Archeologijos revoliucionierei M.Gimbutienei – 100: aš nesu feministė, pirmiausia – aš mokslininkė

Šiandien, sausio 23 dieną, archeologei, mokslininkei Birutei Marijai Alseikaitei-Gimbutienei būtų sukakę 100 metų. Ta proga 15min kalbasi su jos biografiją tiriančia dr. Agne Čivilyte.

– Ar seniai domitės M.Gimbutiene?

– Nesu jos ilgaamžė tyrėja, tačiau pati esu archeologė, tad natūralu, jog su jos darbais susipažinau dar Vilniaus universitete. Pradžioje ji mane domino ne kaip archeologė, bet kaip asmenybė, mokslininkė. Susidomėjau ja studijuodama Heidelberge, Vokietijoje, maždaug 1997–2003 metais. Tuomet apie M.Gimbutienę išgirdau įvairiausių nuomonių, tai suintrigavo – aš, kaip lietuvė, visuomet didžiavausi, kad turime tokią mokslininkę.

Detaliau studijuoti jos biografiją bei darbus ėmiau žinodama, jog artėja 100-metis. Vaikščiojau į archyvus, skaičiau niekur nepublikuotus jos laiškus, dienoraščius. Be to, žymiai geriau ją pažinti padėjo žmonės, kurie ją pažinojo asmeniškai. Artimai bendrauju su M.Gimbutienės pusseserės dukra Ingė Lukšaite, Kornelija Jankauskaite, kuri daug laiko su mokslininke praleido Kalifornijoje. Su viena iš jos dukterų, gyvenančių Amerikoje, Živile Gimbutaite taip pat palaikome artimą ryšį.

Žodžiu, mano santykis su šia asmenybe keistas, prasidėjęs dar Vilniuje, kuomet susiformavo M.Gimbutienės mitas, kurį truputį kitaip nušvietė studijų patirtis Vokietijoje.

– Kokie mitai Heidelberge buvo sugriauti?

– Mokslininko kelias banguotas, nuomones tenka dažnai keisti. Vilniuje trūko kritiškesnio žvilgsnio į kai kuriuos romantinius dalykus. Pavyzdžiui, apie vieną ryškiausių jos hipotezių pilkapių kultūros klausimu, prie kurio mokslas sugrįžta ir pritaria, jog ji buvo teisi. Tačiau reikėtų atsargiau žvelgti į protėvių garbinimo aspektą.

Tiesa, nepamirškime, jog mokiausi Vokietijoje, kurioje požiūris į protėvynės paieškas, etninius klausimus yra subtilesnis. Juk nacistinės Vokietijos laikais archeologija buvo išnaudojama arijų rasės teorijos grindimui. Todėl į kai kuriuos drąsius M.Gimbutienės teiginius, jog esame tokie ir ne kitokie, žiūriu iš platesnės perspektyvos.

Marija Gimbutienė ir popiežius Jonas Paulius II. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr.

Užsispyrusi asmenybė, pasiekusi mokslo aukštumas

– Galbūt galėtume kartu rekonstruoti M.Gimbutienės biografiją?

– Reikėtų gerai pasukti galvą, bet pradžioje noriu atkreipti dėmesį, jog M.Gimbutienės biografijos niekas taip ir neparašė. Yra tokia Joana Marler, kuri oficialiai buvo laikoma archeologės biografe, tačiau ji nemokėjo lietuviškai. Taip, J.Marler išleido antologiją, lankėsi ir Lietuvoje, visgi kalbos barjeras padarė savo.

Dar viena priežastis, kodėl vis dar neturime išsamios M.Gimbutienės biografijos, gali būti susijęs su jos, kaip emigrantės, keliu. Galbūt ir nelengva brolio istorija.

Tačiau galiu jums sudėlioti pagrindinius akcentus. M.Gimbutienė gimė Vilniuje, mieste, kuriame nedaug kas kalbėjo lietuviškai. Šeimoje, kurioje vyravo prolietuviškos nuotaikos, ir buvo kovojama už lietuvybę. Ji savo akimis matė Joną Basanavičių. Visada siekė būti geriausia, tarkime, studijuodama Kauno Aušros mergaičių gimnazijoje buvo geriausia mokinė.

