„Kuro aparatūra“: ar žinote, kaip kadaise atrodė didžiausia Vilniaus gamykla?

Daug vilniečių žino administracinį pastatą, stovintį ties judria Kalvarijų ir Kareivių gatvių sankryža. Bet ne visi žino, kad čia kadaise prasidėjo didžiausios Vilniaus pramonės įmonės, kurioje dirbo per 7 tūkstančius žmonių, teritorija.

Tai buvo Kuro aparatūros gamykla, gaminusi įrangą sovietiniams traktoriams. O galbūt ir karinei pramonei.

Gamyklos nebėra, o jos teritorijoje veikia įvairios bendrovės, vystomi loftų projektai. Dalis pastatų griaunami ar nugriauti. Išoriškai nebeliko beveik jokių ženklų, kurie primintų pramoninę šios teritorijos praeitį.

Netgi „Kuro aparatūros gamyklos“ stotelę pakeitė „Pramogų arenos“ stotelė, nors ne vienas vilnietis kasdienėje kalboje vis dar vartoja senąjį stotelės pavadinimą. 

Kviečiame susipažinti su Kuro aparatūros gamyklos bei aplinkinės teritorijos praeitimi istoriniame 15min multimedijos pasakojime. Kaip ir ankstesnėse multimedijose, apie gamyklą daug informacijos suteikė ir istorinių nuotraukų rado gidas Vytis Ledas.

Tai – antrasis 15min multimedijos pasakojimas apie pramoninę Žirmūnų istoriją. Pirmasis pasakojimas buvo apie „Sigmos“ gamyklą Kalvarijų gatvėje, kurioje gimė pirmasis lietuviškas kompiuteris. Jį skaityti galite paspaudę šią nuorodą.

Gamino siurblius ir purkštukus

Kuro aparatūros gamykla buvo įkurta 1959 m. Tai buvo pirmoji ne tik Baltijos šalyse, bet ir SSRS tokio pobūdžio specializuota įmonė.

Gamykla gamino degalų siurblius ir purkštukus SSRS gamintiems traktoriams. Jos produkciją naudojo visos SSRS traktorių gamyklos.

1968 m. pradžioje to meto laikraščiai rašė, kad gamyklos gamybinių korpusų plotas prilygsta trims futbolo aikštėms. Pirmosiomis tų metų dienomis gamykloje pradėjo veikti automatų, mechaninis ir surinkimo cechai, pastatyta nauja kompresorinė, atiduotas eksploatuoti administracinis pastatas.

Skelbta, kad tais metais gamybos apimtys padidės du kartus ir gamykla taps didžiausia SSRS kuro siurblių bei purkštukų traktorių pramonei gamintoja.

„Kuro siurbliai buvo vidutiniškos kokybės. Kiek važinėjau Rusijoje ir kalbėjau su žmonėmis, kurie specializavosi kuro siurblių remonte, jie sakė: žinome, yra tokia jūsiškė produkcija, daugiausia traktoriams, krovininėms mašinoms skirta, ne lengvosioms, tai ji vidutiniškos kokybės“, – prisiminė Vytis.

Ilgainiui įmonės teritorija išsiplėtė iki 21 hektaro. Joje buvo ne tik gamybos cechai ir gamybinės patalpos, bet ir mokymo centrai, specialiosios vidurinio mokymo institucijos, gyvenamieji pastatai, sporto salės, poilsio ir laisvalaikio zonos, net kino teatras. Gamykla turėjo ir savo poilsio namus Palangoje, sanatoriją.

1980 m. Kuro aparatūros gamykla tapo gamybinio susivienijimo „Vilniaus TSRS penkiasdešimtmečio kuro aparatūros gamykla“, kurį sudarė įvairios SSRS remonto gamyklos ir mainų punktai, pagrindine įmone. 

1986 m. įmonės apyvarta buvo 66,3 mln. rublių. Tais metais pagaminta 326 tūkst. kuro siurblių, 4,1 mln. purkštukų, 1800 tonų plieno lakštų.

Gamykla gamino ir prekes naudojimui buityje. 1986 m. jų pagaminta už 4,6 mln. rublių, o susivienijime tais metais dirbo 7200 darbuotojų: 7000 pačioje gamykloje Vilniuje ir apie 200 gamykloje Dūkšte.  Įmonės produkcija tiekta SSRS įmonėms ir 30-ai užsienio šalių.

„Įsivaizduok, kiek turėjo per buvusią Sovietų Sąjungą tų siurblių būti. Kiekvienoje respublikoje remonto įmonė turėjo būti, taisyti tuos siurblius, kai sugesdavo. Pagamindavo siurblių milijonais“, – sakė Vytis.

