Fotopasakojimas apie Koncertų ir sporto rūmus: kadaise vilniečių numylėti, dabar liūdi apleisti
Paprašius įvardinti 5 ar 10 greičiausiai į galvą ateinančių Vilniaus pastatų, dažnas vilnietis, ir ne tik vilnietis, tarp jų paminės Vilniaus koncertų ir sporto rūmus, tapusius įsimintina Vilniaus peizažo dalimi. Ir tai tikriausiai bus vienintelis sąraše esantis pastatas, kuris šiuo metu neveikia, laukdamas geresnių laikų. Portalas 15min pristato multimedijos pasakojimą apie šį pastatą.
Tarp keliasdešimties pasakojimo nuotraukų – ir atspindinčios pastato pilką dabartį, ir šviesesnę praeitį. Tai antrasis iš dviejų multimedijos pasakojimų apie Vilniaus sporto objektus. Pirmąjį, apie „Žalgirio“ stadioną, skaitykite čia. Prisiminti, kas vyko Sporto rūmuose, mums vėl padėjo gidas, „Facebook“ grupės „Kelionės po Vilniaus praeitį“ administratorius Vytis Ledas.
Juliaus Kalinsko nuotr.
Sporto rūmų istorija
Koncertų ir sporto rūmų statyba vyko 1965–1971 m. Sporto rūmai iškilo buvusioje senųjų Vilniaus žydų kapinių vietoje.
Kapinės čia veikė bent nuo XVII a. pradžios, o 1831 m. buvo uždarytos. Dalis jų teritorijos buvo nusavinta carinės administracijos, likusi dalis palikta likimo valiai ir pamažu nyko, nors prieš II pasaulinį karą dar buvo likę keli šimtai kapų. Galutinai kapinės sovietinės valdžios buvo panaikintos 1948 m. Dalies garbingiausių bendruomenės narių palaikai perkelti į Sudervės žydų kapines.
Senosios žydų kapinės, tarpukario laikotarpio nuotrauka.
Sporto rūmų statybos. 1965-1971 m.
E.Kiškio/LCVA nuotr.
Prie rūmų dirbo didelė komanda, kuriai vadovavo architektas Eduardas Chlomauskas, Jonas Kriukelis ir Zigmantas Liandzbergis bei inžinieriai Henrikas Katilius, Algimantas Katilius ir Sofija Kovaraskaja. Rūmų kūrėjams 1973 m. buvo paskirta LTSR valstybinė premija.
Lenktas ir dinamiškas rūmų siluetas, gelžbetonio ir stiklo derinimas atspindėjo XX a. šeštojo ir septintojo dešimtmečio madas. Rūmai pasižymėjo unikalia vantine salės perdangos konstrukcija, vienintele tokia Lietuvoje.
Inžineriniu ir funkciniu požiūriu ne mažiau svarbus buvo universalus salės pobūdis – pastatas iš sporto varžybų salės lengvai galėjo tapti susirinkimų ar koncertų sale. 46 tonas sverianti scena sporto varžybų metu buvo sulenkiama tarsi knyga ir pastatoma vertikaliai prie salės galinės sienos.
„Vilnius“, „Progreso“ leidykla, Maskva, 1977 m.
Be to, salę buvo galima lengvai pritaikyti įvairioms sporto šakoms – krepšiniui, ledo rituliui, boksui, ir kitiems renginiams, atitinkamai išdėstant kėdes.
Maksimalus žiūrovų skaičius kito priklausomai nuo renginio pobūdžio: susirinkimuose dalyvauti galėjo 6 tūkst. žmonių, ledo ritulį stebėti galėjo 3176 žmonės, krepšinio varžybas – 4520 žiūrovų, bokso varžybas – 5400 žmonių. Pirmiausia sporto rūmai buvo statomi kaip ledo ritulio aikštė, būtent jos plotas diktavo ir pastato gabaritus.
Ledo ritulys netapo sportu, traukusiu vilniečius į sporto rūmus, tačiau, nepaisant to, populiarumo šiam pastatui nestigo. Jame vyko koncertai, parodos, krepšinio rungtynės ir daug kitų renginių.
Vienu pirmųjų renginių, vykusių sporto rūmuose, 1974 m. tapo ilgamečio LSSR vadovo Antano Sniečkaus šermenys. Čia atsisveikinti su A.Sniečkumi ateiti galėjo visi norintys.
Luko Balandžio nuotr.
