25 naujos grožinės knygos, į kurias verta atkreipti dėmesį Vilniaus knygų mugėje

Vilniaus knygų mugė, kaip visuomet, pasitinka daugybe naujų knygų, iš kurių neretai sunku išsirinkti. Todėl čia pateikiamos 25 prieš pat knygų mugę ar neseniai išleistų knygų rekomendacijos – ko vertėtų nepraleisti pro akis įvairių literatūrinių skonių skaitytojams. Šįkart čia įtrauktos tik grožinės knygos – o pastaruoju metu išleistų negrožinių knygų rekomendacijas rasite čia. 

Teksto autorius: Audrius Ožalas

VERSTINĖS KNYGOS

Viena iš labiausiai rekomenduojamų knygų mugėje literatūros gurmanams. Pastaruoju metu Lietuvoje matome V.Nabokovo knygų leidybos atgimimą (prisiminkime „Kalbėk, atmintie“, „Pninas“, o dar laukia „Kairysis kaspinas“), ir itin džiugu matyti jame ir „Blyškios ugnies“ vertimą – dar vieną rašytojo literatūrinės meistrystės įrodymą. Puikus stilistas V.Nabokovas čia skaitytojui pateikia tekstą, kuriame galime rasti įvairiausių persiklojančių sluoksnių, žaidimą literatūrinėmis realybėmis, tai intelektinis galvosūkis, poema, perauganti į prozą, tragikomiška istorija, sugebanti apjungti gausybę žanrų, kuriais V.Nabokovas elegantiškai žongliruoja. Išradingas romanas, kuris, matyt, gali būti laikomas vienu geriausių šio rašytojo darbų. Įrodymas, kas yra tikroji pasakojimo magija, ir jei ieškote knygos, kuri garantuotai išlaikys bet kokius laiko išbandymus, tai, žinoma, yra „Blyški ugnis“.

Bent jau man Vilniaus knygų mugė iš dalies kelia asociacijas ir su šio rašytojo knygomis. Prieš mugę pasirodo vis po naują jo garsiosios „Mano kovos“ dalį, ir štai jau šis epiškasis pasakojimas artėja prie pabaigos. Penktoji knyga tęsia rašytojo gyvenimo istoriją, kurią mes palikome ketvirtojoje dalyje. Ten mes matėme jį bandanti atrasti save atšiaurioje nuošalioje vietovėje – kur jis turėjo daug rašytojo ambicijų, tačiau ne ką mažiau jį domino alkoholis, seksas, gyvenimo pažinimas. Naivus, jaunas žmogus, kupinas drąsių svajonių. Knygoje „Kartais turi lyti“ jis toliau ieško savo kūrybinio kelio – rašo, abejoja, nusivilia savimi. Mezgasi draugystės, meilės, iš besiblaškančio jaunuolio jis pamažu tampa aiškiau savo tikslus suprantančiu žmogumi. Kaip visuomet, autorius rašo detaliai, intymiai, labai sąžiningai, ir akivaizdu, kad jei jau esate „įklimpę“ į šio rašytojo seriją, turbūt imsite mugėje ją pirmu reikalu. Kita vertus, ši serija gali būti drąsiai skaitoma ir kaip atskiros knygos.

Kaleidoskopiškas pasakojimas apie gyvenimą – apie reikšmingus jo nutikimus ir, regis, nepastebimai praplaukiančius kasdienybės fragmentus. Savo paties ir sutiktų žmonių, išgirstų istorijų ar žymių įvairių sričių atstovų gyvenimų mozaikos, suklijuojamos į šį 48 trumpų esė rinkinį. Šis rašytojas taip pat yra garsus teisininkas, tad nenuostabu, kad čia ir nemažai istorijų, susijusių su teisiniais aspektais, tačiau autoriaus paliečiamų temų spektras itin platus, kurias vienija kalbėjimas apie orumą, žmogiškumą. Ir šiuos filosofinius klausimus jis pateikia ne priperšamai, moralizuojamai, o elegantiškai ir subtiliai. Nuotaika svyruoja nuo melancholijos, liūdesio ar trapaus graudulio (istorija apie prievartą šeimoje patyrusį berniuką, vėliau pasirinkusį tėvo kelią) iki anekdotiškų situacijų, istorinių inkliuzų ar nostalgiškų praeities pasažų. Savo įtaiga šios istorijos irgi nėra vienodo svorio, ir geriausia bent jau man jas skaityti būtent taip – prie kavos, trumpais grybštelėjimais. „Mylėti save – pernelyg didelis reikalavimas. Tačiau išsaugoti padorumą privalu iki galo“, – taip baigiamas pasakojimas, skirtas Imrė Kerteszui, ir tai iš dalies apibendrina ir knygos idėją.

