Iš batsiuvio abi su Viktorija išėjome išsišiepusios: abi užsisakėme odinius sandalus su raišteliais, juos pasiuvo, kol gėrėme ca phe suo da, abi gavome kairį ir dešinį batus, o ne du kairiuosius, kaip dažnai pasitaiko painiavų pilname Vietname. Mūsų džiaugsmui, kairio bato dydis buvo toks pats kaip dešinio.
Batsiuviai Hoi Ane tikrai išmano, ką daro.
Čia pat priešais batsiuvį atlikome greitą savo senųjų šlepečių per pirštą deginimo ceremoniją – išmetėme jas į šiukšlinę – ir sėdome ant išsinuomotų dviračių toliau tyrinėti apylinkių. Turbūt ne pats geriausias sumanymas su naujais batais važiuoti palei upę. Sunerimti turėjome jau tada, kai pamatėme vietinių namų palubėse sukabintus ir nuo potvynio saugomus motorolerius ir dviračius. Apsigręžti turėjome tada, kai pravažiavome vietinį, vos bėgančia pro žarnelę vandens srove plaunantį potvynio likutį – purvą nuo namo sienų. Bet mes ne apsigręžėme, o savo naujais batais mynėme dviračio pedalus.