Roko koncertai ir lipimas ant stogo
Kol su Vyčiu prie tarnybinio Koncertų ir sporto įėjimo laukėme mus įleisiančio sargo, jis trumpai papasakojo apie koncertus, vykusius Sporto rūmuose. Juos jis prisiminė su nostalgija.
„Iš socialistinių šalių labai gerų grupių atvažiuodavo. Aš aktyviai domėjausi roko muzika, atvažiuodavo čia tokio avangardinio roko grupės“, – sakė Vytis.
Po vieno tokio koncerto 1975 m., kuomet koncertavo vengrų roko grupė „Sirius“, įvyko nelaimė – daliai muzikos gerbėjų pasirinkus eiti per nebaigtą statyti pontoninį tiltą per Nerį netoli sporto rūmų, šis sugriuvo ir šimtai vilniečių atsidūrė šaltame Neries vandenyje. Žuvo bent 4 žmonės. Plačiau apie tai skaitykite čia: Vilniaus pontoninio tilto tragedija.
Petras Statuta. „Lietuvos sporto arenos“. Kaunas, „Šviesa“, 1988 m.
Vilniaus koncertų ir sporto rūmai 2019 m. Luko Balandžio nuotr.
Pačioje SSRS, Vyčio teigimu, irgi buvo gerą roką grojančių grupių.
„Araks“, Staso Namino grupė, čia pjaudavo kaip reikiant. Kietas, geras rokas. „Mašina Vremeni“, „Akvarium“, „Nautilus Pompilus“ – pakankamai didelėje dalyje koncertų buvau. Geros muzikos būdavo daug“, – pasakojo Vytis.
Kartais pasirodydavo ir atlikėjų iš už geležinės uždangos. Vytis sako prisimenąs, kaip lankėsi amerikiečių disko stiliaus atlikėjos Amii Stewart, atlikusios dainą „Knock on Wood“, koncerte.
Visgi, pavyzdžiui, roko atlikėjai, galėję skleisti maištingas idėjas, iš už geležinės uždangos koncertuoti neatkeliaudavo. Dažniau Į Lietuvą atvykdavo džiazo, diksilendo atlikėjai ir kolektyvai, groję instrumentinę muziką.
„Kur groja, ten politikos nepripaišysi. Pradėtų dainuoti – kiltų klausimas, apie ką ten dainuoja“, – sakė Vytis.
Vyčio teigimu, netgi roko koncertus sovietmečiu ilgą laiką buvo būtina stebėti ramiai ir santūriai, sėdint. „Jei atsistodavai, milicininkas pribėgdavo ir griežtai liepdavo sėstis“, – prisiminė Vytis.
Vienas ypač Vyčiui įstrigęs koncertas buvo 1987 m. vykęs sąjunginio lygio roko festivalis „Lituanika“, kur skambėjo tokios grupės kaip SBS, „Tigro metai“, „Katedra“ ir kiti.
„Lituanica“ 1987 m. Sporto rūmuose
Be koncertų, vilniečiai laukdavo ir cirko pasirodymų, pavyzdžiui, itin garsaus rusų iliuzionisto Emilio Kios. Vykdavo ir parodos, pavyzdžiui, lenkų pramonės paroda.
„Lenkai atveža savo gaminamus batus parodyti, mūsų moteriškės žiūri, seilę varvina. Lenkiški ar jugoslaviški batai buvo kiekvieno svajonė“, – pasakojo Vytis.
Beje, sovietmečiu jaunuolius Koncertų ir sporto rūmai traukė ne tik dėl juose vykstančių renginių. Ne vienam jaunuoliui iššūkis buvo užlipti ant pastato stogo. Jį buvo galima pasiekti metalinėmis kopėtėlėmis, kurios dabar jau yra nupjautos.
„Aišku, buvo draudžiama, bet chebra lipdavo. Lipdavo tam, kad galėtų pasigirti, kad buvo užlipę. Ten įspūdinga, stogas didžiulis, labai įdomi konstrukcija“, – pasakojo Vytis.
1988 m. arenoje vyko ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas. Vyčio teigimu, būtent faktas, kad čia vyko šis suvažiavimas, buvo vienas pagrindinių paveldosaugininkų argumentų gelbstint areną nuo nugriovimo.
1988 m. spalio 22–23 d. Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose vyko Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas. LCVA nuotr.
Vilniaus koncertų ir sporto rūmai šiomis dienomis. Luko Balandžio nuotr.
