Tiesa, teisybės dėlei reikėtų pastebėti, kad tas pasaulis permanentiškai išnyksta 99,99 procentams Lietuvos gyventojų ir visai nesvarbu, kurioje vietoje jis bebūtų ar kokioje situacijoje.
Telefonus mobilis lietuvio širdį užkariavo palengva, bet, panašu, visiems laikams. Ir taip stipriai, kad jos, na, tos meilės, iš ten niekas nebeišmuš.
Su telefonu lietuvys keliasi, su telefonu lietuvys gulasi. Į vieteles ten, kur karalius vienas ir pėsčias vaikšto, lietuvys eina su telefonu. Pypt pypt, kligt, cinkt, brrrr, vibru vibru – lietuvio ausiai maloniausi garsai. O tai, kas lietuviui maloniausia, lietuvis dosniai dalijasi su kitais – išvietėje jam yra ypač malonu aptarti tetos Aldutės reikalus, Ikėjoje, šlamščiant kukuliukus, jam svarbu, kad visi aplinkiniai (tokius pačius kukulius bešlamščiantys), būtinai sužinotų apie jį ir jo „ak, koks tobulai perspektyvus yra mano dėvėtų padangų verslas, o aš pac koksai kietas esu – verslinykas iš Pabradės su volviaku“.
Autobusuose lietuvis skuba su aplinkiniais pasidalinti kiečiausiomis „kaip vakar naktį su chebra kvasinome“ naujienomis, vairuodamas taksi savo darbo metu jis niekaip neatsispiria pagundai pakelti ragelio ir pranešti skambinusiajam, kad dabar tai jau „tikrai nemagu, nes rabotaju“.