Nors apie tai viešai kalbama, žinoma, nebuvo, dabar kai kurie istorikai teigia, kad dalis gamykloje pagamintų purkštukų buvo skiriama ir sovietinei karo pramonei.

Pagrindinis įmonės administracinis pastatas stovėjo ties dabartiniu Kalvarijų ir Kareivių gatvės kampu. Pasak Vyčio, ant pastato visada buvo galima išvysti kokį nors sovietinį patriotinį šūkį, pavyzdžiui „TSKP XXVII suvažiavimo nutarimus į gyvenimą!“

„Paprastai ant visų gamybinių pastatų būdavo tokie patriotiniai šūkiai. Kadangi šitas pastatas ilgas, tai čia galėjo tilpti ilgas šūkis. O kur jau trumpesnis pastatas, tai buvo parašyta koks nors trumpas, pavyzdžiui „šlovė komunistų partijai“, – pasakojo Vytis.

Netoli administracinio pastato stovėjo autobusų stotelė, kurioje išlipdavo didelė dalis gamyklos darbininkų.

„Visas šitas rajonas turėjo tokio virinamo metalo kvapą. Įsivaizduok, vyksta gamyba, lydo kokį plieną, nes šita gamykla plieno lakštus gamino, ir atsiranda pramoninio rajono kvapas. Čia šali gyventi, taip sakyčiau, prestižo didelio nebuvo, daugiau gamybinis rajonas. Ne tik Kuro aparatūra čia buvo, bet ir Autobusų parkas, kitos įmonės“, – sakė Vytis.

Vadovas, kuris grasino šautuvu

Ilgametis įmonės vadovas buvo Algirdas Didžiulis, su pertraukomis gamyklai, o vėliau susivienijmui vadovavęs 1966-1991 m. 

Apie jį savo prisiminimais Ingos Liutkevičienės knygoje „Deja Vu: Vilnius 1974-1990“ dalinosi buvęs ilgametis Vilniaus vykdomojo komiteto pirmininkas (šios pareigos maždaug atitinka dabartinio Vilniaus mero, – red. past.) Algirdas Vileikis.

Knygos autorei jis pasakojo, kad apie gamyklos vadovo griežtumą sklido legendos.

„Apie jį turėtų būti rašoma valdymo vadovėliuose, kai kuriais atvejais nurodant kaip pavyzdį, kaip negalima daryti. Bet tada buvo nusispjauta į jo minusus, kadangi pliusai juos padengė dešimt kartų. Ši gamykla buvo geriausia Vilniuje ir geriausia Sovietų Sąjungoje šioje pramonės srityje. Didžiulio gamykloje vyravo geležinė tvarkelė. Jis žmonėms paskirstydavo darbus ir reikalaudavo atsakomybės“, – pasakojo A.Vileikis.

Pasak A.Vileikio, sklido kalbos, kad kažkokios valdybos viršininkas, gavęs užduotį iš A.Didžiulio, teigė negalintis jos padaryti. Bet tada A.Didžiulis išsėmė pistoletą, nusitaikė į jį ir pasakė, kad jei tas viršininkas dar kartą nepadarys kaip lieptas, jį nušaus.

„Tas iš karto pas Sniečkų nubėgo skųstis. Valdybos viršininko pareigos prilygo ministro pareigoms, o Didžiulis jį pagrasino nušausiąs. Jis ir į snukį kai kam duodavo už tai, kad nevykdo jo nurodymų“, – pasakojo A. Vileikis.

Skandalo atgarsiai pasiekė ir Centrinį komitetą Maskvoje. A.Sniečkus A.Didžiulį atleido. 

Bet atėjus naujam vadovui smuko produkcijos kokybė, vėliau atsiradęs dar kitas vadovas irgi situacijos neišgelbėjo. Galiausiai A.Didžiulis vėl buvo paskirtas vadovauti Kuro aparatūros gamyklai, o ši nuolat pasiekdavo keliamus rezultatus.

Kiti pramoniniai objektai aplinkui

Netoli gamyklos buvo ir kitų pramoninių objektų. Vieną tokių, „Sigmą“, jau aprašėme. Pavyzdžiui, netoliese veikė gamybinio apmokymo kombinatas. Jis ruošė darbuotojus Kuro aparatūros gamyklai ir kitoms panašioms įmonėms. Jame mokytis teko ir Vyčiui.

„Buvo tokia politika, kad kiekvienas mokinys baigęs mokyklą turi turėti profesiją. Merginos – virėjos ar siuvėjos, vyras galėjo būti koks tekintojas ar šaltkalvis. Aš buvau autošaltkalvis, ardėm variklius, greičių dėžes tarybines“, – prisiminė Vytis.