Pagrindinėje salėje – balos ant grindų ir balandžių išmatos
Sulaukę sargo žengiame į rūmų vidų. Netrukus patenkame į pagrindinę salę. Ji – tuščia. Prie vienos sienos matyti pakelta scena. Šios scenos, arenai veikiant, pasak Vyčio, žiūrovai nematydavo – ji būdavo pridengta audeklu. Tačiau dabar scena atsiveria visu savo dydžiu.
Priešingoje salės pusėje kėdžių eilės dabar kyla aukštyn. Pasak Vyčio, per krepšinio rungtynes, salėje įrengus areną, žmonės rungtynes stebėdavo ne tik iš didžiosios tribūnos – kelios eilės aplink aikštę buvo įrengiamos ir parteryje, taip pat dalis žiūrovų rungtynes stebėjo iš balkonų.
Prie arenos lubų, pasak Vyčio, buvo primontuotos metalinės konstrukcijos, o ant jų – garso kolonėlių blokai. Tokių blokų, gido teigimu, iš viso buvo 4, o viename bloke buvo 4 kolonėlės.
„Garso būdavo tiek, kad kartais ir per daug. Kai grodavo kokį roko koncertą, virpėdavo drebėdavo viskas“, – prisimena Vytis.
Pagrindinė koncertų ir sporto rūmų scena dabar. Luko Balandžio nuotr.
L.Verbliugevičiaus nuotr.
Vilniaus koncertų ir sporto rūmai šiomis dienomis. Luko Balandžio nuotr.
Teiraujuosi, kiek kainuodavo bilietai į areną. Gidas atsako, kad bilietų kaina skyrėsi, bet į kai kuriuos ypač išskirtinius renginius, kaip Emilio Kia cirkas ar Amii Stewart koncertas, bilietas kainuoti galėjo ir 8-10 rublių – didelę sumą tiems laikams.
„Valgyti galėjai savaitę už tiek. Dar turėk omenyje, kad didelę dalį bilietų perparduodavo. Per naktį laukę išpirkdavo spekuliantai, perparduodavo“, – prisimena Vytis.
Taip pat klausiu, kiek populiarios buvo Vilniaus „Statybos“ krepšinio komandos rungtynės. Vyčio teigimu, Vilniaus „Žalgiriui“ pagal populiarumą „Statyba“ neprilygo, bet žiūrovų irgi sutraukdavo nemažai.
„Nors tai buvo, sakykime taip, ne aukščiausio lygio komanda, joje žaidė Marčiulionis. Apie jo fizinį pasirengimą tada sklido legendos. Pasakodavo, kad jis iki treniruotės atvažiavęs dirbdavo valandą ir po to pasilikęs dar dirbdavo. Jis tikrai dirbdavo labai smarkiai ir kai laimėdavo „Statyba“, didele dalimi dėl Marčiulionio. Buvo ryški žvaigždė“, – prisimena Vytis.
Tokio susipriešinimo tarp Kauno „Žalgirio“ ir Vilniaus „Statybos“ gerbėjų, koks susiklostė vėliau tarp „Žalgirio“ ir „Lietuvos ryto“, anot Vyčio, tuomet nebuvo. Nebuvo ir atvejų, kad vilniečiai fanai organizuotai važiuotų į Kauną palaikyti savo komandos ar kad kauniečiai važiuotų į Vilnių.
„Gal ir atvažiuodavo, bet tyliai ramiai kažkur sėdėdavo. Elgdavosi santūriai. Atskiros tribūnos nebuvo“, – sako Vytis.
TSRS krepšinio čempionato aukščiausiosios lygos turo rungtynės Vilniaus sporto rūmuose. Žaidžia Maskvos „CSKA“ ir Vilniaus „Statyba“. 1982 m. A.Pliadžio nuotr.
Žengiame per pagrindinę salę link didžiosios tribūnos. Tai darant reikia žiūrėti po kojomis – gausu, matyti, šią areną pamėgusių balandžių išmatų.
Be to, matyti ir balų, kurios rodo, kad stogo konstrukcijos nebėra sandarios.
Priėjus prie tribūnos, Vytis atkreipia dėmesį į „šyškų“ ložę. Taip, jo teigimu, sovietmečio paskutiniais metais buvo vadinama ložė, kur sėdėjo „lygesni už lygius“. Ši ložė turėjo atskirą įėjimą, o paprastiems mirtingiesiems į ją patekti nebuvo galima.
