Nors šiandien kalbamės vis atviriau, dalies mūsų visuomenės istoriją rekonstruoti darosi vis sudėtingiau. Sovietmečiu buvusi paslaptyje, nepriklausomybės laikotarpiu ilgą laiką diskriminuota LGBTQ+ prarado daug liudytojų, kurie būtų galėję apie savo gyvenimus papasakoti anksčiau, spalvingiau, išsamiau. Dėl šios priežasties 15min nusprendė sukurti išskirtinį maršrutą Vilniaus 700 jubiliejui. Konkrečiai LGBTQ+ vilniečiams.
Šis sąrašas nebūtų buvęs toks, koks yra, be menotyrininkės Laimos Kreivytės sudaryto leidinio, skirto parodai apie „Queer“ meną ir istoriją, be Lietuvos gėjų lygos (LGL) pirmininko Vladimiro Simonko, „Soho“ direktoriaus Artūro Tyškevičiaus, sociologo Artūro Tereškino bei Sauliaus.
Pasakodamas apie vyrų pliažą Valakampiuose ir pirmąją gėjų diskoteką Vilniuje V.Simonko sako, kad 1991–1993 metai gėjų bendruomenei nebuvo lengvi, tad ir susitikimų vietų nebuvo daug. „Visgi egzistavo konkretūs taškai, apie kuriuos vyrai žinodavo ir kuriuose galėdavo susitikti ir susipažinti. Tad viena tokių vietų buvo pliažai Valakampiuose.
Aišku, reikia turėti omeny, kad priespaudos laikotarpiu tai buvo nelegalu ir ganėtinai pavojinga“, – 15min teigė pašnekovas. Ilgainiui maždaug apie 1993 metus Valakampiuose sename privačiame name atsirado diskoteka: „Jeigu truputį pastumtume, namas sugriūtų it koks kortų namelis. Jam turiu sentimentų, kadangi nemažą kelią iki jo reikėdavo nueiti pėsčiomis – nuvažiuodavome iki Antakalnio žiedo, o toliau kelias į diskoteką. Sumokėję nedidelį mokestį šeimininkui, įeidavome. Name buvo paskirti du kambariai, buvo kolonėlės, kasetės ir galima buvo pašokti bei gauti kokį nors „Atsuktuvą“. Vaizdas unikalus, bet užtat labai romantiškas“, – prisiminė V.Simonko.
Pasak Sauliaus, dabar Valakampių vyrų pliaže yra sukurtas oficialus nuogalių paplūdimys: „Bet kur bebūtų nudistų pliažai, vienas kampas skiriamas LGBTQ+. Lygiai tas pats yra ir Valakampiuose, ten per vieną įlankėlę pliažas perskirtas į dvi puses – ir tikri nuogaliai, ir šeimos su vaikais, ir gėjai. Bet dabar tame kampelyje LGBTQ+ lankosi vyresnieji, iš ano meto, kai telefonų dar nebuvo. Matyt, žmonėms tiesiog liko įprotis.“
Eitynėse žygiavo 350 dalyvių, iš jų – 2 Seimo nariai, juos saugojo 800 policijos pareigūnų. Pasak Lietuvos gėjų lygos archyvinės medžiagos, „Baltic Pride 2010“ reikšmė sunkiai išmatuojama, tačiau eitynes bandyta drausti, atšaukti, viešai pasmerkti. Tik dėl organizatorių atkaklumo ir nuoširdaus bičiulių palaikymo renginys sugebėjo išvysti dienos šviesą.
„Mano atsiminimuose tai buvo pergalė. Teismas ir policija parodė, jog jie ne pėsti. Tai mane privertė pasididžiuoti Lietuva, jos teisine sistema ir policija“, – apie šių eitynių reikšmę 15min pasakojo Arnas.
