Vaisių paklausa Japonijoje sukuria išskirtinės išvaizdos ir tokio pat skonio pasiūlą. Tačiau japonai turi kitokį santykį su vaisiais nei kitos kultūros – čia jie dovanojami kaip dovanos ir netgi auginami kaip prabangos prekė.
Vaisių dovanojimo kultūra
Kai kurie vaisiai Japonijoje laikomi delikatesu, yra itin brangūs, dažnai tik dovanojami, o ne perkami valgyti. Pas mus padovanotas vaisių krepšelis būtų tiesiog malonus dėmesio ženklas. Japonijoje gi šis dalykas yra pažengęs kur kas toliau.
Vaisių dovanojimas yra tokia įsišaknijusi vietinės kultūros dalis, kad vargu ar pavyktų ją lengvai išrauti kažkokiais suvaržymais. Mandarinų pavadinimas cantonese kalba (naudojama Kinijos Guangdong provincijoje, Honkonge ir Makau) yra aukso homonimas, tad aukščiausios klasės mandarinų dovanojimas reiškia gerovės linkėjimą gavėjui. Panašiai ir su obuoliais, kurie skamba kaip žodis taikai apibūdinti, o persikai simbolizuoja ilgaamžiškumą.
Vaisių dovanojimas Japonijoje labai vertinamas. Tokios dovanos dovanojamos ypatingomis progomis, norint išreikšti dėkingumą ar parodyti dėmesį ir pagarbą šeimos nariams, draugams, vadovams ar verslo partneriams. Šventiniais periodais biurai būna pilni krepšelių su vaisiais, o tokia dovana nepakliūna po „etiketo radaru“. Tačiau ir tokia dovana gali būti išskirtinai brangi. Tai žino kiekvienas, kuriam teko lankytis Japonijos prabangių vaisių parduotuvėse, kurių pardavimas labiausiai padidėja per Naujuosius metus, Rudens vidurio šventę (Mid-Autumn festival), Motinos dieną ir šv. Valentino dieną.
Vaisių parduotuvė – lyg prabangus salonas
 |
| Fotolia nuotr. / Prabangūs vaisiai. Kodėl jie tokie prabangūs? |
Šalies lankytojai būna nustebinti ir vaisių kainų, ir prekystalių, kur jie pardavinėjami, grožio. Kiekvienas vaisius padėtas atskirai, gražiai įpakuotas į savo dėžutę. Jei tai smulkesnės uogos, braškės ar slyvos, kiekviena uoga dėžutėje taip pat yra saugiai atskirta nuo kitų. Vaisiai labai taisyklingų formų, gražūs, be jokių pažeidimų. Netaisyklingos formos vaisiai išimami iš lentynų, pažeistų vaisių atsikratoma. Ir prie kiekvieno galite rasti prierašus apie tai, kokiu būdu jie išauginti ir kaip buvo prižiūrėti.
Apskritai vaisiai Japonijoje yra brangūs. Gana įprasta, kad Tokijuje gyvenanti šeima po pietų dalijasi vienu obuoliu. Kiek pigesni yra ananasai ir bananai. Vyrauja požiūris, kad vaisiai, skirtingai nei daržovės, kurios reikalingos sveikam kasdieniam gyvenimui, yra prabangos dalykas. Tad jei jau gali sau leisti pirkti vaisių, greičiausiai nori rinktis juos gražius ir kokybiškus.
Visi Japonijos didieji prekybos centrai, parduotuvės ir tokie prabangių vaisių tiekėjai kaip Sembikiya pardavimui perka tik pačius geriausius vaisius. Sembikiya parduotuvėje, esančioje Tokijo centre, groja klasikinė muzika. Parduotuvė įrengta labai prabangiai, apšvietimas skoningas, gražūs prekystaliai. Vaizdas visiškai neprimena įprastai įsivaizduojamos vaisių parduotuvės. Tai, ko gero, prabangiausia tokia parduotuvė pasaulyje, o joje šeimininkauja jau šešta verslo įkūrėjų šeimos karta. Sembikiya surado nišą ir įsitaisė pačioje aukščiausioje šios rinkos vietoje.
 |
| sembikiya.co.jp nuotr. / Sembikiya parduotuvė |
Kadangi parduotuvė specializuojasi vaisių, skirtų dovanoti, pardavimų srityje, vaisiai turi būti tikrai nepriekaištingos išvaizdos. Čia yra obuolių, dydžio sulig kūdikio galva, su lygiai vienodai raudona odele be jokių pažeidimų, kurių vienas kainuoja apie 20 eurų. Karališkosios braškės dėžutėse sudėtos po dvylika ir kainuoja apie 50 eurų, bet net pačią ramiausią dieną jų parduodama apie 50 dėžučių. Melionų kaina svyruoja nuo 80 iki 160 eurų. Viena vyšnia kainuoja 4 eurus, jos supakuotos dėžutėse po keturiasdešimt.