Taip pat gidas atkreipia dėmesį į lubas, kur kaba skirtingos lempos – keturkampės ir apvalios. Anot gido, tai leido salėje turėti skirtingų stilių apšvietimą – keturkampės lempos skleisdavo ryškią šviesą, o apvalios šviesdavo ne taip ryškiai, subtiliau. Jos praversdavo per koncertus, kur reikdavo mažiau apšvietimo.
Garso, vaizdo ir sėdint arti viršaus pakakdavo. Koncertų vizualinis įforminimas, šviesų žaismas, garso kokybė čia buvo aukščiausia. Gėdos ir dabar nepadarytų. (…) Kai pastatas buvo prižiūrėtas ir kiekviena lemputė degė, prabangų įspūdį sudarydavo. Solidžios, iškilmingos vietos aura buvo“, – negaili pagyrų Koncertų ir sporto rūmų salei Vytis.
Sporto rūmai prieš renginį
Vilniaus koncertų ir sporto rūmai šiandien. Luko Balandžio nuotr.
Tualetuose rūkyti buvo leidžiama
Palikę salę, žengiame į pagrindinį pirmojo aukšto fojė. Vytis atkreipia dėmesį į laiptų turėklus iš nerūdijančio plieno, išlikusius iki šiol.
Palei sienas visoje pirmojo aukšto teritorijoje kadaise veikė rūbinės. Dabar rūbinės tuščios, grindys vietomis įdubusios, kai kur ant grindų susidariusios nedidelės lietaus balutės, rodančios, kad stogas gali būti kiauras.
Vytis prisimena matęs „Nerijos“ klipą, kurio dalyje vaizduojamas ir sporto rūmų vestibiulis bei bufetas. Šį klipą 15min skaitytojai gali išvysti žemiau – jis suteiks progą prisiminti (o gal ir sužinoti), kaip sporto rūmai atrodė kadaise. Nuo 19 sekundės išvysite bufetą, nuo 1:45 minutės – pagrindinės salės vidų.
Pirmame aukšte esančios rūbinės dabar. Luko Balandžio nuotr.
Pasivaikščioję po vestibiulį, žengiame į vyrų tualetą, kur, tiesa, irgi ne itin kas yra išlikę. Vytis prisimena, kad tualetuose kadaise buvo galima rūkyti – dabar sporto arenos tualete tai daryti būtų keista.
„Tualetuose buvo galima rūkyti. Ir kai išeidavai, tavo visi rūbai dūmais smirdėdavo dar ilgai. Iš tolo, eidamas prie tualeto, užuosdavai dūmus“, – sako Vytis.
Tiesa, šiltuoju metų periodu žmonės rūkyti mieliau eidavo į antrojo aukšto terasą, iš kurios atsiverdavo Gedimino pilies panorama.
„Būdavo nepaprastai gražus vaizdas pro antro aukšto langus. Jei vasara, gali išeiti į terasą. Langai panoraminiai, didžiuliai. Gedimino bokštas buvo matomas, apšviestas. Visur buvo stiklai“, – prisiminė Vytis.
Išėję iš tualeto, laiptais kylame būtent į antrąjį aukštą. Tiesa, dabar nepaprastai gražiu vaizdu pro langus jame pasigrožėti jau neįmanoma – langai išdaužyti, vietoje jų – medinės plokštės. Išėjimas į terasą taip pat užkaltas.
Tiesa, pasilipus ir pasistiebus dar galima pažvelgti virš medinių plokščių ir pamatyti Gedimino pilį. Kaip tai atrodo, galite matyti nuotraukoje žemiau.
Antrojo aukšto fojė puošia didžiulis medinis pano, kurio autorius – Regimantas Kavaliauskas. Skirtingai negu daug kas Koncertų ir sporto rūmuose, jis yra išlikęs sveikas.
Dabartinis vaizdas pro Vilniaus koncertų ir sporto rūmų langą, Jį matyti įmanoma tik pasistiebus, o nufotografuoti – iškėlus ranką. Ugniaus Antanavičiaus nuotr.
Vilniaus koncertų ir sporto rūmų antras aukštas šiandien. Ugniaus Antanavičiaus nuotr.
Bufetas ir baseinas
Grįžę į pirmąjį aukštą, pasukame į kitą pusę negu prieš tai – link bufeto. Šis išsilaikęs gana neblogai, išlikusios originalios kėdės ir originalus apšvietimas.
Šiek tiek pasidairius pavyksta rasti ir dar vieną įdomybę – išlikusią sovietinų laikų reklaminę afišą.
Už bufeto – tarnybinės patalpos, tačiau jos tuščios.
