Šešioliktoji byla
Lietuvą sukrėtusi prezidento Rolando Pakso apkalta: kodėl ji buvo išskirtinė pasaulyje?

Ar žinote, kokios bylos buvo reikšmingiausios Lietuvos valstybei ir padarė didelę įtaką jos raidai? 15min ir 25 metus švenčiantis Konstitucinis Teismas (KT) siūlo prisiminti ir iš arčiau susipažinti su svarbiausiomis bylomis, kurios keitė mūsų valstybę.

Kiekvieną savaitę jums pristatysime po naują projekto „Bylos, pakeitusios Lietuvą“ multimediją. Šešioliktoji – prezidento Rolando Pakso apkaltai ir nušalinimui pamatus padėjusi Konstitucinio Teismo išvada. Svarbu paminėti, kad Lietuva buvo vienintelė šalis Europoje ir viena nedaugelių pasaulyje, kuri apkaltos būdu pašalino prezidentą.

Konstitucinis Teismas (KT) suvaidino nepaprastai svarbų vaidmenį sprendžiant 2003–2004 metų sandūroje valstybėje kilusią konstitucinę krizę, susijusią su apkaltos taikymu valstybės vadovui. Tai buvo viena svarbiausių ir medžiagos apimtimi didžiausių KT nagrinėtų bylų.

Argumentuodamas Prezidento apkaltos byloje priimtą išvadą, KT išplėtojo Konstitucijos aiškinimą, aiškiai atribodamas savo, kaip teisminės institucijos, ir Seimo, kaip politinės institucijos, vaidmenis apkaltos procese ir apibrėždamas savo išvadų dėl Konstitucijos pažeidimo Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, teisinę reikšmę.

Vėliau KT teko spręsti dar ne vieną su R. Pakso pašalinimu iš Prezidento pareigų susijusią bylą. Jis užkirto kelią tolesnei konstitucinės krizės tąsai, priimdamas nutarimą, grindžiamą principine pozicija, kad pagal Konstituciją asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš Prezidento pareigų už priesaikos sulaužymą ir šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, negali būti vėl renkamas Prezidentu.

Konstitucinė krizė, kilusi dėl 2003 m. pradžioje išrinkto Prezidento R. Pakso veiksmų, galiausiai lėmusių jo pašalinimą iš pareigų, kulminaciją pasiekė 2004 m. vasario mėn., kai Seimas, atsižvelgdamas į savo sudarytos Specialiosios tyrimo komisijos išvadą, kad Seimo narių grupės teikime pradėti apkaltos procesą Prezidentui R. Paksui pateikti kaltinimai yra pagrįsti ir rimti, nutarė pradėti apkaltos valstybės vadovui procesą.

Pagal Konstituciją KT yra suteikta kompetencija teikti Seimui išvadą, ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai. Remdamasis šia išvada, galutinį sprendimą pagal Konstituciją turi priimti Seimas. Atsižvelgdamas į tai, Seimas kreipėsi į KT, prašydamas išvados, ar Prezidento R. Pakso konkretūs veiksmai, nurodyti Specialiosios tyrimo komisijos išvadoje suformuluotuose kaltinimuose, prieštarauja Konstitucijai.

KT sprendimas ir argumentai

Ištyręs ir įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, KT pateikė išvadą, kad Prezidentas R. Paksas sulaužė priesaiką ir šiurkščiai pažeidė Konstituciją šiais veiksmais:

1) neteisėtai suteikdamas Jurijui Borisovui Lietuvos Respublikos pilietybę už šio suteiktą finansinę ir kitokią svarią paramą (Prezidento dekretas, kuriuo pilietybė išimties tvarka suteikta J. Borisovui, KT 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimu jau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, konstatavus, kad R. Pakso sprendimą išimties tvarka suteikti J. Borisovui pilietybę lėmė ne kokie nors šio asmens nuopelnai Lietuvos valstybei, bet būtent itin svari finansinė ir kitokia parama, jo suteikta R. Paksui Prezidento rinkimuose, ir kad R. Paksas, išleisdamas šį dekretą, vadovavosi ne Konstitucija, ne įstatymais, ne Tautos ir valstybės interesais, bet asmeniniais interesais, J. Borisovą traktavo išskirtinai ir sąmoningai nepaisė konstitucinių reikalavimų, kad valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs ir kad Prezidentas turi būti visiems lygiai teisingas);