Štai ir baigtas leisti šis įspūdingas mokslinės fantastikos kūrinys. Tai trilogija, kurioje autorius sugebėjo sutalpinti gausybę klodų – tai ir mokslinė fantastika, ne itin toli nuklydusi nuo realybės, idėjų romanai apie mūsų planetos problemas, autoriaus vaizduotė išties išraiškinga, knygose nemažai fizikos, mokslo, filosofinių prasmių ir esminių šių laikų dilemų bei moralinių pasirinkimų. Pradėjęs nuo gana įtempto siužeto pirmojoje dalyje antroje autorius tempą kiek sulėtino, tapo filosofiškesnis, gilesnis, na, o trečiojoje jis vėl viską įsuka kaip reikiant. Siužetą autorius valdo meistriškai, idėjos tiesiog sproginėja, jo vizionieriškas pasaulis atima žadą. Iš esmės viskas, ko gali reikėti iš mokslinės fantastikos kūrinio. Turbūt šio žanro mėgėjams tai bus pirmasis pasirinkimas mugėje.

Dar viena itin laukta knyga – antroji pasakojimo apie buvusį muzikos įrašų vadovą Vernoną Subutexą. Kadaise jis buvo žinomas andergraundo veikėjas, sukosi vakarėliuose, atrodė, kad roko klestėjimas niekuomet nesibaigs. Tačiau muzikos verslas keičiasi, o kartu su juo pasikeitė ir Vernono gyvenimas – jis atsidūrė gatvėje. Tiesa, jis vienintelis žino mirusios roko žvaigždės Alekso Bličo paslaptį – ir todėl daugybė žmonių ima jo ieškoti. Antrojoje dalyje mes toliau matome Vernono ir su juo susijusių žmonių gyvenimus, tai ištisas socialinis kaleidoskopas, visuomenės vaizdas. Autorė aprašo ir benamius, alkoholikus, gyvenimą gatvėje – neteisdama, o bandydama suprasti, kaip toks gyvenimas juos keičia, kodėl jie čia atsidūrė. Tai pasakojimas apie dabartį, apie nuopuolį, praradimą, desperaciją, suvokimą to, ko netekome, visos kartos, netekusios iliuzijų, paveikslas. Šmaikštus, gyvas, muzikalus, dinamiškas, o kartu ir labai liūdnas mūsų laikų pasakojimas.

Knyga, į kurią turėtų atkreipti dėmesį tie, kas ieško daugiasluoksnės, didelio užmojo literatūros. „Lenkų raitelis“ apibūdinamas kaip vienas geriausių kelių dešimtmečių Ispanijos romanų, jis įvertintas svarbiausiomis Ispanijos literatūros premijomis. Tai kūrinys, aprėpiantis daugiau kaip šimto metų istoriją, supinantis savyje gausybę žanrų – nuo detektyvo iki augimo romano ar magiškojo realizmo, jame kalbama apie atminties, tapatybės, istorinio tapsmo temas. Nostalgija prabėgusiam laikui ir bandymas jį suprasti. Knyga – prieš akis iškylantis sodrus, spalvingas Ispanijos paveikslas, iš susipinančių gijų dėliojantis neretai skaitytojo kantrybės reikalaujantį, tačiau literatūriniu grožiu apdovanojantį paveikslą.

Šiomis dienomis, kai mes vėl kalbame apie karą, apie siekį užgrobti svetimas valstybes, ši Cz.Miłoszo knyga prabyla mums visu savo aktualumu. Pagaliau šis kūrinys išleistas lietuvių kalba, ir jame autorius kalba apie tai, ką kalbėjo savo eseistikoje – apie totalitarizmą, pasipriešinimą jam, pavergimą ir Vidurio Europos likimą didžiųjų istorijos tektoninių lūžių metu. Tik, skirtingai nuo „Pavergto proto“, jis tai kalba romano forma, pasakodamas apie Lenkijos okupaciją Antrojo pasaulinio karo metais. Šalyje, iš pradžių okupuotai nacių, o paskui sovietų, ateina naujosios tikrovės laikai. Brutalus žmogiškumo, pasipriešinimo naikinimas, žmonių bandymas prisitaikyti ar kurti savąją realybę, bėgimas nuo sistemos ir uniformų keitimas. Heroizmas ir baimė, daugybė į šipulius virstančių gyvenimų. Cz.Miłoszas, žinoma, žodžio meistras, ir kaip niekas kitas gali įtikinamai perteikti to laikmečio Lenkijos atmosferą.

