Dabar populiaru
Publikuota: 2020 vasario 14d. 19:00

Didelėje kompanijoje dirbantis Arnas: „Išvažiuoti visada galima, tik nežinau, kodėl turėčiau. Nes esu gėjus?“

Gėjų pora Interviu
123RF.com nuotr. / Gėjų pora

„Buvimas gėjumi nebėra dalykas, dėl kurio žmogus turėtų būti kviečiamas į interviu. Iš principo, aš nieko nepadariau dėl to, kad juo būčiau“, – sakė didelėje kompanijoje dirbantis 27-erių Arnas (tikrasis vardas redakcijai žinomas), kuris nė trupučio nesigėdija dėl to, jog yra gėjus.

Pasak jo, būti pakviestam į interviu dėl savo lytinės orientacijos yra mažų mažiausiai juokinga, nes, kaip teigė pašnekovas, jis nelaimėjo jokios olimpiados ir artimiausiu laiku neplanuoja jos laimėti. Anot Arno, vieninteliu klausimu išlieka – ką dar iš šios temos galėtume ištraukti?

Šiandien gyvename ne tik XXI a. antrajame dešimtmetyje, bet ir greitai švęsime nepriklausomybės atgavimo trisdešimtmetį, kas savaime tampa laisvėjančios visuomenės argumentu. Tačiau remiantis 2019-ųjų metų bendrovės „Baltijos tyrimai“ duomenimis, tarp nepageidaujamų kaimynų vis dar išlieka homoseksualūs asmenys.

Tad apie santykius su valstybe, vyrais ir kolegomis šiandien ir kalbamės.

Santykiai su Lietuva

– Esu girdėjusi, kad daug žinote apie tai, kaip kito LGBT bendruomenės gyvenimas nuo Nepriklausomybės.

– Kalbėdamas apie šį pokytį, norėčiau pradėti nuo skirtumo tarp 2010 ir 2019 metų „Pride“ eitynių. 2010-ieji man asmeniškai buvo ypatingi, nes nuo mano „išėjimo iš spintelės“ buvo praėję nedaug laiko. Pirmųjų eitynių metu truputį įsitraukiau į LGBT bendruomenę bei bendravau su renginį organizavusiais žmonėmis. Todėl žinojau vidinės informacijos apie ten virusias teisines dramas.

2010-ieji man asmeniškai buvo ypatingi, nes nuo mano „išėjimo iš spintelės“ buvo praėję nedaug laiko.

Apskritai leidimas organizuoti „Pride’ą“ buvo keblus klausimas, kuris nuskambėjo net apeliaciniame teisme. Kai kurie savivaldybės nariai paskelbė, jog policija neužtikrins žygiuojančiųjų saugumo. Tačiau pati policija liudijo atvirkščiai – viską mes užtikrinsime ir neaiškinkite mums, jog nesugebame dirbti savo darbo! (juokiasi)

Mano atsiminimuose tai buvo pergalė. Teismas ir policija parodė, jog jie ne pėsti. Tai mane privertė pasididžiuoti Lietuva, jos teisine sistema ir policija.

2019-ųjų eitynės jau kitokios. Nebeturėjome greta vykstančio policijos parado, kita vertus, ėjo daug daugiau žmonių, turėjome visuomenines organizacijas ir politines partijas viena ar kita forma.

Negatyvo, kurį nuolatos girdėdavome, taip pat nebeliko. Galbūt prie to prisidėjo ir visuomenės pasiskirstymas socialinių tinklų burbuluose. Kas yra ir baisoka, nes nebežinai galimų grėsmių. Tačiau norėčiau tikėti, jog jų paprasčiausiai nebėra.

Nežinau, kodėl turėčiau išvažiuoti. Nes esu gėjus?

– Malonu girdėti, jog iš tiesų gyvendamas Lietuvoje jaučiatės gerai. Ar čia likote dėl karjeros?

