taip ir liktų smulkdaikčių ekspozicija, jei ne garsiojo šefo Francesco Passalacqua meistriškumas – kaip ir daugeliu kitų atvejų, būtent puiki virtuvė lėmė restorano patrauklumą.
Šis straipsnis publikuotas žurnale „Geras skonis“ ir naujame interneto portale apie gastronomiją, gėrimus ir vartojimo kultūrą Skonis.lt. Nuo šiol kiekvieną savaitę 15min ieškokite dar daugiau publikacijų, skirtų maisto ir gėrimų profesionalams bei entuziastams.