Kad neatrodytų, jog šiame pasiūlymų sąraše dominuoja sunkiasvoriai kūriniai, įtraukiau čia ir šį pasaulyje labai mėgstamo rašytojo Nicko Hornby romaną. Kuris skaitomas lengvai, jis šmaikštus, daug puikių dialogų, ir tikrai negalima sakyti, kad tai banalus, tik paviršiumi nuslystantis kūrinys. Ne, jame kalbama ir apie pakankamai sudėtingus dalykus – kartų, rasių, socialinius, amžiaus skirtumus, nesusikalbėjimą, o kartu ir trauką. Ir, žinoma, apie meilę. Tiesa, čia pora čia kiek neįprasta – 40-etį perkopusi baltaodė moteris ir smarkiai už ją jaunesnis juodaodis vaikinas, atkeliaujantys iš visiškai skirtingų aplinkų. Jų meilė atrodo sunkiai įmanoma, tačiau tik ne šiame romane. Bet kaip įveikti šiuos skirtumus? Autorius įpina ir „Brexit“ aktualijų, knyga parašyta įtraukiančiai, protingai, paliekanti optimizmo jausmą.

Akivaizdu, kad ši knyga ir be didesnių rekomendacijų suras savo skaitytoją – jau vien tai, kad šis kūrinys buvo apdovanotas Goncourt'ų premija, pasako nemažai. Ši knyga apibūdinama kaip futuristinis trileris, socialinė satyra, pasakojanti apie lėktuvu iš Paryžiaus į Niujorką skridusių žmonių, kuriuos pakeičia antrininkai, likimus. Į audrą pakliuvę keleiviai, nusileidę Niujorke, suvokia, kad jų skrydžio lėktuvas jau nusileido prieš tris mėnesius. Knyga prisodrinta humoro, provokuojanti, o kartu ir panardinanti į filosofinius apmąstymus, kalbanti apie realybės suvokimą, tikėjimą, pasirinkimus ir, žinoma, mūsų unikalumą. Apjungianti gausybę stilių, kinematografiška, linktelėjanti žinomiems filmams ar serialams. Beje, pats rašytojas po Goncourt'ų premijos paskelbimo sakė, kad knygą galima skaityti ir kaip tam tikrą pasaulio po Donaldo Trumpo parabolę, iškeliant mintį, kad būtent jis yra pasaulio destrukcijos priežastis ir knygos siekis – pasiūlyti kitokią pasaulio versiją. Šiomis dienomis pasaulio destrukcijos epicentre jau kitos asmenybės, tačiau šios knygos skaitymo įdomumo tai tikrai nemažina.

Ši mugė bus džiaugsmas Czesławo Miłoszo kūrybos gerbėjams. Išleidžiamas Nobelio premijos laureato poezijos rinkinys, kuriame surinkti ne tik anksčiau išversti šio kūrėjo eilėraščiai, bet ir devyni nauji kūriniai. Šių vertimų autorius – poeto bičiulis, jo kūrybos žinovas Tomas Venclova, jis pats atrinko ir naujuosius eilėraščius vertimui. Rinkinys dvikalbis, tad mokantys lenkiškai galės palyginti ir kalbinį skambesį. Rinkinys, puikiai gulantis šalia Josifo Brodskio „14 eilėraščių“.

Afrikos rašytojų kūrybos pas mus leidžiama labai mažai, tad džiugu, kad pasirodė jau antrasis šio Nigerijos rašytojo romanas lietuvių kalba. Beje, abu jie pateko į „Booker“ premijos finalinius sąrašus. Pirmasis šio rašytojo romanas „Žvejai“ patraukė įtaigiai perteikta šeimos istorija, į kurią įpinami mitiniai motyvai, politinės realijos. Šiame romane autoriaus braižas irgi nesunkiai atpažįstamas, – pasakodamas meilės istoriją, kalbėdamas apie pasiaukojimą, jis visa tai supina su mitologijos interpretacijomis, vietos literatūros tradicijomis, kosmologija, perteikia Nigerijos žmonių pasaulėvoką. Tai filosofinis romanas, kuriame autorius sugeba užduoti esminius moralinius klausimus, kalba apie rasizmą ir klasių skirtumus, rašydamas apie meilę ir švelnumą, jis paliečia ir viduje tūnančias tamsiąsias jėgas. Išties originalus, savąjį rašymo būdą atradęs autorius, vertas ieškančių įdomesnių literatūrinių potyrių dėmesio.