Marija Alseikaitė-Gimbutienė vaikystėje

Ji pradėjo studijuoti archeologiją VU, tačiau 1944 metais privalėjo emigruoti į Vakarus per Vokietiją, kurioje ji sugebėjo apsiginti daktarės disertaciją. Išvykusi į Ameriką M.Gimbutienė ėmė intensyviai irtis mokslo pripažinimo linko ir savo užsispyrusio, dominuojančio charakterio dėka pasiekė tai, ką ji ir galėjo pasiekti. Aukščiausią savo galimybių ribą – išgarsėjo pasaulyje kaip išeivijos mokslininkė lietuvė.

Gimbutų šeima keleiviniame laive SS „Ernie Pyle“, prieš išplaukiant į Niujorką. 1949 m.

Ji mirė 1994 metais, o jos rožinė svajonė, kaip pati sakė, buvo sugrįžti į gimtinę, kurios skausmingai ilgėjosi. Todėl mėnesį po mirties jos urna buvo atvežta į Lietuvą ir iškilmingai palaidota Kaune, Petrašiūnų kapinėse.

– Vienas ryškiausių jos atradimų – Senosios Europos teorija, kuria teigiama, jog Europoje gyvenimo taikūs, įvairūs žmonės. O bendruomeniškumas išlaikytas nematerialių vertybių pagrindu. Ko mes apie šią teoriją nesuprantame?

– M.Gimbutienė žinoma dėl dviejų svarbiausių savo hipotezių. Pirmoji, kuri ją nuolatos lydėjo bei perkėlė į archemitologiją, yra apie Senosios Europos civilizaciją, deivių religiją, kultą. Pabrėžiu, jog deivių, nes būtent moteriško prado iškėlimas buvo pagrindinė jos mintis.

Ši hipotezė išsiskyrė iš kitų, nes mokslininkė rėmėsi archeologiniais radiniais, kuriuos pati aptiko kasinėjimų metu. Tai yra tūkstančiais žmogaus figūrėlių, vadinamų antropomorfine plastika, ir jai krito į akį, kad jose daugiausia vaizduojamos moterys. Tuo metu ji kūrė hipotezę, jog moterys anuomet dominavo, bet reikia turėti omeny, jog daug kas priklauso nuo subjektyvaus tyrėjo žvilgsnio.

Dažnai suklystame interpretuodami archeologinius radinius. Tad ir M.Gimbutienė Artimuosiuose Rytuose, Turkijoje matė moterišką pradą – krūtis, gimdą arba tam tikrus gyvius siejo su gimdymu. Jai taip pat atrodė, jog tai buvo taiki, harmoninga visuomenė, kurią sudarė sėsliai gyvenantys žemdirbiai. Bet... ji nepamiršo ir vyrų, tačiau jos hipotezėje jie nevaidino didelio vaidmens.

Marija Gimbutienė skaito kalbą Kaune, Vytauto Didžiojo universitete Etnologijos mokslų garbės daktarės suteikimo proga 1993 m. Kornelijos Jankauskaitės kolekcija/Lietuvos istorijos instituto nuotr.

Kalbant apie hipotezės pokyčius, tai, žinoma, ji sulaukė nemažai aršios kritikos. O vėliau paaiškėjo, kad vyrų vaidmuo anuomet buvo ne ką mažiau reikšmingas, nes jų atvaizdų taip pat nemažai rasta. Juose įamžinti stiprūs, energingi vyrai, kas atsispindi jų laikysenose. Žinoma ir tai, jog visuomenė nebuvo visiškai taiki – žmonės nuo pat savo egzistencijos pradžios žinojo, kas yra ginklas, kova, tai ir šiame keturių tūkstančių metų laikotarpyje akmens amžiuje daužė vieni kitiems galvas, kovojo dėl teritorijų.