Pasak jo, profesija praversdavo tarnybos sovietinėje armijoje metu. Tokiu atveju, jei būdavai,pvz., statybininkas ar vairuotojas, tavo tarnybos užduotys buvo susijusios su profesija ir turėjai galimybė išvengti „bėgiojimo laukais“.

Netoliese veikė ir Vilniaus autoremonto gamykla. Čia daugiausia buvo remontuojami autobusai, sunkus krovininis transportas.

Ji buvo maždaug ten, kur dabar yra „Ogmios miestas“ ir aplinkinėje teritorijoje. Šioje gamykloje maždaug 1985 m. praktiką teko atlikti ir Vyčiui. Jis prisiminė istoriją iš pirmosios praktikos dienos.

„Ateinu pirmą dieną, persirengiu, reikėjo turėti kombinezoną, viską.  Prieina vienas prie manęs, bonkę traukia ir klausia – vynelio budieš? O aš atėjęs pirmą dieną į darbą. Sakau: „spasibo, niet“. Jie tada trise įlindo į duobę po sunkvežimiu, sunkvežimis stovi, duobė didelė, žmogus atsistoti gali. Išgėrė to rašaliuko visą butelį, 0,7 litro, ir ėjo dirbti. O žinai, prie staklių sukasi juk viskas, kažkas ne taip ir gali piršto netekti. Bet toks faktas – daug kas nuo ryto iki vakaro „pachmielni“ dirbdavo“, – pasakojo Vytis.

Taip pat netoli Kuro aparatūros gamyklos, kur dabar Ozo kino salė, veikė Kinematografijos valdyba. Vytis pasakojo, kad čia sovietmečiu buvo cenzūruojami kino filmai. Patekti į šią salę buvo galima tik su leidimais, tačiau Vyčiui su draugu, kurio tėvas dirbo Komunistų partijos centro komiteto komitete, kartais pavykdavo patekti.

„Sėdėdavome ten nedidelėje salėje,  su kvietimais visi susirinkę, ir matėm filmą, kaip kiti negalėjo matyti. Nes paskui prieš rodant visiems kine kažkokia dalis kūrinio būdavo iškerpama. Pavyzdžiui, parodo krūtį, viskas, turi iškirpti, krūties negali rodyti, pornografija. Tai karpydavo šita kontorėlė“, – pasakojo Vytis.

Kitoje gatvės pusėje nuo Kuro aparatūros gamyklos iki šiol stovi keli bendrabučių tipo daugiabučiai. Vytis teigė manantis, kad šie namai kadaise buvo pastatyti būtent Kuro aparatūros gamyklos ir kitų aplinkinių gamyklų darbininkams.

Atkūrus Nepriklausomybę sunyko

Atkūrus Nepriklausomybę įmonė kurį laiką dar veikė, 1990 m. tapo Vilniaus kuro aparatūros gamykla, 1993 m. – akcine bendrove „Kuro aparatūra“. Žemiau esančiame video klipe galite matyti bendrovės televizinę reklamą iš 1994 m.

Tuomet ji gamino dyzelinių variklių siurblius, variklių hidroatramas, spyruokles ir kita.  Bet 2000 m. darbuotojų jau buvo likę tik apie 1400.

2000 m. pabaigoje privatūs savininkai įsigijo valstybei priklausantį kontrolinį akcijų paketą ir perėmė įmonės valdymą. 2001 m. „Kuro aparatūros“ apyvarta siekė 24 mln. litų, dirbo apie 1000 darbuotojų, įsiskolinimai sudarė 63 mln. litų.

2002 m. įmonei iškelta bankroto byla, teismo sprendimu paskelbtas „Kuro aparatūros“ bankrotas. 2005 m. pastatai ir įranga parduoti iš varžytinių už 28 mln. litų.

„Pradžioje dar bandė laikytis, prekiauti, gaminti, ir į buvusią SSRS, ir į užsienį eksportavo gaminius. Bet paskui darbuotojų vis mažyn, vis mažyn. Buvo ir baudžiamosios bylos keliamos, kad avantiūros daromos“, – sakė Vytis.

Dabar gamyklos teritorija ir aplinka labai pasikeitusi. Pramonės čia liko mažai, netoliese iškilo nauji verslo centrai, nauji gyvenamieji rajonai. Pramonę keičia paslaugos, bet gamyklos pavadinimas dar gyvas tiek buvusių jos darbuotojų, tiek besidominčių Vilniaus istorija atmintyje.