Prieš porą metų išleista C.Lispector knyga „Arti laikinės širdies“ bent jau man tais metais tapo vienu įsimintinesnių kūrinių, kuriame vidinio monologo, sąmonės srauto būdu autorė hipnotizuojančiai panardino į labai savitą būseną, – sapno, būdravimo, poetišką ir buriantį pasakojimą. Tokie apibūdinimai galioja ir šiam jos kūriniui, kuriame ir vėl randame poetišką žodžių hipnozę, intelektualų, skvarbų tekstą. Nedidukės apimties, vienu prisėdimu perskaitomame kūrinyje autorė pastato mus prieš visą gausybę filosofinių, egzistencinių, socialines problemas paliečiančių klausimų, kalba apie meilę ir savivoką. Visa tai sunkiai apčiuopiama, slysta tarp pirštų, ir autorė čia vėl blyksi savo pasakotojos talentu – žaidžia žodžiais, vaizdiniais, skambesiu, ironija ir giliais įpjovimais. Eksperimentinė proza, kuri taps pasimėgavimu ieškantiems būtent grynojo literatūriškumo. Ir nors „Arti laukinės širdies“ man paliko kur kas stipresnį įspūdį nei šis kūrinys, visgi rimtosios literatūros mėgėjams ir šis kūrinys, be abejo, labai rekomenduojamas.

Knyga, kuri turėtų sudominti ne tik literatūros, bet ir kino mėgėjus. Tai ne pirmas „Odilės“ flirtas su kino pasauliu (prisiminkime F.Fellini), tačiau šiuo atveju reikia pasakyti, kad jeigu didžiojoje dalyje pasaulio Pasolini yra labiausiai žinomas kaip kinematografijos meistras, Italijoje jis buvo ne ką mažiau vertinamas ir kaip rašytojas. Jo pjesės, publikacijos socialinėmis ir politinėmis temomis, romanai ir, žinoma, poezija buvo vertinami jam esant gyvam, ir iki šiol jo svarba kaip plunksnos meistro neginčijama. Jo poezija aistringa, kunkuliuojanti, prisodrinta seksualinės įtampos ir akylo socialinių reiškinių stebėjimo. Šiame rinkinyje publikuojami eilėraščiai, atrinkti iš viso jo kūrybinio laikotarpio, – mes puikiai žinome, kaip jis kuria pasaulius vaizdais, dabar galime pažiūrėti, kaip jis tapo juos žodžiais.

„Netflix“ serialas „Valdovės gambitas“ sulaukė milžiniško populiarumo, tad netenka abejoti, kad daug kam smalsu bus perskaityti ir knygą, kurios pagrindu ji buvo sukurta, ir bandyti eilinį kartą atsakyti į amžinąjį klausimą – ar ekranizacija gali priartėti prie knygos? W.Teviso knygos po šio serialo atgyja naujam gyvenimui, apie „Valdovės gambitą“ sakoma, kad tai užmiršta klasika, kuri paliečia daugybę temų, o autorius rašo elegantiškai ir įtraukiančiai. Tai – pasakojimas apie aistrą šachmatams, nepaprastą talentą ir tai, kaip jis ne tik dovanoja dovanas, bet ir niokoja gyvenimą. Apie moters bandymą skintis sau kelią srityje, kuri tradiciškai laikoma labai vyriška. Tai ir istorija apie antrosios XX a. pusės Amerikos visuomenės žaizdas, stereotipus. Knyga apie priklausomybes ir kovą su jomis. Galų gale, tai kūrinys apie savo svajonės siekimą.