Apėjus pirmąjį aukštą galima rasti ir kitų patalpų. Senų, sovietmetį menančių reliktų jose beveik nebelikę. Galima pastebėti tik pavienius elementus – ženkliuką prie tualeto ar seną elektroninį laikrodį.
Taip bufetas atrodo šiuo metu. Ugniaus Antanavičiaus nuotr.
O taip bufetas atrodė kadaise.
Sporto rūmai vakare 1974 m. LCVA/A.Reklaičio nuotr.
Padėkoję sargui, žengiame pro duris į lauką. Vytis, kadaise Koncertų ir sporto rūmuose praleidęs daug vakarų, pripažįsta – tai, kaip jie atrodo dabar, jį liūdina.
„Labai liūdnas vaizdas. Prisipažinsiu – suspaudė širdį įėjus čia. Kai pamenu, kiek čia vyko visokių renginių...“, – apgailestauja Vytis.
Rūmus ketinama rekonstruoti, tačiau Vytis nuogąstauja, kad tai gali būti nelengva. Anot jo, aliuminio trosai, laikantys gelžbetonines stogo plokštes, gali būti surūdiję, avarinės būklės. Pakeisti ar remontuoti šiuos trosus, gido teigimu – didelis iššūkis.
Apeinant Vilniaus koncertų ir sporto rūmus, prie jų dar išvystame nedidelį dekoratyvinį baseiną, kuris, pasak Vyčio, išlikęs nuo sovietmečio.
Matosi ir užrašas „Bilietų kasos“. Bet gidas spėja, kad jis jau Nepriklausomybės laikų, nes, anot jo, sovietmečiu bilietus pardavinėjo atskirame pastate.
Visgi Sporto rūmai, kokie jie bebūtų, vis dar stovi. Dar vieno sovietmečio laikus menančio relikto greta sporto rūmų – „Žalgirio“ baseino – jau nebėra. 1962 m. statytas baseinas buvo nugriautas 2006 m.
Vytis prisimena, kad kai mokėsi mokykloje, eidavo į baseiną – tai buvo privaloma.
Bilietų kasos. Ugniaus Antanavičiaus nuotr.
Vasaros plaukimo baseinas apie 1964 metus.
Apleistas atviras „Žalgirio“ baseinas šiandien. Ugniaus Antanavičiaus nuotr.
„Gyvenime žmogus ieško įvairių malonumų. Tai įsivaizduok – tu ateini žiemą, o vanduo šiltas, garuoja. Matosi, kaip vanduo garuoja. Žiema, stovi aplinkui visi su paltais, o tu pliuškeniesi vandeny šiltame. Tik galva kyšo, tau nešalta. Tu žiemą maudausi šiltame vandenyje. Malonumas absoliučiai nerealus“, – nostalgiškai savo vizitus prisimena Vytis.
Greta buvęs lauko baseinas, nors ir apleistas bei tuščias, išlikęs iki šiol. Jo teritorija aptverta, o fone boluoja naujai pastatyti daugiabučiai.
Išlikęs ir šuolių nuo tramplino bokštas. Šalia jo, pasak Vyčio, baseino gylis buvo 7 ar 8 metrai. Dabar apgriuvęs betoninis bokštas, nuo kurio seniai nešokinėjo vaikai, stovi tarsi paminklas praėjusiai erai.
Petras Statuta. „Lietuvos sporto arenos“. Kaunas, „Šviesa“, 1988 m.
Vietoje epilogo
Nors rūmai dabar pilki ir apleisti, jie nėra visiškai uždari žmonėms. Per kasmetinį architektūros festivalį „Open house“ į rūmus užsukti ir išvysti, kaip jie atrodo dabar, gali kiekvienas vilnietis. Čia taip pat įleidžiami ir menininkai, pvz., ieškantys erdvės neįprastoms fotosesijoms.
O jau netolimoje ateityje rūmai galbūt atgys. Šiuo metu Vilniaus koncertų ir sporto rūmus valdo Turto bankas, kuris rūpinasi projekto rekonstrukcija.Dabar planuojama, kad rūmų rekonstrukcija, po kurių jie taps Vilniaus kongresų centru, bus įvykdyta iki 2023 m
Tikimasi, kad atnaujinus pastatą, jis bus grąžintas į Vilniaus kultūrinį gyvenimą. Tuo metu Vilniaus savivaldybė sutvarkys aplinką ir pasirūpins senųjų Vilniaus žydų kapinių atminimo įamžinimu.
