Prodiuserė Lineta Mišeikytė kartu su užsienio partneriais Lietuvoje nufilmavo daugiau nei trisdešimt filmų. Ji dirbo ir kuriant tokius filmus kaip „Karas ir taika“, padėjusius atvesti „Černobylį“ į Lietuvą. Kalbėdama apie šį serialą prodiuserė pabrėžė ne tik profesionalų lietuvių darbą, bet ir serialo idėjos svarbą – kas atsitinka, jeigu nenorime žinoti tikrosios tiesos.
Apie tai, kaip Lietuva laimėjo „Černobylį“
„Niekada Lietuvoje nebuvusi HBO prodiuserė suprato, kad „Černobylį“ reikėtų filmuoti Rytų Europos šalyje, kurioje būtų geri specialistai, infrastruktūra ir finansinės paskatos“, – apie tai, kaip būtent mūsų šalis buvo pasirinkta serialo filmavimui, kalbėjo L.Mišeikytė.
Ji sakė, kad konkurentėmis tapti serialo filmavimo aikštele Lietuvai buvo Vengrija, Čekija ir infrastruktūrą išplėtusi Lenkija, kuri už valstybines lėšas kviečiasi užsienio svečius.
„Be abejo, HBO pasidomėjo, kokia kompanija ir žmonės kūrė „Karą ir taiką“. BBC gražiai atsiliepė apie Lietuvą ir šalies kino profesionalus, todėl HBO žinojo, ko tikėtis. O pamatę Ignalinos atominės elektrinės (IAE) dydį, HBO atstovai suprato, kokios apimties filmą jie kuria. Iš pradžių jie intensyviai svarstė filmuoti Vengrijos teritorijoje, nes ji turėjo panašią elektrinę. Tačiau dėl patirties su kitomis užsienio kompanijomis, vakarietiškos kultūros ir vietų tinkamumo galiausiai buvo nuspręsta filmuoti Lietuvoje“, – pasakojo L.Mišeikytė.
Derybos dėl filmavimo IAE: iš pradžių sutikti skeptiškai
L.Mišeikytė pasakojo, kad prieš pradėdami filmuoti kartu su užsakovais vyko į ekskursiją elektrinėje: „Tai buvo įspūdinga. Apsilankęs IAE vienas britų prodiuseris sakė, kad tai gyvenimą keičianti patirtis. Įsivaizduokite, kad nuo vieno reaktoriaus iki kito eini pusę kilometro. Tai nesuvokiami masteliai.“
Anot jos, kreipiantis pirmą kartą, IAE fizinės saugos viršininkas abejojo, ar bus išduotas filmavimo leidimas. Jis buvo skeptiškas, pabūgęs IAE lyginimo su Černobyliu.
„Tačiau juk pasakojome svarbią istoriją apie žmones, paaukojusius gyvybes. Ir, savaime suprantama, gaisro elektrinėje neketinome daryti, todėl beliko išsiaiškinti, ką galime filmuoti, o ko ne. Todėl filmavome įspūdingą pastato išorę, gavome leidimą vienai kamerai patekti ir į patį reaktorių“, - pasakojo prodiuserė. Po filmavimo IAE atstovai suprato, kad jų pasirinkimas buvo teisingas. Padėkos peržiūros metu IAE personalas labai susijaudino: „Net vyrai išvažiavo atgal į Ignaliną susigraudinę. Mes visi buvome šios prasmingos istorijos pasakotojai.“
„Černobylio“ filmavimo komanda suprato, kad laiko daug neturės – vien pakliuvimas į elektrinę užtrunka apie 3 val., – tai suprasdama filmavimo komanda intensyviai ruošėsi 3 mėnesius. Per šį laiką jie derino leidimus, bendravo su personalu ir galiausiai rado kompromisą: porą dienų filmuoti viduje ir porą lauke. Filmavimas pastate buvo sudėtingas, be priežiūros nebuvo įmanoma nueiti į šalį, o kažką pažeidus, IAE turėjo pilną teisę sustabdyti filmavimą: „Išėję iš IAE jautėmės, lyg mus iš kažkur paleido, – sakė L.Mišeikytė. – IAE pasakė – taisyklės bus griežtos, ir jūs jų klausysite. Kontraktas su visais priedais buvo apie 80 lapų.“