Noriu akcentuoti, jog M.Gimbutienės teorija apie Senąją Europą, ir drąsus gebėjimas susisteminti medžiagą į visumą, naratyvo matymas išliko ir yra svarbus iki šiol.

– O antroji hipotezė?

– Iki kol parašė savo pirmąją knygą, kuri originaliai vadinosi „Deivės ir dievai“, ji buvo skelbusi darbų, kuriose gvildeno savo pačios iškeltą Kurganų hipotezę. Čia ji tikrai labai teisingai įžvelgė žmonių judėjimą iš šiaurinės Juodosios jūros pakrantės arealo link Vidurio bei Šiaurės Europos. Jos manymu, būtent šiaurinėje Juodosios jūros pakrantėje egzistavo indoeuropiečių protėvynė, o iš ten pajudėję žmonės buvo absoliuti priešingybė ramiai ir taikiai neolitinei bendruomenei. Tai buvo karingi, raiti individai, kurie dėl nežinomų priežasčių užkariavo tą taikiąją Europą ir joje asimiliavosi. Dėl to pradėjo formuotis kalbos, gentys, etnosai, taip pat ir baltai.

Nors pakito datavimas, ši hipotezė patvirtinta genetiniais tyrimais. Tik kol kas archeologai nesutaria tik dėl indoeuropiečių protėvynės vietos. Be abejo, filologiniai, lingvistiniai duomenys ir visa kita tiesiog gražiai sueina į vieną pynę ir galima teigti, jog M.Gimbutienė, kalbėdama apie migraciją, daugeliu atveju buvo teisi.

Beje, šis atradimas vadinamas trečiąja archeologijos mokslo revoliucija. Pirmoji vyko apie 1850–1960 metus, kuomet suaktyvėjo kultūriniai, biologiniai bei geologiniai tyrimai, o antroji – radiometrinis datavimas.

Beje, savo laiškuose ji motinai rašydavo „Ir vėl aš buvau vien“, pavyzdžiui, indoeuropeistikos kongrese. Ji itin daug keliavo ir dėl to kentėjo jos šeimyniniai santykiai, ji skyrėsi su vyru, netoleravusio jos svajonės dirbti mokslui. Jeigu tais laikais moteris norėjo ko nors pasiekti šioje srityje, ji turėjo būti matoma. M.Gimbutienė gebėjo savo pasitikėjimą suderinti su žavesiu, gebėjo pakerėti publiką, nekompleksavo ir išnaudojo visą savo potencialą, taip pat ir kalbų mokėjimą. Jinai mokėjo itin daug kalbų, kas jai padėjo Vakaruose, kur apie slavų kalbas mažai kas mokėjo.

UCLA miestelis su Marijos Gimbutienės nuorodomis į savo darbo kabinetą. Dešinėje Marija Gimbutienė prie Pensilvanijos universiteto. 1952 m. Fotografijos autorius – J.Gimbutas.

Aš galiu turėti tai, ką aš noriu

– Minėjote, jog skaitėte nepublikuotus jos laiškus. Ką ten sužinojote?

– Dalis laiškų jau publikuoti nuostabiose knygose. Patarčiau visiems jas perskaityti. Tuose laiškuose atrandu įvairiausių subtilių dalykų. Jeigu rašytume knygą, tai reikėtų gerai pagalvoti, kaip etiškai aprašyti kai kuriuos jos intymius vidinius išgyvenimus.

Dažnai matosi, kaip jinai reaguoja į tam tikras situacijas, skyrybas su vyru, kalbasi su motina apie savo gyvenimą, ateitį, kaip ji patenka į kongresą, gauna darbą universitete. Skaitydami jos dar nepublikuotus dienoraščio fragmentus, randame ir nuostabių piešinėlių, kuriuose pavaizduota širdutė, arba laiške išrinktajam priklijuota džiovinta rūtos šakelė. Šios detalės parodo, kaip žmogus jautėsi – buvo nervinga, o gal gerai nusiteikusi.