Ne paslaptis, kad valdžios pareigūnų reakcija į „Baltic Pride“ renginį iš pradžių buvo nepalanki. Iki tol Savivaldybė jau ne vieną kartą buvo blokavusi mėginimus Vilniuje surengti renginius, skirtus kovai su diskriminacija. 2008 metais tuometinis meras Juozas Imbrasas neleido Vilniuje stovėti Europos Komisijos vilkikui „Už įvairovę. Prieš diskriminavimą“, o 2007 metais savivaldybė neleido LGL (Lietuvos gėjų lygos) renginio organizuoti Rotušės aikštėje. Tad išduotą leidimą pirmosioms Lietuvoje LGBT eitynėms galima vadinti tikrai istoriniu įvykiu, rašoma LGL archyve.
Anot to meto žiniasklaidos, teko tramdyti du kartus daugiau protestuotojų. Tarkime, už viešos tvarkos trikdymą pareigūnai sulaikė Seimo narius Kazimierą Uoką bei Petrą Gražulį. Tik ką pasibaigus oficialiai eitynių daliai, pastarasis politikas perlipęs tvorą užpuolė autobusą, skirtą eitynių dalyviams. Policijos pareigūnas bandė P.Gražulį sutramdyt, tačiau jis parbloškė pareigūną ant žemės.
Lygiagrečiai protestavo ir dalis katalikų. Vedami monsinjoro Alfonso Svarinsko prie arkikatedros susirinko dešimtys žmonių. Jie kartu kalbėjo rožinį, giedojo giesmes, laikė iškeltas trispalves. A.Svarinskas yra sakęs, kad reikia melstis, nes „gėjai kelia grėsmę lietuvių tautai“.
Lesbiečių diskoteka „Obuolio respublika“
Viename iš buvusio Jėzuitų vienuolyno pastatų, prie Šv. Arkangelo Rapolo bažnyčios – nuoroda žemėlapyje
2000 m. atlikėjo Alvydo Lukoševičiaus-Obuolio įkurtas restoranas „Obuolio respublika“ 2004 metais ėmė organizuoti moterims skirtas diskotekas.
Pasak LGL archyvų, tai buvo vieta, kurioje LGBTQ+ bendruomenė išvengdavo konservatyvios visuomenės vertinimo, kai kiekvienas nenormatyvinis gestas – dviejų moterų bučinys ar susikibimas rankomis – buvo akylai fiksuojamas.
Šie „Merginų vakarėliai“ baigėsi 2008 metais netikėtai mirus restorano savininkui A.Lukoševičiui-Obuoliui.
Kavinė „Akimirka“ nustojo gyvuoti 1991 metais Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Ši vieta sovietmečiu buvo populiari tarp gėjų. Tačiau, kaip pasakojo V.Simonko, ji nebuvo masinė susibūrimo vieta: „Tiesiog buvo žinoma, kad čia kartais galima susipažinti, be to, ten dirbo barmenas iš mūsų bendruomenės, todėl natūraliai tai pritraukdavo LGBTQ+ lankytojus.“
„Pamenu, kad tik atvykęs iš Sankt Peterburgo į Vilnių apsilankiau šioje kavinėje net nežinodamas, kas tai per vieta. Bet ilgainiui pagavau momentą, kai aš supratau, kad ten sėdi mūsų orientacijos žmonės. Tai buvo maždaug apie 1983 metus“, – sakė pašnekovas.
Palyginus su visoje Sovietų Sąjungoje buvusiomis kavinėmis čia kokybė buvo aukštesnė, mat „Akimirka“ buvo įsikūrusi Lenino prospekte (dab. Gedimino prospektas). Pasak V.Simonko, „tiek, kiek mes galime tikėtis iš baro bei restorano sovietmečiu, tiek ten tos kokybės ir buvo. Pati salė buvo padalinta į dvi dalis, turėjo du įėjimus – į kavinę ir į restoraną“.
Nors sovietmečiu homoseksualūs santykiai buvo kriminalizuoti, suėmimų ar pasikėsinimų kavinėje nepasitaikydavo. Tačiau kartais „remontu“ vadinami chuliganai užpuldinėdavo lankytojus ir niekas dėl to negalėjo kreiptis į policiją, pasakojo V.Simonko.
