Pašto dėžutė 52: prisiminkime įslaptintą „Vilmos“ gamyklą Vilniuje
Vilma – šis žodis vilniečiams siejasi ne tik su moterišku vardu, bet ir su gamykla Žirmūnuose, kur sovietmečiu dirbo tūkstančiai miestiečių. „Vilmą“ daugelis pirmiausia žinojo dėl joje gamintų magnetofonų, bet jie sudarė tik dalį produkcijos. Pagrindinė „Vilmos“ funkcija buvo gaminti karinę produkciją, todėl gamykla buvo įslaptinta.
Šis fotopasakojimas – trečiasis, kuriame pasakojame apie pramoninę Žirmūnų istoriją. Jame 15min kviečia prisiminti radioelektronikos gamyklą „Vilma“. Kaip ir pirmuosiuose dviejuose pasakojimuose apie „Sigmą“ bei Kuro aparatūros gamyklą, prisiminimais ir surinkta informacija bei nuotraukomis pasidalino gidas Vytis Ledas, prašęs, kad jį vadintume tiesiog Vyčiu.
Išskirtinis slaptumas
Vilniaus garso įrašymo gamykla pradėjo veikti 1960 m. Iš pradžių tai buvo išskirtinai karinę produkciją gaminusi gamykla, vienas pirmųjų tokių objektų Vilniuje. Todėl jos veikla buvo įslaptinta.
Gamyklos oficialus pavadinimas pirmąjį dešimtmetį keliskart keitėsi (Vilniaus magnetinio garso įrašymų gamykla, Lietuvos valstybinė prietaisų gamykla). 1971 m., kuomet pradėjo gaminti ir buitiniam naudojimui skirtą techniką, ji gavo dabar geriausiai visiems žinomą „Vilmos“ vardą.
Iki tol gamykla tarp vilniečių įprastai buvo vadinama pagal jos pašto dėžutės numerį: „Pašto dėžutė 52“ arba „Pašto dėžutė 4151“.
Vytis prisiminė istoriją apie Žirmūnų gatvės asfaltavimą statant gamyklą.
„Statant gamyklą, Žirmūnai jau stovėjo, šita dalis, buvo padaryta ir Žirmūnų gatvė, bet neasfaltuota. O turėjo atskristi Michailas Suslovas, vienas pačių aukščiausių sovietinių bonzų. Suslovas šnekėjo labai tyliu balsu, bet jo visi bijojo. Ir staigia žinia, kad ryt atskrenda, o gatvė neišasfaltuota. Tai per vieną naktį suvarė iš viso miesto techniką ir išasfaltavo“, – pasakojo gidas.
„Vilmos“ gaminta garso įrašymo įranga –, „juodosios dėžės“, magnetofonai, magnetinės juostelės ir t. t. – naudota laivuose, lėktuvuose, dispečerinėse, branduolinėse jėgainėse ir kt.
Iki pat sovietmečio pabaigos karinei pramonei buvo skirta didžioji gamyklos produkcijos dalis. Dėl to ir statistikos, tikslių duomenų, ko ir kiek konkrečiai buvo gaminama gamykloje, rasti sunku.
Pasak Vyčio, produkciją „Vilma“ gamino netgi kosminei pramonei, čia lankėsi kosmonautai. Tiesą, ką tiksliai gamino, jis pasakyti negalėjo – gido teigimu, apie tai nelabai buvo kalbama.
„Tokioje gamykloje kaip „Vilma“ tu negalėjai ne tik cecho viduje esančių įrengimų, bet netgi paties pastato fotografuoti. Tiek buvo viskas slepiama“, – sakė Vytis
Pirmieji karinei pramonei skirti magnetofonai, pagaminti „Vilmoje“, pasirodė 1961 m. Tai buvo vieliniai magnetofonai „MN-61“.
Kaip ir kitos sovietinio karinio komplekso gamyklos, „Vilma“ buvo sąjunginio pavaldumo. Tai reiškė, kad ji buvo tiesiogiai pavaldi SSRS Gynybos ministerijai ir tiesiogiai kontroliuojama iš Maskvos. LTSR valdžia įtakos jai neturėjo.