Kodėl jie tokie brangūs?
Tad kuo šie vaisiai tokie ypatingi? Tai – ne kasdieniai vaisiai. Braškės ir vynuogės yra didesnės nei įprastai. Jos patrauklios, be jokių pažeidimų, uogų spalva ryški. Kriaušės milžiniškos ir labai saldžios. Vynuogės būna dydžio sulig slyva ir tokio saldumo, kad vakariečiai suabejoja, ar jos tikros. Ir nors šie vaisiai kainuoja keliolika kartų daugiau nei įprasti, atsiranda klientų, kurie mielai moka tokią kainą. To brangaus meliono skonis yra tikrai kitoks – itin saldus, tirpstantis burnoje.
Šidzuokos prefektūra ir Yubari miestas plačiai žinomi dėl aukštos savo kokybės produkcijos. Kaip prancūziškas vynas apibrėžiamas kilme, taip ir japoniški vaisiai, ir daržovės puikiai apibūdinami paminėjus šiuos regionus. Yubari miesto apylinkėse auginami retos veislės karališkieji melionai. Jie panašūs į mums įprastus, tačiau yra tobulai apvalūs ir išskirtinai saldūs. Ypatingi Densuke juodieji arbūzai auginami tik Japonijoje, Hokaido saloje. Vidutinė vieno šio vaisiaus kaina – apie 600–700 litų. Augintojai tikina, kad jie yra daug skanesni ir saldesni už mums įprastus arbūzus.
Klientų pasiryžimas daug mokėti už japoniškus vaisius sukūrė naujus verslus. Jiems auginti kuriami atskiri sodai ir šiltnamiai, kurie specializuojasi būtent „prabangių vaisių“ auginime. Na, o ten jau siekiama kiekvieno vaisiaus skonio ir išvaizdos tobulumo. Japonų produkcija itin vertinama dėl griežtos kokybės kontrolės, ir klientai pasitiki ją. Pavyzdžiui, kinai už viską, kas atvežama iš Japonijos, yra linkę mokėti daugiau, ir net jei tokios pat vaisių veislės auginamos Kinijoje, vartotojai jomis nepasitiki.
Šidzuokos prefektūroje, pusantros valandos kelio į pietvakarius nuo Tokijo, vietos ūkininkai stengiasi užauginti tobulus melionus net tada, kai žemę dengia sniegas. Ir net tie, kurie užsiima šiuo verslu jau daugiau kaip 50 metų, sako, kad kasdien vis dar išmoksta kažką naujo. O garsioji Sembikiya parduoda melionus, užaugintus tik Šidzuokos regione, kuriame, sakoma, čia daugiau saulėtų dienų nei bet kur kitur Japonijoje.
Procesas prasideda nuo tobulų sėklų. Silpni sodinukai išraunami, o kai pasirodo žiedai, nevykę taip pat yra be gailesčio nuskinami ir išmetami. Ant kiekvieno augalo paliekamas tik vienas užsimezgęs vaisius, kad visos maistinės medžiagos būtų atiduotos jam – vienam, saldžiam, sultingam melionui. Šių augalų genėjimas taip pat itin tikslus, todėl jie auga visi vienodo aukščio lygiomis eilėmis. Augalai rišami, kad lengviau išlaikytų savo svorį. Ant kiekvieno subrendusio vaisiaus uždedamas nedidelis plastikinis „galvos apdangalas“, kad melionas būtų apsaugotas nuo nudeginimo saule. Ir nuo to augintojai juos saugo net augindami po stiklu vėsų vasario mėnesį. Kitur melionai auginami kiek paprasčiau, ant vieno augalo subręsta po keletą vaisių, tad šio regiono ūkininkų vargas netgi kartais pavadinamas „Šidzuokos metodu“.
Auginti tokius vaisius – brangus verslas. Toks melionas gali kainuoti daugiau kaip 200 eurų, tačiau didžiąją kainos dalį greičiausiai sudarys energijos kaštai – šildymas žiemą ir kondicionavimas vasarą. Sudėtinga jau vien nuolat reguliuoti temperatūrą, kad ji būtų idealiai tinkama, reaguojant į saulės nusileidimą ar vėjo pokyčius. Taip pat kažkas nuolat turi budėti ir atidžiai viską stebėti. Tad nenuostabu, kad prabangių vaisių augintojai nesutinka, kad 100 eurų už melioną yra brangu.
Brangiausi maisto produktai, o šiuo atveju vaisiai, būna išskirtinės kokybės. Tačiau visada reikia įvertinti, kad jiems užauginti reikalingi didžiausi ištekliai ir išskirtinis gamintojo dėmesys.
Tekstas Linos Tuskėnaitės