Niekaip partnerystės įstatymo nepriimantis Seimas visgi yra svarbi vieta LGBTQ+ istorijai. Čia 1993 metais savanoriškus lytinius santykius tarp vyrų nustota laikyti nusikaltimu. Tuomet LGBTQ+ bendruomenei atsirado galimybės veikti.
Iki tol sovietinėje Lietuvoje veikusiame Baudžiamajame kodekse egzistavo 122-asis straipsnis, kuriame savanoriški santykiai tarp vyrų buvo draudžiami. Tiesa, apie homoseksualius moterų santykius kalbėta nebuvo.
Homofobiškai atmosferai neblėstant prie Seimo vis pasitaikydavo aktyvistų demonstracijų. Antai 2009 metais, kai „Sprinter“ tyrime homoseksualumas įvardytas „iškrypimu, liga ar ištvirkimu“, vyko studentų akcija „Bučiniai kovai su homofobija“.
2021 metais choreografės Agnietė Lisiškinaitė bei Greta Grinevičiūtė pusvalandį trukusiu bučiniu siekė atkreipti dėmesį į Lietuvoje neužtikrinamas lygias LGBTQ+ bendruomenės teises.
2010 metų gegužės 6–8 d. pirmojo „Baltic Pride“ proga Vilniuje buvo suorganizuotas pirmasis LGBT filmų festivalis, kurio programą kuravo „Skalvijos“ kino centras.
Pasak 15min kalbintos kino istorikės Sonatos Žalneravičiūtės, daug įtampų kilo dėl parado, bet ne mažiau ir dėl festivalio. „Iki paskutinės minutės savivaldybė reikalavo atsisakyti šio ketinimo. Anuometinei direktorei Vilmai Levickaitei net grasinta, kad bus pašalinta iš vadovės pareigų. Visgi atsilaikėme. Įtampos buvo nemažai – nuo pat festivalio pradžios šalimais budėjo policija ir visi laukė kažkokių rimtų išpuolių. Nieko tokio neįvyko!“ – teigė ji.
Šiame festivalyje parodyta 11 filmų „Queer“ tema, tarp jų – „Prakeikta pievelė“ (rež. Josiene Balasko), „Vandens lelijos“ (rež. Celine Sciamma) bei „Vaikinų namas“ (rež. Jean-Claude Schlim).
Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras ir buvusiame bendrabutyje veikusi kavinė „Opera“ buvo ypač gėjų mėgstama susitikimų vieta. Kaip tik čia legendinio festivalio LIFE metu 1994 metais buvo pakviesta vyrų baleto trupė „Les Ballets Trocadero de Monte Carlo“, šokanti klasikinių baletų parodijas.
„Beveik visą šią trupę sudarė homoseksualai. Po spektaklio nupirkome gėlių krepšelį, įdėjome anglišką kvietimą, o jį pristatyt trupei apsiėmė teatro kasose dirbęs mūsiškis. Ir jie atėjo, visa trupė pas mus į kavinę“, – 15min pasakojo V.Simonko.
2010 duris užvėrė beveik 13 metų gyvavęs pirmasis naktinis gėjų klubas Vilniuje „Men’s Factory“ (pirmieji klubai buvo Kaune). Šį klubą 1999 metais įkūrė Aleksejus Terentjevas, iki tol patirtį kaupęs šou versle.
Apie tuometinę klubo atmosferą 15min plačiau papasakojo Saulius: „Pamenu, kad praėjus duris prie klubo stovėdavo griežta apsauga, už įėjimą reikėdavo susimokėti 20 litų. Įeini į tamsią salę, joje groja tranki muzika, šokių aikštelė, kambarys pasisėdėjimui, aplinkui papildomi kambariukai. Iš esmės viskas buvo įrengta profesionaliai.“
Pašnekovas prisiminė, kad jam buvo malonu atsidurti tarp tokių pačių žmonių, kaip jis pats: „Nereikėjo vaizduoti, kad esu kažkoks kitoks žmogus.“
Visgi „Men’s Factory“, anot Sauliaus, ne viskas buvo taip balta, o neatsiejama klubo dalimi buvo ir seksas, alkoholis bei narkotikai. „Į jokią pozityviąją LGBTQ+ kultūrą su karalienių pasirodymais šis klubas tikrai nevedė. Vis dėlto, tai buvo viena pirmųjų vietų Vilniuje, kurioje mezgėsi pažintys“, – pasakojo Saulius.