2) sąmoningai leisdamas J. Borisovui suprasti, kad dėl jo teisėsaugos institucijos atlieka tyrimą ir vykdo jo pokalbių telefonu kontrolę (išvadoje konstatuota, kad R. Paksas atskleidė informaciją, sudarančią valstybės paslaptį, neužtikrino valstybės paslapties apsaugos);

3) duodamas nurodymus savo patarėjui (teisėtvarkos klausimais) pasinaudojant tarnybine padėtimi siekti per teisėsaugos institucijas paveikti UAB „Žemaitijos keliai“ vadovų ir akcininkų sprendimus dėl akcijų perleidimo R. Paksui artimiems asmenims ir pats darydamas įtaką šios bendrovės vadovų ir akcininkų sprendimams dėl akcijų perleidimo jam artimiems asmenims (išvadoje konstatuota, kad R. Paksas, siekdamas įgyvendinti jam artimų privačių asmenų turtinius interesus, įsikišo į privačių ūkio subjektų bei fizinių asmenų santykius ir, pasinaudodamas savo, kaip Prezidento, statusu, kartu su kitais asmenimis atliko veiksmus, kuriais nurodytos bendrovės akcininkai buvo veikiami taip, kad jos akcijų perleidimo klausimas būtų išspręstas R. Paksui artimų asmenų naudai).

KT išvadoje pažymėta, kad demokratinėje teisinėje valstybėje visos valstybės institucijos ir visi pareigūnai privalo vadovautis Konstitucija ir teise. Valstybės pareigūnai, kurie pažeidžia Konstituciją ir įstatymus, asmeninius ar grupinius interesus iškelia aukščiau visuomenės interesų, savo veiksmais diskredituoja valstybės valdžią, įstatymų nustatyta tvarka gali būti pašalinti iš pareigų.

Apkalta yra Konstitucijoje numatyta ypatinga procedūra, kai yra sprendžiamas aukščiausiųjų valstybės pareigūnų konstitucinės atsakomybės klausimas, t. y. jų pašalinimas iš pareigų už šiuos Konstitucijoje nustatytus veiksmus: šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą, nusikaltimo padarymą (pagal KT aiškinimą priesaikos sulaužymas kartu yra šiurkštus Konstitucijos pažeidimas ir atvirkščiai). Pagal Konstituciją apkaltos proceso tvarka Seimas 3/5 visų narių balsų dauguma gali iš pareigų pašalinti Prezidentą, Konstitucinio Teismo, Aukščiausiojo Teismo ir Apeliacinio teismo teisėjus, taip pat Seimo narius.

KT pabrėžė, kad Konstitucijoje įtvirtinta galimybė apkaltos proceso tvarka pašalinti Prezidentą iš užimamų pareigų yra Prezidento veiklos viešos demokratinės kontrolės forma, jo konstitucinės atsakomybės Tautai būdas, viena iš demokratinės pilietinės visuomenės savisaugos nuo Prezidento piktnaudžiavimo jam nustatytais įgaliojimais priemonių.

Argumentuodamas šią išvadą, KT atribojo savo, kaip teisminės institucijos, ir Seimo, kaip politinės institucijos, funkcijas ir įgaliojimus apkaltos procese: KT sprendžia, ar konkretūs Prezidento veiksmai prieštarauja Konstitucijai (taip pat ar Konstitucija pažeista šiurkščiai), ir pateikia Seimui išvadą, o Seimas, jeigu Prezidentas šiurkščiai pažeidė Konstituciją, sprendžia, ar pašalinti jį iš pareigų.

Konstitucijos pažeidimo nustatymas yra teisinio, bet ne politinio vertinimo dalykas, todėl Konstitucijos šiurkštaus pažeidimo faktą gali nustatyti tik KT – teisminės valdžios institucija, sudaroma profesiniu pagrindu.