Pripažintos kanadiečių rašytojos knyga paremta tikrais įvykiais ir pasakoja apie augimą traumuojančioje aplinkoje, tų žaizdų padarinius likusiam gyvenimui, apie smurtą ir kartu apie pasiaukojančią draugystę. Šio pasakojimo centre – pokario miestelyje Kanadoje gyvenantis dvylikametis Leonardas, susidraugaujantis su keistuoliu atsiskyrėliu. Jų santykiai abiems jiems tampa šilta priebėga nuo patyčių, niekinimo, tačiau netrukus jų ryšį nutraukia dramatiškas įvykis. Vėliau psichologu tapęs Leonardas bandys atsakyti, kas gi iš tiesų įvyko jo paauglystėje, kas kaltas dėl tos kažkur viduje neužsitraukiančios dėmės. Tuo metu psichologai savo eksperimentams išbando LSD, tos „kelionės“ Leonardą veda nuojautų keliais, kad kažko svarbaus apie save praeityje nežino. Tie psichologiniai savęs narstymai leis ne tik atskleisti žiaurumą, pasąmonėje užslopintą skausmą, bet ir akistatą su tuo, kiek jis gali atleisti, kokios tikrosios smurto ištakos. Jautri, grožio beprotiškame pasaulyje ieškanti knyga.

Šiuolaikinės graikų literatūros pas mus leidžiama, švelniai tariant, mažokai. Ant vienos rankos pirštų būtų galima suskaičiuoti tokius pastarųjų kelių metų vertimus. 2021-ieji Lietuvoje buvo paskelbti graikų literatūros metais, tad reikia tikėtis, kad bent tai išjudins šios šalies knygų leidybą. O vienas iš būdų plačiau susipažinti su graikų literatūra yra štai šis rinkinys, kuriame surinkti aštuonių graikų rašytojų apsakymai. Šis žanras Graikijoje populiarus, kasmet skiriama ir valstybinė premija už apsakymų rinkinius, – ir visi knygoje esantys autoriai yra šia premija apdovanoti. Rinkinys – retrospektyvinis vaizdas, nes čia randame aštuonių kartų graikų rašytojų apsakymų, – skirtingas tematikas, stilius, tad mugėje norintieji praplėsti geografines literatūrines žinias gali atkreipti dėmesį į šį rinkinį.

Žinau, kad rusų rašytoja Guzel Jachina turi nemažai savo kūrybos gerbėjų Lietuvoje, lietuvių kalba yra išleistos jos knygos „Zuleicha atmerkia akis“ ir „Mano vaikai...“ Savo knygose ji kalba apie žmones, atsidūrusius žiauriuose istorijos verpetuose, ribinėse situacijose, žmones, tampančiais didžiųjų įvykių įkaitais. Anksčiau ji rašė apie tremtį Sibire, vokiečių koloniją Rusijoje, o čia kalba apie dramatiškus įvykius po Rusijos pilietinio karo – dėl sausros kilus badui bolševikai nusprendė deportuoti vaikus į turtingesnius rajonus. Viename iš tokių traukinių į Samarkandą keliauja 500 beglobių vaikų – jų istorija ir tampa šio romano pagrindu. Kaip ir kituose šios rašytojos romanuose, tai labai skaudi istorija, joje daug siaubo, kančios, sunkiai pakeliamų išbandymų, kiekviena diena – tai išgyvenimo mokykla. Tačiau autorė, kalbėdama apie skausmą, visuomet pirmiausia kalba apie žmogiškumą, gerumą, kurio pripildytos visos jos knygos. Tai labai vaizdinga, kinematografiška knyga, autorė moka labai gyvai perteikti personažus, tiesiog įlįsti į aprašomųjų žmonių sielas. Jautrus, emociškai labai paveikus kūrinys.

Nors pastarieji metai savo realybe pranoko ir bet kokias distopines fantazijas, visgi šis žanras leidžia apmąstyti mūsų visuomenės galimas ateitis – kaip rodo pavyzdžiai, kartais tie spėjimai, deja, pasitvirtina. Suomijos rašytoja šiame distopiniame trileryje nukelia mus į 2058 metus. Šalis uždaryta, ją valdo nacionalistinė politinė jėga, žmonės pasidavę apatijai, atrodo, kad jų gyvenime nebeliko aistros, troškimų. Taip pat kraštą kankina ir kitos problemos – klimato kaita, skurdas. Tačiau yra galimybė pabėgti iš šios tikrovės (tiesa, ne visiems) – į simuliaciją, Dangaus virtualią realybę. Tačiau ši realybė netikra, ir pasirinkti tenka – tokią ar sudėtingesnę, bet tikrą. Tai akivaizdžios bėgimo į socialinius tinklus nuorodos, lygiai kaip aktualios ir kitos minimos knygoje socialinės ir politinės problemos, tad distopija knygą galima vadinti tik iš dalies. Tai kūrinys apie mūsų norus, gniuždančią aplinką ir galimybę visgi iš jos išsiveržti.