1997 metais Vilniaus arkikatedroje susituokė gėjų pora, senamadiškai Lietuvos visuomenei iškėlusi nemenką iššūkį.
Prieš 16 metų „Panoramai“ reportažą apie gėjų vestuves rengė žurnalistė Rūta Sinkevičienė. Ji pasakojo, kad ši pora norėjo vienas kitą nustebinti ir kad apie tai parodytų „Panorama“. Liudijama, kad porą sutuokė vienas katedros kunigų Kazimiero koplyčioje, nors ten net nebuvo tuokiamos heteroseksualios poros.
Pasak R.Sinkevičienės, jaunikis atviru veidu davė interviu televizijai, o antro jaunikio veidą teko paslėpti. Žurnalistė tvirtina tąkart buvusi apšaukta arkikatedros klebono Gintaro Petronio, kad „žurnalistai knisasi po šiukšlyną“. Moteris dvasininko paklausė, ką šis laiko šiukšlynu – bažnyčią ar sudarytą santuoką, rašoma ano meto žiniasklaidoje.
„Nuo sutemų iki aušros“
Šiuolaikinio meno centras – nuoroda žemėlapyje
„Nuo sutemų iki aušros“ yra pirmoji „Queer“ istorijai ir kultūrai skirta paroda, kurią kuravo menotyrininkė Laima Kreivytė. Joje atsispindi svarbiausi seksualinių mažumų bendruomenės ir meno įvykiai nuo 1993 m., kai buvo dekriminalizuotas homoseksualumas. Čia buvo pristatomi tokių menininkų bei menininkių kaip Akvilė Anglickaitė, Laisvydė Šalčiūtė, Adomas Danusevičius, Ugnius Gelguda, Denysas Kolomyckis, Vsevoldas Kovalevskis, Alina Melnikova, Dalia Mikonytė, Cooltūristės, Eglė Ganda Bogdanienė, Shaltmira, Virgilijus Šonta, Remigijus Venckus, Aušra Volungė darbai.
„Bandymas perteikti dvidešimties metų Lietuvos gėjų, lesbiečių, biseksualų ir transeksualų istoriją dviejose, kad ir nemažose, Šiuolaikinio meno centro salėse – kaip kupranugariui pralįsti pro adatos skylutę. Iš abiejų jos pusių stovintys vertintojai neišvys „Dangaus karalystės“.„Queer“ bendruomenė ir kiekviena/s jos veikėja/s prisimins daugiau svarbių įvykių, žmonių, kūrinių, kurie galėjo patekti į parodą. „Queer“ priešininkai nusivils, neradę užtektinai peno pornografinei vaizduotei. Nepateisinti lūkesčių – argi ne iškrypimas neoliberalioje sėkmės visuomenėje?“ – apie šią parodą tuomet rašė kuratorė.
Diskoteka „Pūtė dūzgė“
Švento Mikalojaus g. 15, buvusio „All Inn“, dabartinio „Šnekučio“ rūsyje – nuoroda žemėlapyje
Maždaug 2012 metais Švento Mikalojaus g. 15, dabartinio „Šnekučio“ rūsyje vyko dvi lesbietėms skirtos diskotekos, kurios vadinosi „Pūtė dūzgė“. Pasak L.Kreivytės, tai buvo labai smagus laikas su įvairiausiomis kultūrinėmis programomis, kaip antai poezijos konkursas „Zinas“, kurio metu buvo išleista poezijos rinktinė „Poezijos Pe(r)la“. Taip pat buvo organizuojami „Metų dūzgės“ rinkimai.