Seimas – savo prigimtimi ir esme politinio pobūdžio valstybės valdžios institucija, kurios sprendimuose atsispindi Seimo narių daugumos politinė valia, kurios sprendimai grindžiami politiniais susitarimais, įvairiais politiniais kompromisais ir pan., – negali spręsti teisės klausimo, ar Prezidentas pažeidė Konstituciją ir ar pažeidimas yra šiurkštus.

Priešingu atveju Konstitucijos šiurkštaus pažeidimo fakto konstatavimas galėtų būti grindžiamas politiniais argumentais, o iš tokio konstatavimo galėtų kilti Prezidento konstitucinė atsakomybė.

KT pabrėžė, kad tuo atveju, kai apkaltos procesas pradedamas dėl šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo, Seimas turi pareigą kreiptis į KT prašydamas pateikti išvadą. Tai yra konstitucinė garantija Prezidentui, kad jam nebus nepagrįstai taikoma konstitucinė atsakomybė. KT padarius išvadą, kad Prezidento veiksmai neprieštarauja Konstitucijai, Seimas negali apkaltos proceso tvarka pašalinti jo iš pareigų už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą.

Kitaip nei kai kurių Europos valstybių konstituciniai teismai, kurie turi įgaliojimus bylose dėl prezidento ir kitų pareigūnų ar teisėjų konstitucinės atsakomybės priimti sprendimus, kuriais šie asmenys pašalinami iš pareigų, Lietuvos KT tik nustato faktus ir pateikia jų teisinį įvertinimą, o kompetencija priimti tolesnį sprendimą dėl pašalinimo iš pareigų yra suteikta Seimui.

Tačiau, spręsdamas šį klausimą, Seimas yra konstituciškai įpareigotas remtis KT išvada, negali jos paneigti, pakeisti ar kvestionuoti. KT išvada susaisto Seimą tuo atžvilgiu, kad jis negali spręsti, ar ši išvada yra pagrįsta ir teisėta. KT 2004 m. gegužės 25 d. nutarime (kuriame vertinta įstatymo, priimto netrukus po R. Pakso apkaltos, reaguojant į jo ketinimą dalyvauti paskelbtuose naujuose Prezidento rinkimuose, atitiktis Konstitucijai) papildomai pabrėžta, kad KT išvados pakeisti ar panaikinti negali jokia valstybės institucija, joks valstybės pareigūnas ir kad ji negali būti pakeista ar panaikinta nei referendumo, nei rinkimų būdu.

Pažymėta ir tai, kad nors Seimo nariai, spręsdami, ar už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą pašalinti asmenį iš pareigų, balsuoja laisvai, jie yra saistomi savo duotos priesaikos, įpareigojančios Seimo narį savo veikloje vadovautis Konstitucija, valstybės interesais ir savo sąžine ir nebūti varžomiems jokių mandatų. Pagal Konstituciją Seimo nario sąžinė turi būti orientuota į Konstituciją, į Tautos ir Lietuvos valstybės interesus. Demokratinėje teisinėje valstybėje asmuo, šiurkščiai pažeidęs Konstituciją, neturėtų išvengti konstitucinės atsakomybės – pašalinimo iš pareigų.

16-ph

KT nutarimo pasekmės ir vėlesnės susijusios bylos

Gavęs KT išvadą, kad Prezidentas R. Paksas sulaužė priesaiką ir šiurkščiai pažeidė Konstituciją, Seimas 2004 m. balandžio 6 d. apkaltos proceso tvarka pašalino jį iš pareigų. Tačiau šiuo Seimo sprendimu konstitucinė krizė nebuvo visiškai užbaigta, ir KT teko spręsti dar dvi su ja susijusias bylas, kuriose priimtais nutarimais jis užkirto kelią tolesnei krizės tąsai.