Tai yra maži dalykai, kuriuos dėlioju savo galvoje, ir iš tiesų... norėčiau parašyti šią knygą.

Su mama Veronika Alseikiene. 1960 m.

– O kas labiausiai laiškuose nustebino?

– Nustebino, jog ji buvo ne tik archeologė. Viename laiškų motinai ji rašo apie pažintį Niujorke su pasaulio grybų specialistu ir pažadėjo parašyti tekstą apie grybus Lietuvoje. Nežinau, ar šis tekstas vis dėlto buvo parašytas, tačiau ji entuziastingai motinai pasakojo, kaip jai reikia daugiau knygų apie grybus iš Lietuvos, kaip svarbu užfiksuoti, ką lietuviai su jais daro, kokią turi reikšmę.

Kai klausome žmonių pasakojimų apie ją ar skaitome tekstus, visur pamatome tą patį – ji buvo labai stipri, bet ir kartu žmogiška, šilta moteris. Skaitant laiškus, išryškėja pasitikėjimas savimi. Sakyčiau, kad jos gyvenimo kredo buvo – aš galiu turėti tai, ką aš noriu.

 

Marijos Gimbutienės šeima namuose West Roxbury, 1955m.

– Iš kur pas ją atsirado šis užsispyrimas?

– Be abejo, iš šeimos, kuri buvo išskirtinė. Abu jos tėvai buvo medikai, o jos motina daktaro disertaciją apsigynė Berlyno universitete, kuomet Lietuva dar buvo okupuota Rusijos. Veronika Alseikienė skiepijo beždžiones bandydama atrasti metodą prieš vieną akių ligą, kas ir tapo jos mokslinio darbo tema. Tuo metu universitete mokėsi 400 studentų, iš kurių vos keturios buvo moterys. Grįžusi į Lietuvą ji turėjo perlaikyti visus egzaminus, nes Rusijos imperijoje jos diplomas nebuvo pripažintas. Nepaisant to, jis sugebėjo įkurti pirmąją lietuvišką ligoninę Vilniaus gatvėje, Vilniuje, kur ant jos rankų mirė J.Basanavičius. Tėvas Danielius Alseika organizavo jos laidotuves, dalyvavo opozicinėje kovoje.

V.Alseikienė apie Marijos gimimą rašė taip: gimė mūsų Marija. Ji neeilinis vaikas, neeilinė mergaitė. Vėliau išvardijami visi jos sugebėjimai nuo to, kaip jinai moka skambinti, iki to, kaip greitai pradeda gerti iš stiklinės, o ne buteliuko. Visur buvo pabrėžiama, kokia ji ypatinga ir talentinga. Jos nuolatos susirašinėjo, o mama jai patarinėjo, kokias sukneles dėvėti, kokiu žvilgsniu į ką pasižiūrėti, su kuo pirmiausia pradėti bendrauti. Tiesa, jos santykis su tėčiu taip pat buvo labai stiprūs.

 

Kairėje Marija Gimbutienė su dukra ant rankų. Dešinėje Marija Gimbutienė 1951 m., Bostone.

– O jos mama kišosi į jos santykius?

– Tai subtilus dalykas. Galiu pasakyti, jog ji antrą kartą neištekėjo, bet turėjo be galo daug gerbėjų. Labai daug. Galima pasakyti, jog visi buvo ją įsimylėję! Na... gal ne visi, nes turėjo vyriškų priešų, bet tai susiję su profesija. Pavyzdžiui, vienas instituto direktorius ją nuolatos sudirbdavo recenzijose.

Tačiau negaliu pasakyti, kad mama į jos santykius kišosi. Tačiau jautriausias dalykas jos gyvenime buvo santykiai su vyru, kurį mama atvirai vadino pavyduoliu.

Marija Gimbutas Airijoje, Niugrendže 1989 m.

Troško rašyti, tirti ir keliauti

– Esu girdėjusi, jog M.Gimbutienė buvo kritikuojama dėl savo feminizmo. Ar ji buvo radikali?