Viename iš vakarėlio pristatymų buvo rašoma: „Artėjant Naujiesiems – vėl driokstels „Pūtė Dūzgė“ diskoteka! Pabodo maximų mišios? Ateik gruodžio 29 d., šeštadienį, į „All Inn“ pogrindį Vilniuje! Panirk į karnavalą su poliamoriškų feminisčių, anarcholesbiečių, erotiškai rašančių poečių, tapatybes prarandančių ir atrandančių pasileidėlių kompanija!
Čia, tamsiame kambariuke, liūtas suguls su ėriuku, atgijusios nuodėmių gatvių laumės šoks su šių laikų fėjomis, o laisvalytės būtybės šėls ir pildys norus.“
Vilniuje esanti pėsčiųjų perėja LGBTQ+ bendruomenę palaikančiomis spalvomis nuspalvinta Tarptautinės dienos prieš homofobiją, bifobiją ir transfobiją išvakarėse. Tai ganėtinai nesena, 2018 metais sostinę papuošusi iniciatyva.
Ši Pylimo gatvės perėja buvo svarbi bendruomenei, mat jungė Vilniaus miesto centrą su skvere veikusiu džiazo klubu – pamėgta LGBTQ+ bendruomenės susibūrimų vieta. Tiesa, 2021 metais ši vieta patraukė homofobų dėmesį ir spalvinga perėja buvo aptaškyta smala.
Šiandien ši perėja vis dar yra toje pačioje vietoje, bet jai reikalingas perdažymas.
Klubas „Amsterdamas“
Basanavičiaus g. 18, vėliau persikėlė į Profsąjungų rūmų rūsį – nuoroda žemėlapyje
1995–1996 m. J.Basanavičiaus gatvėje bandyta įkurti kavinę, skirtą LGBTQ+ bendruomenei, tačiau ji išsilaikė tik vienus metus. Žmonėms renkantis vis gausiau ir panorus didesnės erdvės, LGBTQ+ bendruomenės vakarėliai persikėlė į Profsąjungų rūmų rūsį. Šiame pastate tuomet prieglobstį rasdavo pačios įvairiausios įmonės ir organizacijos.
Šis klubas gavo ir pavadinimą – „Amsterdamas“. Lygiai taip tuo metu vadintas ir LGL leistas žurnalas. Pogrindyje vykę gėjų vakarėliai pritraukdavo ir užsienio žvaigždes. Viename jų lankėsi netgi Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose koncertavusios synthpop grupės „Bronski Beat“ lyderis Jimmy Sommerville’is. XX a. pabaigoje šios grupės muzika buvo populiari toli gražu ne vien tik tarp homoseksualų – pagal „Smalltown Boy“ šokdavo jaunimas visoje Lietuvoje.
2007 metais Vilniuje atsidaręs „Soho“ ir šiandien yra populiariausias LGBTQ+ klubas Lietuvoje. „Tuomet buvau jaunas ir tai buvo beprotiška idėja. Vilniuje tiesiog trūko geros vietos, tad ją teko sukurti“, – apie klubo pradžią pasakojo jo savininkas Artūras Tyškevičius.
„Soho“ garsėja tarptautiniais ir vietiniais „drag“ karalienių, muzikos atlikėjų pasirodymais. Pasak A.Tyškevičiaus, nemažai šiandien arenas surenkančių muzikantų čia pradėjo savo karjeras. „Visi noriai sutinka čia koncertuoti. Esame kvietę ir Donatą Montvidą, Vaidą Baumilą, „Beissoul“, Moniką Linkytę, Beatrich, Mia, „Pinup Girls“, Saša Song ir kitus“, – teigė A.Tyškevičius.
Anot jo, šviesaus atminimo Birutė Dambrauskaitė taip pat buvo šio klubo tradicijos dalis – nė vienos Kalėdos „Soho“ neišsiversdavo be jos. Taip pat Džordana Butkutė, sugrįžusi po pertraukos, čia iš naujo pradėjo savo karjerą.
Ne vieną kartą prieš Seimo bei Savivaldos rinkimus klube organizuoti debatai, skirti LGBTQ+ bendruomenei svarbiems klausimams. Taip pat reguliariai vyko ir filmų peržiūros.