Kaip minėta, Seimui pašalinus R. Paksą iš pareigų, šis ėmė rengtis dalyvauti paskelbtuose naujuose Prezidento rinkimuose. Be to, dar būdamas valstybės vadovu, kuriam pradėta apkaltos byla, jis pats inicijavo apkaltą Seimo Pirmininkui Artūrui Paulauskui, kuris, pašalinus R. Paksą iš pareigų, laikinai ėjo Prezidento pareigas.

Taigi 2004 m. balandžio 15 d. KT išsprendė bylą pagal Seimo prašymą ištirti, ar Prezidento R. Pakso dekretas, kuriuo jis pasiūlė pradėti apkaltos procesą Seimo Pirmininkui A. Paulauskui, neprieštarauja Konstitucijai.

KT konstatavo, kad pagal Konstituciją įgaliojimus apkaltos procese turi tik dvi valstybės valdžios institucijos: Seimas ir KT. Taigi apkaltos iniciatyva gali kilti tik iš Seimo narių ir tik iš pakankamai didelės Seimo narių grupės. Atsižvelgus į tai, pripažinta, kad Seimo statuto nuostata, numačiusi Prezidento teisę siūlyti Seimui pradėti konkrečiam asmeniui apkaltos procesą, ir įgyvendinant šią nuostatą išleistas byloje ginčytas Prezidento dekretas prieštarauja Konstitucijai.

Kitoje byloje, kurią inicijavo Seimo narių grupė, palaikiusi pašalintojo Prezidento R. Pakso ketinimą dalyvauti po jo apkaltos paskelbtuose Prezidento rinkimuose, KT 2004 m. gegužės 25 d. priėmė nutarimą, kuriuo pripažino, kad Prezidento rinkimų įstatymo pataisa, pagal kurią Prezidentu negali būti renkamas asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš pareigų, jeigu nuo jo pašalinimo iš pareigų praėjo mažiau kaip 5 metai, neprieštarauja Konstitucijai, išskyrus sąlygą „jeigu praėjo mažiau kaip 5 metai“, kuri pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai.

Šis nutarimas grindžiamas principine nuostata, kad Konstitucija nenumato jokio termino, po kurio asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš Prezidento pareigų už priesaikos sulaužymą ir šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, galėtų vėl užimti tas pačias pareigas.

Asmuo, kuris buvo išrinktas Prezidentu, davė Tautai priesaiką, po to ją sulaužė ir šitaip šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir už tai apkaltos proceso tvarka Seimo buvo pašalintas iš pareigų, negali dar kartą prisiekti Tautai, nes visada kiltų ir niekada neišnyktų pagrįsta abejonė dėl jo vėl duodamos priesaikos tikrumo ir patikimumo.

Apkaltos paskirtis yra ne tik vienkartinis Konstituciją šiurkščiai pažeidusio asmens pašalinimas iš pareigų, bet daug platesnė – užkirsti kelią šiam asmeniui užimti tokias Konstitucijoje numatytas pareigas, kurių ėjimo pradžia yra susijusi su Konstitucijoje nurodytos priesaikos davimu. Kitoks Konstitucijos aiškinimas padarytų beprasmę, betikslę pačią apkaltą, būtų nesuderinamas su priesaikos esme ir paskirtimi,  su konstituciniu reikalavimu, kad visos valstybės institucijos būtų sudaromos tik iš tokių piliečių, kurie be išlygų paklūsta Tautos priimtai Konstitucijai ir kurie, eidami savo pareigas, besąlygiškai vadovaujasi Konstitucija, teise, Tautos ir Lietuvos valstybės interesais.

Saugodamas Konstitucijos viršenybę, KT šiuo nutarimu užbaigė užsitęsusią konstitucinę krizę, užkirsdamas kelią apkaltos proceso tvarka iš pareigų pašalintajam Prezidentui vėl būti renkamam ne tik valstybės vadovu, bet ir Seimo nariu, taip pat užimti kitas pareigas, kurias eiti galima tik prisiekus.