„Buvo vietinio pavaldumo gamyklos ir buvo sąjunginio, kur visus nurodymus, kiek ir ką gaminti, duodavo iš Maskvos. Sąjunginio pavaldumo gamyklų aprūpinimas buvo visiškai kitas – ir darbuotojų aprūpinimas butais, ir kitkuo. Dauguma jų buvo susijusios su karine pramone, gamino prietaisus ar dar kažką. Tas karinis kompleksas buvo milžiniškas, išpūstas. Jis nepaprastai eikvojo pinigus ir galiausiai išsekino ekonomiką“, - pasakojo Vytis.
Pasak Vyčio, tokių sąjunginio pavaldumo gamyklų vadovai dažnai būdavo nelietuviai, bet pirmuoju „Vilmos“ direktoriumi tapo lietuvis Valentinas Kripaitis – jaunas, 30 metų specialistas.
Jo darbas buvo vertinamas gerai, ir vėliau jis netgi tapo SSRS radioelektronikos pramonės ministro pavaduotoju.
Poilsio bazės ir poliklinika
XX a. devintojo dešimtmečio pradžioje gamykla buvo pertvarkyta į gamybinį susivienijimą „Vilma“, į kurį taip pat įėjo Vilniaus magnetinio įrašymo konstruktorių biuras ir Alytaus gamykla „Alma“.
Bendrovėje dirbo apie 7 tūkst. žmonių. „Vilma“ turėjo savo vyrų chorą, orkestrą, įvairių sporto šakų komandas. „Vilmoje“ lankėsi ir su darbuotojais susitikdavo visoje SSRS garsūs menininkai, pvz., aktoriai Andrejus Mironovas ar Aleksandras Širvindtas.
Dirbant „Vilmoje“ buvo ir kitų privalumų. Bendrovės darbuotojams buvo pastatyti trys bendrabučiai, taip pat jie galėjo ilsėtis poilsio bazėse Bebrūsuose, Šventojoje, Palangoje, jiems buvo organizuojamos nemokamos turistinės kelionės į kitas SSRS respublikas.
Bendrovės administraciniame pastate buvo švenčių salė, kur darbuotojai ir jų šeimos galėjo švęsti sukaktis ir vestuves. „Vilma“ turėjo savo biblioteką, polikliniką, pirčių kompleksą, fotostudiją, spaustuvę ir parduotuvę gamykloje, kuri prekiavo bendrovės produktais.
Tokios darbo sąlygos, geresnės negu daug kur kitur, viena vertus, džiugino bendrovės darbuotojus, bet, kita vertus, kėlė kitų vilniečių nepasitenkinimą, teigė Vytis.
„Aišku, darbuotojams „Vilmos“ buvo gerai – didesnės algos, greičiau galėjai gauti butą, buvo poilsio bazės ir taip toliau. Bet kiti buvo tuo nepatenkinti. Įsivaizduok – tu dirbi, tarkim, autotransporto įmonėje, o aš dirbu „Vilmoje“. Tu lauksi buto 10 metų, o aš – 2 metus. Kodėl taip yra? Nes įmonė sąjunginio pavaldumo ir gamina kariniam kompleksui. O kuo tu dirbi blogiau už mane? Tu dirbi savo darbą gerai. Tai kodėl turi laukti buto ilgiau negu aš? Tai skatino žmonių nepasitenkinimą tuo išsipūtusiu, milžinišku kariniu kompleksu“, – pasakojo Vytis.
Magnetofonai buvo populiarūs
XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje be karinės produkcijos „Vilma“ ėmė ėmė gaminti civilines prekes. 1971 m. pasirodė pirmieji gamyklos buitiniai magnetofonai „Vilma M-1“.
Vėliau bendrovė gamino ir kitus buitinius magnetofonus – „Rūta“, „Tonika“, „Skif“ ir kitus. Bendrovės produkcija buvo pardavinėjama ne tik SSRS, bet ir dar 27 Europos, Azijos ir Afrikos valstybėse.