Anksčiau išleistas T.Konwicki romanas „Raistai“ bent jau man atskleidė nelabai žinotus Lietuvos istorijos aspektus apie lenkų pasipriešinimą Vilniaus krašte. Ir tie pažintiniai keliai tęsiami – leidykla „Odilė“ išleido dar vieną jo romaną. „Baina“ – tai populiariausias, o neretai ir geriausiu vadinamas Pavilnyje užaugusio lenkų rašytojo T.Konwickio kūrinys, kuriame jis pasakoja apie XIX amžiaus Vilniaus kraštą. Tai romanas, nukeliantis į to laikmečio Vilniaus kraštą, „gyvenamą aistringų, paslaptingų, su likimu besigrumiančių žmonių“, poetiškas, sykiu ir tikroviškas pasakojimas, kuriame dera vaizduotė, istorinio laiko pajautimas ir asmeninės istorijos. Knyga, ieškantiems tiek to laikmečio atspindžių ir istorinių pamokų, tiek literatūriniu grožiu pripildyto romano.

Knyga, kurią skaitydami nemažai kas sako pasigendantys literatūriškumo, kad ji pernelyg žiniasklaidiško pasakojimo būdo, tačiau autorė, matyt, tokį tikslą ir kelia – pasakoti istoriją taip, kad galėtume skaityti ją tarsi dokumentiką, tarsi objektyvų, beaistrį žvilgsnį iš šono. Kūrinys apie Korėją, tačiau turbūt nemažai kalbantis ir apie daugybę kitų pasaulio šalių. Pasakojimas apie tai, su kuo neretai susiduria moterys visuomenėje nuo pat vaikystės – stereotipais, pažeminimais, neteisybe, seksualiniu priekabiavimu. Žiaurus, slegiantis, lyčių lygybės problemas apnuoginantis skaitinys.

LIETUVIŲ AUTORIŲ KNYGOS

Net 20 metų lauktas naujas M.Ivaškevičiaus romanas, ir Vilniaus knygų mugėje, panašu, jai skaitytojų dėmesio netrūks. Autorius šiame romane užgriebia daugybę temų, iš kurių bene ryškiausia – menininko pašaukimo, jo kūrybiškumo, nuovargio ir meninės krizės pajautimo. Menas – varančioji jėga, galiausiai galinti tapti demonu, kuriam kūrėjas ima tarnauti. Kūrybiškumas kaip altorius, ant kurio paaukoji viską – šeimą, meilę, galiausiai save patį. Buvusių ir galimų savo praeičių apmąstymas ir pabėgimo (ne)įmanomybės meditacija. Ši knyga – ir svarstymai apie laisvę, tai, kokiomis skirtingomis perspektyvomis ji gali būti matoma. Kaip ir galima tikėtis iš M.Ivaškevičiaus, rasime čia ir to, kas gali užgriebti kai kurių skaitytojų nervą – sekso scenas jis aprašo labai atvirai.

Prasidėjus Jono Meko jubiliejiniams metams šio kūrėjo atminimui bus skirta daugybė renginių, ir ne tik Lietuvoje. Leidėjai Knygų mugėje irgi pasitinka J.Meką knyga – pirmuoju iš trijų suplanuotų jo „Raštų“ tomų, šis yra skirtas poezijai. Pamenu, kuomet Londone ėmiau iš J.Meko interviu, jis sakė, kad jo poezija Amerikoje ir Europoje mažai žinoma, nors ir yra vertimų, o štai Lietuvoje jis pirmiausia žinomas kaip poetas. Sakyčiau, kad pastaruoju metu Lietuvoje irgi apie jį daugiausia kalbama būtent kaip apie kinematografijos pionierių, jo avangardinį kiną, o štai rašytinis žodis kiek primirštas. Tad puiki proga prisiminti jo poeziją. Šią knygą sudarė jo bičiulis Julius Ziz, parengė Donata Mitaitė, angliškus eilėraščius išvertė Kornelijus Platelis, kitus tekstus – Marius Burokas. Čia sudėtuose rinkiniuose „Semeniškių idilės“, „Gėlių kalbėjimas“, „Pavieniai žodžiai“ ir kituose matome J.Meko poezijos kismą – atsispyrimą nuo lietuvių literatūros klasikos, žemininkų tradicijos, klasikos, ėjimą labiau avangardine, minimalistine linkme, ieškojimą žaismės, savito pasaulio matymo, o M.Kvietkauskas pažymi ir jo kalbėjimą labai konkrečiai, dokumentiškai. Be kita ko, knygoje rasite ir QR kodą, kuris leis paklausyti J.Meko skaitomų „Semeniškių idilių“.