Lietuviai padėjo atkurti autentiškumą
Prodiuserės žodžiais, „Černobylis“ buvo lietuvių profesionalumo, kūrybingumo, gebėjimo prisitaikyti prie įvairaus dydžio projektų patikrinimas: „Černobylis“ – mūsų tema, kuri britams nėra iki galo aiški. Užsieniečiams buvo sunku suvokti tarybinio žmogaus elgesį, aprangos stilių, daiktų specifiką. Galima žiūrėti daug vizualinės medžiagos, bet britai neturėjo pajautos. Lietuviai buvo ne tik sumanymo įgyvendintojai, bet ir konsultantai. Pavyzdžiui, apsilankėme Vilniaus Simono Stanevičiaus progimnazijoje. Taip, pastato architektūra ta pati, bet jokių metalinių tvorų ten nebuvo. O jaunesnės kartos filmo derybininkui svarbiausia buvo, kad nesimatytų plastikinių langų. Jeigu filmo kūrime būtų dalyvavę vien britai, „Černobylis“ nebūtų toks autentiškas. Juk dėl šios priežasties filmo kūrėjams dėkoja visas pasaulis.“
Produserė pasakojo, kad lietuvių indėlis išryškėja daugelyje scenų. Pavyzdžiui, britai Vasilijaus ir Liudmilos Ignatenko virtuvėje buvo palikę skrudintuvą. „Juk jokių skrudintuvų tarybiniais laikais nebuvo. Pastabumas tokiems dalykams parodė lietuvių gebėjimus, – sakė L.Mišeikytė. – Beje, kompozitorius su komanda IAE įrašinėjo unikalią serialo atmosferą sukūrusį garsą – reaktoriaus ir koridorių tylą. Postprodukcijos etape buvo daug dirbama bandant sukurti tikrovišką elektrinės atmosferą.“
Didžiausias departamentas – kostiumų dailinininkai
Anot L.Mišeikytės, dailininkų departamentas buvo didžiausias – apie 40 kostiumo profesionalų buvo vien iš Lietuvos: „Tobulai ekranuose atrodantys kostiumai yra ir vietinių profesionalų nuopelnas. O Daivos Petrulytės braižas matosi akivaizdžiai.“
„Lenkiu galvą prieš „Černobylio“ scenaristą Craigą Maziną. Prieš rašydamas scenarijų, jis skaitė Svetlanos Aleksijevič knygą „Černobylio malda“. C.Mazinas tiek buvo sužavėtas knyga, kad gailėjosi, jog negalėjo įdėti dar daugiau istorijų“, – apie filmo sąsajas su S.Aleksijevič knyga sakė prodiuserė.
L.Mišeikytė džiaugiasi puikiais šio serialo įvertinimais, tačiau mano, kad svarbiausia – ne tik filmo reitingai, bet ir pati serialo idėja.
„Šis filmas yra apie melo kainą. Juk vienas politologas teigė negalintis žiūrėti „Černobylio“ negalvodamas apie Donaldą Trumpą. Remdamiesi istorija mes žinome, kad melas gali veikti aukščiausiame lygmenyje. Amerikiečiams sunkiai suprantama, kad valstybės valdžia ne tik aukojasi dėl visuomenės, bet ir gali meluoti. Kaip teigė Johanas Renckas, šis filmas yra dabarties veidrodis – dažnai laimi kažkieno nuomonė, bet ne moksliniai faktai. Režisierius šiame filme nutapo paveikslą, kuriame rodoma, kaip užmirštama, jog svarbiausia yra tiesos paieškos. „Černobylis“ parodo, kokia katastrofa ištinka pasaulį, jeigu nenorime žinoti tikrosios tiesos“, – sakė prodiuserė.