Photo-tmp-16

Paksas prieš Lietuvą

Vėliau KT nagrinėjo dar keletą su R. Pakso pašalinimu iš Prezidento pareigų susijusių bylų. 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimu išspręsta byla dėl Seimo rinkimų įstatymo pataisos, kuria bandyta nekeičiant Konstitucijos atverti kelią apkaltos būdu iš pareigų pašalintam prezidentui  dalyvauti rinkimuose į Seimą. KT pripažino, kad Seimo rinkimų įstatymo nuostata, pagal kurią leidžiama asmenį rinkti Seimo nariu, jeigu nuo jo pašalinimo iš užimamų pareigų ar Seimo nario mandato panaikinimo apkaltos proceso tvarka praėjo ketveri metai, prieštarauja Konstitucijai.

Ši ginčyta įstatymo nuostata buvo priimta reaguojant į Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) 2011 m. sausio 6 d. sprendimą byloje Paksas prieš Lietuvą, kuriuo nuolatinis ir negrįžtamas konstitucinis draudimas pareiškėjui būti renkamam į parlamentą pripažintas neproporcingu ir pažeidžiančiu Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolo Nr. 1 3 straipsnyje įtvirtintą teisę kandidatuoti į įstatymų leidybos instituciją.

Tačiau KT pažymėjo, kad Lietuvos teisinėje sistemoje ši konvencija ir jos protokolai – ratifikuotos tarptautinės sutartys – turi įstatymo galią ir kad Lietuvos teisinė sistema grindžiama tuo, kad Konstitucijai neturi prieštarauti joks įstatymas ar kitas teisės aktas, taip pat tarptautinės sutartys.

Vadinasi, EŽTT sprendimas pats savaime negali būti konstituciniu pagrindu pakeisti Konstitucijos aiškinimą. Kartu KT pabrėžė, kad pagarba tarptautinei teisei, prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymasis yra atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės konstitucinis principas, todėl jai kyla pareiga pašalinti konvencijos nuostatų nesuderinamumą su Konstitucija, priimant atitinkamą Konstitucijos pataisą.

Pagal Konstituciją, vienintelis tarptautinio įsipareigojimo, susijusio su EŽTT sprendimu byloje Paksas prieš Lietuvą,  įgyvendinimo būdas – keisti Konstituciją. Beje, tai iki šiol nėra padaryta. 

Galiausiai dar vieną bylą, susijusią su pašalinimo iš Prezidento pareigų apkaltos būdu padariniais, KT išsprendė 2016 m. gruodžio 22 d. nutarimu: prieštaraujančiu Konstitucijai pripažino 2015 m. pabaigoje priimtą Seimo nutarimą, kuriuo jis pritarė Seimo laikinosios tyrimo komisijos dėl Prezidento R. Pakso pilietinių ir politinių teisių atkūrimo pateiktai išvadai.

Šioje išvadoje siūlyta Seimo statute nustatyti Seimo įgaliojimus peržiūrėti ir atšaukti asmeniui įvykdytą apkaltą, šiuo klausimu nesikreipiant į KT, kitaip tariant, įgaliojimus nuspręsti, kad apkaltos proceso tvarka iš pareigų pašalintas asmuo savo veiksmais nepažeidė Konstitucijos ir nesulaužė duotos priesaikos.

Seimui taip pat siūlyta nutarimu atkurti R. Pakso teisę būti renkamam Seimo nariu. KT konstatavo, kad šie ir kiti Seimo laikinosios tyrimo komisijos pasiūlymai neatitinka Konstitucijos, o Seimas, pagal Konstituciją, negali pritarti bet kokio turinio komisijos išvadai, be kita ko, tokiems jos pasiūlymams, kurie yra nesuderinami su Konstitucija, nes Seimo pritarimas komisijos išvadai reiškia, kad joje išdėstytais pasiūlymais Seimas vadovausis priimdamas atitinkamus teisės aktus. KT dar kartą pabrėžė, kad tiek pašalinti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nesuderinamumą su Konstitucija, tiek įgyvendinti minėtą EŽTT sprendimą įmanoma vieninteliu būdu – keičiant su tuo susijusias Konstitucijos nuostatas.

 

botom-img-16