Laurynas Katkus grįžta su keturių apysakų knyga, kurioje kalba apie Nepriklausomybės kartą, jos kismą – nuo represyvios aplinkos, Lenino aikštės su naiviaisiais jaunuoliais, ieškančiais magijos įtrūkių realybėje, iki nuovargio, paprastumo ir tikrumo ilgesio. L.Katkus fiksuoja tai, kaip mato kintantį laiką, kaip jis keičia mus – pasakojimas gyvas, slengiškas, su humoro protrūkiais, bet kartu galintis virsti melancholišku praeities tyrinėjimu. Savistaba – ką veikiu šioje realybėje, kuo mes pavirtome eidami neatsigręždami, tarsi tas paskutiniame kūrinyje per kopas keliaujantis personažas. Nesibaigiančio vartojimo pinklės, pradingusi gyvenimo poezija ir iš po paviršiaus išslenkančios užslėptos alegorijos. Kur yra prasmė ir ką mes praradome ar atradome?

Dešimtmečiais tyrinėjama tema – kodėl lietuviai nerašo kriminalinių romanų, kodėl pas mus taip trūksta detektyvų, trilerių? B.Gailius su šiuo romanu bando paneigti stereotipą, kad mes esame nežanrinių rašytojų tauta. Savo romaną jis pirmiausia ir pristato kaip trilerį, kaip knygą, kurioje svarbiausias įtraukiantis siužetas, įtampa, o istorinis kontekstas šiems tikslams tik pasitarnauja. Visgi ir pats pripažįsta, kad istorinės tiesos šioje knygoje yra, tad skaitytojams „Kraujo kvapas“ iš dalies bus ir pažintis su partizaninio karo istorija (tačiau visgi neužmirškime, kad tai fikcija). Pats autorius 1949-uosius, kuomet vyksta veiksmas, sako pasirinkęs todėl, kad būtent šis laikotarpis turi daugiau peno trilerio siužetui vystyti, čia yra daug slaptos kovos, kombinacijų, psichologinio strategavimo, gudrybių ir netikėtumų. Taigi, „Kraujo kvapas“ – dar vienas būdas kalbėti apie partizaninį karą ir dar vienas bandymas galų gale parašyti tikrai kokybišką trilerį.

Debiutinis šios autorės (kuri, tiesa, jau neblogai žinoma viešojoje erdvėje – ji dirbo žurnaluose, dėstė kūrybinį rašymą) romanas, kurį autorė sako rašiusi dvylika metų. Romanas, kuris patiks tiems, kam knygose svarbus pastabumas detalėms, psichologinis įtaigumas. Įdėmus stebėjimas, iš ko susideda gyvenimai – tai autorė knygoje atskleidžia iš trijų personažių perspektyvos. Nedideliame Škotijos mieste kiltų nuomos salone dirbanti lietuvė Ieva, jo savininkė Anabelė, kurią iki šiol persekioja netekties skausmas dėl mirusio vyro, tatuiruočių salono administratorė Ana. Trys visiškai skirtingos moterys, kurių keliai visgi susikerta, ir jos ima keisti viena kitą. Vienatvė, savęs paieškos kitoje kultūroje, santykiai su vaikais ir mylimaisiais, naujo gyvenimo viltys ir negalėjimas paleisti senojo. Ne visos iš šių personažių man pasirodė vienodai įtaigiai atskleistos (kiek kliuvo Anos portretas), tačiau patiko autorės gebėjimas keliais sakiniais perteikti esmę, taiklūs, šmaikštūs pastebėjimai, veikėjų kaleidoskopas nuomos salone. Maloniai nustebinęs debiutas.

Rekomenduojamas knygas bene žemiausia rinkos kaina rasite knygų išpirktuvėje www.perkuknyga.lt.