Pasak Vyčio, „Vilmos“ magnetofonus, skirtus buitiniam vartojimui, turėjo dažnas vilnietis.
„Technologijomis Sovietų Sąjunga atsiliko nuo Vakarų šalių. Kai Vakaruose juostiniai magnetofonai jau buvo retenybė, pas mus jie dar buvo plačiai išplitę, dažnas turėjo. Daug kas turėjo ir tokį, ir tokį. Juostinį – kokybiškam, smagiam muzikos klausymui, o kasetinį kažkur gamtoj nusinešti pagroti. Nuėjai į pliažiuką Valakampiuose, nusinešei kasetinį „magą“ ir klausai muzikėlės“, – prisiminė Vytis.
Pasak Vyčio, „Vilmos“ gaminti magnetofonai buvo pakankamai aukštos klasės ir kokybės, retai gesdavo. Licencijos magnetofonų galvučių gamybai, mechaninėms dalims buvo legaliai, oficialiai įsigytos iš kitų šalių.
Į „Vilmą“ apžiūrėti, kaip gaminami magnetofonai, dažnai atvykdavo aukšti sovietiniai vadai, ministrai.
„Viskas buvo daroma oficialiai, pakankamai aukštame technologiniame lygyje. Kaip sakydavo, pavyzdinė parodomoji įmonė“, – sakė Vytis.
Beje, 1987-1990 m. „Vilmai“ vadovavęs Rimvydas Jasinavičius 1990 m. tapo pirmuoju atkūrusios nepriklausomybę Lietuvos pramonės ministru.
Dabar gamina elektros prekes
Atkūrus Nepriklausomybę, „Vilma“, kaip ir daug kitų buvusių didelių technikos įmonių, atsidūrė ant bankroto slenksčio.
1994-1997 m. ji buvo reorganizuota ir dirba iki šiol. Tiesa, darbuotojų čia daug kartų mažiau negu kadaise ir magnetofonų „Vilma“ nebegamina.
Dabar „Vilma“ gamina savo prekės ženklo elektros instaliacijos priemones ir aukštųjų technologijų gaminius. 2021 m. balandį, rekvizitai.vz.lt duomenimis, bendrovėje dirbo 390 darbuotojų.
„Vilma Electric“ siūlo platų europinius standartus atitinkančių, kokybiškų ir ilgaamžių AB „Vilma“ elektros instaliacijos prekių pasirinkimą – jungiklius, kištukinius lizdus, telefono ir kompiuterio lizdus, garsiakalbio lizdus ir daugelį kitų. Devynios produktų linijos patenkins net išrankiausią klientą, o skirtingi dizainai, nuo šiuolaikinio modernaus iki nesenstančio klasikinio, leis sukurti išskirtinį ir jaukų jūsų namų interjerą“, – skelbia dabartinis bendrovės puslapis.
Iš išorės apeiti buvusią „Vilmos“ teritoriją ir išvysti senąją jos tvorą ir dabar gali kiekvienas. Tam tereikia eiti dabartine Lakūnų gatve link Žirmūnų gatvės. Iš šios gatvės pusės liko teritoriją juosianti tvora.
Pasak Vyčio, labai tikėtina, kad kai kurie „Vilmos“ darbuotojai per šią tvorą permesdavo darbo vietoje pavogtus magnetofonus ir vėliau juos parduodavo. Tokia praktika sovietinėse įmonėse buvo dažna.
Toliau einant šia gatve, galima prieiti pagrindinį administracinį „Vilmos“ pastatą.
O pasukus į kairę Žirmūnų gatve, rasti ir daugiau gamyklos pastatų. Čia dabar įsikūrusios įvairios mažesnės įmonės, o kitoje gatvės pusėje dunkso Žirmūnų daugiaaukščiai.
Daugelis dabar čia įsikūrusių įmonių darbuotojų, tikėtina, net nežino, kad dirba vietoje, kuri kadaise buvo visiškai slapta. Tik teritorijos tvoros ir pastatai mena senąją istoriją.