– Nežinau, kodėl. Pasilikau Lietuvoje, nes gavau stipendiją, kuri apmokėjo brangias studijas. Būdamas pragmatiškas dvyliktokas pagalvojau, kodėl gi ne. Išvažiuoti visada galima, tačiau nežinau, kodėl turėčiau išvažiuoti. Nes esu gėjus? (juokiasi)

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./„Baltic Pride“ 2019
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./„Baltic Pride“ 2019

– Kaip žiūrite į žmones, kurie dėl šios priežasties emigruoja?

– Kai kuriems žmonėms tikrai reikia pakeisti aplinką. Žinoma, aš labai prabangiai pasakoju apie savo „išėjimą iš spintos“ jauname amžiuje. Tačiau pirmąjį kartą „išėjau“ būdamas mainų programoje JAV. Tai iki tol buvusio labai intymaus dalyko atskleidimas. Na, galbūt asmeniškumas buvo draugų lygmeniu, juk kasininkui parduotuvėje gal ir nesakysi (juokiasi).

– Po to karto nebebijojote kalbėti viešai?

– Po to, kai Amerikoje tą pasakiau keliems žmonėms, grįžęs nebegalėjau sustabdyti šio traukinio, nes VISI žinojo. Tai buvo DIDELĖ naujiena mokykloje. Tada teko prisiimti tą švietėjišką vaidmenį. Žmonės galėjo užduoti klausimą žinodami, jog aš su jais apie tai bendrausiu atvirai.

Apie santykius, šeimą ir vedybas

– O kaip reagavo šeima?

– Ai, jiems buvo nuoširdžiai nusispjaut (juokiasi). Jie tiesiog man davė erdvės, o galiausiai juk tai nieko ypatingo, homoseksualumas – tiesiog faktas.

Mano šeimoje svarbiausia, ar galime visi susėsti vakarienės, ar kalbamės vieni su kitais. Mes net turime bendrą feisbuko pokalbių grupę, į kurią keliauja visos naujienos!

Galiausiai juk tai nieko ypatingo, homoseksualumas – tiesiog faktas.

Galiausiai pats niekada neturėjau rimto partnerio, todėl man sunku įvertinti tėvų reakciją šiuo klausimu. Galbūt tai sukeltų kažkokią tikrąją reakciją?

– O neturėjote, nes neieškojote? Ar dėl nenoro įsipareigoti?

– Vienu metu neieškojau, kitu ieškojau, ir atvirkščiai. Santykiai neveikia kaip bibliotekos kartoteka ir neužtenka perbraukti „Tinderio“ ir praskrolinti „Grinderio“. Nebūna taip.

– Vadinasi, santykiai atsitinka arba ne?

– Kažkaip taip. Na, kažkurį laiką buvau ir nusistatęs prieš santykius, nes rašant bakalaurinį neieškai gyvenimo meilės. Jeigu ji būtų buvusi, būtų galėjusi tyliai pasėdėti kamputyje (juokiasi). Gal mano tiesiog toks charakteris.

Per pasimatymus niekada žmogaus neklausiau – ar norėjote kada nors būti ilgalaikiuose santykiuose, jeigu ne, tai kodėl? (juokiasi)

– Egzistuoja stereotipas, jog homoseksualūs žmonės dažnai keičia partnerius.

– Nemanau, jog tai stereotipas. Galbūt nesudėtingai būtų įmanoma atrasti statistinę koreliaciją. Vienanakčių nuotykių kultūra į heteroseksualių žmonių gyvenimą taip labai neatkeliavo.

Žinoma, aš nežinau to, nes nesu heteroseksualus. Pasvarstykim: kiek pažįstate pažinčių programėlėse sėdinčių heteroseksualių žmonių, kuriems vakare pasiūlius pasimylėti, jie atsako – „okei“?

– Ko gero, tikrai yra.

– Bet klausimas, kokia tai dalis ir kiek dažnai tai vyksta. Mano patirtimi, šis klausimas stereotipu netapo savaime.

„Shuterstock“ nuotr./Homoseksualumas
„Shuterstock“ nuotr./Homoseksualumas

– Ar žmogui, priklausančiam LGBT, lygiai taip pat lengva susirasti partnerį?

– Kaip ir visiems – priklauso, kaip atrodai! (juokiasi) Seriale „Vilas ir Greisė“ buvo išsakyta puiki mintis: „No pecs, no sex!“ (liet. „nėra raumenų, nebus ir sekso“).

