G.Liaudanskas-Svaras: ateitis bus

Aš nenoriu klausytis istorijų apie laikmetį, kuriame gyvenu. Aš noriu jas pasakoti, todėl visada buvau ir esu ten, kur istorija vyksta. Taip sako grupės G&G Sindikatas įkūrėjas, vokalistas, tekstų bei muzikos autorius, visuomenininkas Gabrielius Liaudanskas-Svaras.

Kur istorija vyksta dabar? Pasak, G.Liaudansko, kaip ir daugelio žmonių, šiandien jo dėmesys krypsta į pasaulio įvykius.

„Bet be panikos. Ramiai, išlaikytai, jeigu prireiks, ruošiantis kaip įmanoma geriau atlikti savo pareigą Tėvynei“, – interviu 15min sakė G.Liaudanskas-Svaras.

Ką norėtum padovanoti Lietuvai? Pasidalink savo idėja!

Kiek mažiau, bet pakankamai laiko jis skiria elementariam gyvenimui: „Po pandemijos po truputį grįžta galimybės dirbti, todėl reikia toliau kurti muziką, užsiimti visuomeninėmis veiklomis, kurios šiuo metu įmanomos“.

Kovo 18 dieną Kauno „Žalgirio arenoje“ pagaliau įvyks ir dėl pandemijos atidėliotas legendinio „G&G Sindikatas“ albumo „Gatvės lyga“ dvidešimtmečio koncertas.

Kaip sako „G&G Sindikatas“ lyderis, jų dainos nesensta – rašytos ne fonui, ne taurelių kilnojimui ir ne apie nereikšmingus dalykus: „Mūsų dainos turi istorinę išliekamąją vertę ir tai liudija į koncertus ateinanti jau kokia ketvirta karta“.

<sup>Tikiu į Dievą, į kraują, į draugą
Kas turi garbę ir širdį, ir tai, ką turi, išsaugo
Tu taip pat iš tų, tikiu, taip pat kartu
Žinau, vieno kraujo, brolau, išvien.

Jokios audros, jokios liūtys – mum ne kliūtys
Dangus paliudys, sidabro neima rūdys
Jokios audros, jokios liūtys – mum ne kliūtys
Žmonės paliudys – išvien.</sup>

(G&G Sindikatas – Išvien)

– Ne tik Jūsų tekstuose, bet ir gyvenime atsikartoja kraujo motyvas, kaip vienybės ženklas. Kraujas ne tik pralietas kovose, bet ir nukraujavimai per emigracijas, tremtis. Kas Jums yra kraujas?

– Pirmiausia – gyvybės šaltinis. Be kraujo žmogus yra miręs. Kraujas yra ta substancija, kurios neįmanoma padaryti dirbtinės. Ji visada tikra. Negali prigaminti sintetinio kraujo, dėl to donorystė ir yra svarbi.

Perkeltine prasme kraujas – tai bendrumas. Kad ir kaip būtų, mus kraujas vienija. Metaforiškai jis gali būti suvokiamas kaip priklausymas tai pačiai šaliai, vienai bendruomenei, vienai šeimai, vienam sociumui.

– Kasmet aukojat kraujo ligoniams?

– Kas du mėnesius.

– Kodėl Jums tai svarbu?

– Dėl to, kad tai normalaus šalies piliečio pareiga savo bendrapiliečiams. Pavadinkim, patriotizmo išraiška. Kraujo poreikis – milžiniškas. Iš kur jo atsiras ligoniams, jeigu niekas neduos?

– Gajus kraujas ir gebėjimas vėl prisikelti. Kaip manote, atsigausim po negandų, kurios kol kas ne tiek rimtos, kiek erzinančios, nes viena po kitos?

– Atsigausim. Kada neatsigavom? Netgi tiems padugnėms okupavus Lietuvą mes atsigavom. Užtrukom šiek tiek, bet atėjo laikas ir prisikėlėm.

Faktas, kad atsigausim. Ir tada bus naujų iššūkių. Nes pasaulis – kaip vandenynas. Šiandien ramus, rytoj audroj. Niekada kitaip ir nebuvo.

Jeigu žmonės skaitydami istoriją suvokia ją kaip realybę, o ne pasaką, supranta, kad dabartinis mūsų pasaulis yra ramus. Ir kad dabar mes visai neblogai gyvenam.

Didžiuliai gamtos, socialiniai kataklizmai būtų rimti reikalai. O nerimas ir nepatogumai, kuriuos išgyvename, smuklus susierzinimas, kaip sakot, – greičiau išlepimo požymis.

– Daug bendraujate su mokiniais, jaunimu. Koks mūsų naujas kraujas?

– Ateitis bus. Jie tikrai nepaleis vadžių iš rankų ir tvarkysis kaip mes tvarkomės, gal dar geriau.

Yra daug žmonių, kurie adekvačiai vertina įvykius, domisi istorija, gerbia praeitį, žiūri į ateitį. Domisi technologijomis, inovacijomis, kurios bus neatsiejamos nuo gyvenimo rytoj. Viskas tikrai labai neblogai. Tik jauniems žmonėms reikia suteikti daugiau sąlygų plėsti akiratį, inspiruoti juos mokslui, šviesai.

Tegu važiuoja studijuoti į geriausius pasaulio universitetus. Jokios bėdos nematau, kad išvažiuos iš Lietuvos mokytis. Svarbiausia, kad grįžę tas žinias čia pritaikytų. O kur, tikrai bus.

Šiemet lankiausi Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centre. Maniau, kad šį tą žinau, bet buvau nustebintas, kokiuose dalykuose lietuviai dalyvauja ir kokiuose dalykuose Lietuvos mokslininkai pasauliui šluosto nosį!

Buvo gėda, kiek mažai žinojau, kas daroma mokslo srityje. Labai daug talentingų neįtikėtinus darbus darančių jaunų žmonių sutikau, nors veidus mieste pamatęs gal net pagalvočiau, kad nieko gyvenime neveikia. Pasirodo, labai rimtais dalykais užsiima. Taip kad neabejoju Lietuvos ateitimi.

– Minėjote, kad Jūsų visuomeninė veikla remiasi dvipusiu santykiu: esate kviečiamas – atvažiuojate susitikti su žmonėmis, pradedant mokyklomis, baigiant didžiulėmis verslo įmonėmis. Apie ką kalbatės?

– Apie vertybes, žmogiškumą, motyvaciją. Nepasakoju jokių teorijų, istorijų. Visa mano susitikimo medžiaga esu pats.

Visada būdavau ten, kur kažkas vyksta, todėl turiu nuomonę, bet ir moku diskutuoti, gerbiu oponentų argumentus. Patinka išsigryninti dalykus, kad ir kur tai vyktų: mokykloje, organizacijose ar įstaigose, kur žmonės ne savo noru pakliūva.

– Ką esantiems nelaisvėje sakot apie laisvę?

– Mes kalbamės. Bet ne apie tai, už ją jie ten pakliuvo, kokios jų gyvenimo istorijos. Neturiu teisės kapstyti, nesu teisėjas. Ir net neįdomu būtų tas 1-2 valandas praleisti kalboms, kurios nieko nekeistų.

Kalbamės, kas galbūt gali jų gyvenimuose pakeisti nors mažą dalelę. Be pamokslų, moralų. Netikiu, kai vaikam kartoja: nerūkyk, negerk, nevartok, jeigu tik tuo apsiribojama. Nė vienas vaikas nesitapatina su alkoholiku ar narkomanu, net jeigu kartais pabando atsigerti alaus.

Mes kalbamės, kas galėtų užimti tą vietą gyvenime, kurią dėl nepasitikėjimo savimi, neieškojimo ar nedrąsos imtis vienos ar kitos veiklos, jie paleidžia vėjais. Užpildo ne pačiais geriausiais dalykais – nepadedančiais jiems kaip žmonėms ir kaip Tėvynės piliečiams.

– Atrodo, esame laisvi daryti, ką tik sugalvojam. Iš kur ta nedrąsa, kurią paminėjot?

– Paprašykit auditorijos užduoti klausimų. Jų nėra. Beveik niekada nebūna, nors iš tiesų juk pilnos galvos klausimų. Tik mes labai dažnai daug ko nedrįstame.

Viena šio pasaulio rykščių – menka savivertė ir puikios kaukės, po kuriomis tai slepiam. Ir tai – pasaulinis reikalas.

Nėra gyvenime žmogaus, kuris visada jaustųsi pasitikintis savimi. Vienose ar kitose situacijose tas pasitikėjimas susvyruoja. Bet iš esmės galima tapti žmogumi, kuris bent jau didžiąją laiko dalį suvokia, kas yra, kodėl yra. Ką daro, kur eina, kaip atrodo, kokią pats nuomonę turi.

Beje, stipriausi žmonės ir keisti nuomonę geba, jeigu jiems argumentuotai įrodoma, kad buvo neteisūs. Savimi pasitikintys žmonės nebijo atsiprašyti. Savimi pasitikintys žmonės neagresyvūs. Jie nesiunčia kito totorių-mongolų žodyno pagalba tolyn. Jie yra ramūs suvokdami, kad kitas gali manyti kitaip ir su kitaip manančiu gali diskutuoti.

Jeigu nuomonės paremtos tik gandais, emocijomis ar įtaka, labai greitai baigiasi argumentai. Belieka pykti arba sakyti: „Tu man nepatinki“.

– Susipriešinimo daug, o kas mus gali sutelkti?

– Niekada nebuvome tokie vieningi, kaip Sąjūdžio laiku, kai vyko išsivadavimas. O susitelkiam kai ištinka nelaimė. Tada tai labai susivienijam.

Vis dėlto, nėra to pykčio tiek daug, kaip kartais atrodo. Didžioji Lietuvos dalis elgiasi atsakingai, tik ne visada tai matyti, nes per daug eterio skiriam nusikaltėliams ir įrodytų Lietuvos išdavikų suvedžiotiems žmonėms. Suprantu žiniasklaidos klikbaitų poreikį, neva, kuo daugiau skandalų, tuo geriau, tačiau visuomenei tai ne į gera.

Nepasitenkinimo yra. Tačiau jis, manau, labiau nulemtas pandemijos nuovargio, nerimo, kad pasaulis ant karo slenksčio. Yra nerimo dėl darbų, dėl ateities. Tik pradedame atsigauti po pandemijos ir jeigu ne viena nesąmonė – tai kita.

Stebim situaciją Ukrainoje ir Rusijos dergimąsi ant viso pasaulio. Sudėtingas laikas, bet turime smegenų ir suprantame, kad nervinimasis nieko nepakeis.

^{Gyventi ofšoru, sorry, nemoku,}

^{Žvėryje matau žvėrį, žmoguje – žmogų.}

^{Taip mama mane mokė ir tas kuris vedė už rankos,}

^{Mirt nebaisu, jei nebijojai gyventi,}

^{Išvien su tais, kurie niekada nesustoja,}

^{Juk kelias – jis atsiranda tik po žengiančio kojom…}

@smogikai

– Kas būtų geriausia dovana Lietuvai šiandien?

– Milijardas dalykų. Palinkėt vieno kažko? Tada ramybės. Lietuvai linkėčiau ramybės.

O ką Lietuvai padovanotum Tu? Pasidalink savo idėja!