– Visiškai ne. Čia feministės išnaudojo jos hipotezę, tai buvo naudinga, mat anuomet vyravo moterų iškilimas. Pati Marija sakydavo: „Nesuprantu, ko jos iš manęs nori? Aš visiškai nesu feministė, nepriklausau jokiai grupuotei, aš esu mokslininkė, o mokslininkas yra nepriklausomas žmogus.“ Tą ji dažnai akcentuodavo.

Tai yra keistas fenomenas, jog visuomenė paima ką tik pasirodžiusią naują mintį ir ją pritaiko savo tikslams. Po Dublino konferencijos ji rašė, kad kažkokia moteris sugalvojo ją nustebinti ir pristatė performansą. „Nesuprantu, ten kažkokia keista būgnų muzika, o ta darkosi prieš akis ir sako, kad čia moters dvasia“, – feminizmas, rašė ji.

Ji išsiskiria tuo, jog šalia šeimyninio gyvenimo egzistavo ir jos moksliniai tikslai. Ji tikrai nebuvo stovinti prie puodų ir kepanti kotletukus, tačiau buvo gera mama – itin rūpinosi mergaičių auklėjimu.

Tiesa, ji mokėjo gaminti ir Kalifornijoje į savo didžiulius balius kviesdavosi svečius, tačiau ji buvo baltarankė – jai reikėjo rašyti, tirti, troško potyrių ir kelionių.

– Galbūt papasakotumėte apie kokią nors kelionę, apie kurią skaitėte laiškuose?

– Na, po kelionių M.Gimbutienė mėgdavo pasakoti anekdotus, iš kurių visi juokdavosi. Ji taip pat keliavo į pavojingas, Rytų bloko šalis, žinoma, kasinėjo ir Graikijoje, Italijoje.

Vieną kartą ji keliavo į Varną, Bulgarijoje, kur turėdama truputį laisvo laiko išalko ir nusipirko iš žmogaus „pomidorų, įsuktų į laikraštį“. Galiu jums vieną epizodą paskaityti:

„Dabar linksmai žingsniavau į pajūrį, kur išsiploviau žemėtus pomidorus ir Juodosios jūros fone malšinau troškulį. Dvi mergytės braidė po vandenį. Tolėliau buvo matyti organizuota vaikų ekskursija su mokytoja, matyt, komjaunuolių stovykla buvo atvesta pasimaudyti. Netrukus prie manes priėjo keli berniukai. Vienam buvo septyniolika metų ir jis gražiai kalbėjo rusiškai. Dar po kiek laiko prisirinko visa krūva vaikų įvairiausio amžiaus. Visi jie buvo iš vietinio kolūkio. Vaikai buvo labai drąsūs, ypač vyriausieji. Jie išsiklausinėju iš kur esu, kodėl sėdžiu prie jūros ir kur važiuoju. Ir kai patyrė mano kelionės maršrutą, klausimams nebuvo galo. Džiaugėsi mano išdalintomis cigaretėmis, amerikoniškais degtukais, įvairių kraštų smulkiais pinigais, pašto ženklais ir pora atviručių su KIM linijos lėktuvų vaizdais <…>.

Vos pravėriau aerodromo duris, išgirdau šaukiant „Kur jūs buvot, mes visur jūsų ieškojom. Lėktuvas su jūsų daiktais jau prieš valandą išskrido“. Tai buvo aerodromo viršininko balsas. Aerodromas buvo tarytum aliarmo stovyje. Neramūs uniformuoti ir neuniformuoti lakstė iš vieno kambario į kitą. Tuoj pat atsidūriau viršininko kambaryje „Vaš pasport“ („Jūsų pasas“) suriko jis staiga ir plėšte išplėšė man jį iš rankų.“

Vėliau mokslininkę tardė, kodėl ši mokanti tiek kalbų, kodėl jos pase tiek antspaudų, o M.Gimbutienė rašė, jog neatsimena, ar aną naktį miegojo. Tai viena iš raiškiai aprašytų jos kelionių ir tai, kad saugumai ją persekiojo buvo įprasta.