Bet kalbant rimtai, šiais laikais žmonių ir priemonių yra daug… Bet mano profilio nuotrauka nėra tokia reprezentatyvi… (juokiasi). O ir visoje vienanakčių nuotykių kultūroje egzistuoja problema, jog norima susitikti su nuotrauka, bet ne su žmogumi.

Tai vienintelė rimta kritika, kurią galima išsakyti – nors gyvendami šiuolaikiniame pasaulyje ir nusprendėme, jog esame seksualiai liberalūs, kyla reikšmės klausimas. Ar žmogus netampa preke, kurią apsisukęs išmesi? Net naują švarkelį perkant vis tiek į pamušalą šiek tiek pažiūrėsi…

Tačiau, jeigu abiem partneriams to nereikia, viskas yra gerai. Problema šioje kultūroje atsiranda tada, kai iš tiesų norėtum ne vieno karto nuotykio, bet imi ir jame sudalyvauji. Iš vieno tikimasi daugiau ir jam nei patogu, nei malonu, o kitas jaučiasi iš viso kaltas, nes yra seksuali būtybė.

Tai galioja abiem pusėms, nes tai žmogiška ir universalu. Mes turime seną kaip pasaulis serialą „Seksas ir miestas“, kurio net keli sezonai sutelkti į Samantos veikėją. Nors ji ir seksualiai liberali, ar tiesa, kad jai nieko nereikia?

Santykiai neveikia kaip bibliotekos kartoteka ir neužtenka perbraukti „Tinderio“ ir praskrolinti „Grinderio“. Nebūna taip.

– Ar jums svarbus santuokos tarp tos pačios lyties žmonių įteisinimas?

– Man svarbi tvarkinga teisinė bazė, o kaip mes tai vadinsime, yra kitas klausimas. Dažnai žmonės ginčijasi dėl nominalių skirtumų, kurie nėra esminiai.

Mano nuomone, nesąmonė, jog ne taip paskirstomos mokesčių lengvatos, draudimas, nėra galimybės kartu gauti būsto paskolą, lankyti žmogų ligoninėje, gauti apie jį informaciją bei turėti paveldėjimo teisę.

Man svarbi tvarkinga teisinė bazė, o kaip mes tai vadinsime, yra kitas klausimas.

Santykiai su vyrišku kolektyvu

– Dirbate didelėje ir sėkmingoje kompanijoje, kurios didžiąją dalį sudaro vyriškas kolektyvas.

– Nuoširdžiai, darbe neužmezgu artimų asmeninių santykių. Apie tai ten nekalbu, nes šioje aplinkoje diskutuojama apie kitus dalykus. Faktas, kad kolektyvas, dominuojamas vienos lyties, įgyja kai kurių savybių. Didelę dalį gyvenimo vyriškose kompanijose jausdavausi labai nepatogiai. Sunku pasakyti, kodėl.

Pasitikėjimo savimi atnešė tai, jog būdamas jaunas įkūriau savo verslą ir vežimą pastačiau priešais arklį – pats atsidūręs galios pozicijoje supratau, jog viskas gerai su tais vyrais (juokiasi).

Ar aš esu gėjus, darbe manęs neklausia. Nuoširdžiai, net nežinau, kokioje pokalbio dalyje turėčiau tai atskleisti. Pavyzdžiui, neseniai pirkau butą, tai aktualus klausimas, su kuriuo daugumai mano amžiaus žmonių lengva tapatintis. Galbūt žmogus manęs galėtų paklausti, ar kraustausi su drauge? Tačiau atsakymas „ne, nes aš gėjus“ skambėtų truputį absurdiškai (juokiasi). Profesinėje aplinkoje žmonės gerbia vieni kitus ir nelenda į asmeninį gyvenimą.

– Ar mandagu užduoti klausimą – ar tu esi gėjus?

– Nematau, kodėl tai turėtų būti nemandagu. Juk gali klausti ne tik, ar tu gėjus, bet - ar tave traukia vyrai, ar moterys?

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai
Sergu atsakingai

Esports namai

URBAN˙/

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką