„Susipažinkime“. Armėnai Lietuvoje: ką iš tiesų žinome apie armėnų tautinę mažumą?


Nors armėnų auksakalystė, dvarų tekstilės gaminiai, siuvinėjimas garsėjo dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikais, šiandien apie šią mažiau nei du tūkstančius narių skaičiuojančią bendruomenę girdime mažiau. Kokiuose Lietuvos miestuose gyvena daugiausia armėnų? Kodėl per Vardavaro šventę jie pilstosi vandeniu? 15min tęsia pasakojimų ciklą „Susipažinkime“, kurio tikslas pažinti mūsų šalyje gyvenančias tautines mažumas. Tad kviečiame pažinti armėnų bendruomenę Lietuvoje.

ARMENIA-POLITICS/
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr.

Armėnai Lietuvoje

XIII–XIV a. LDK armėnų pirklių ir amatininkų daugiausia gyveno Voluinėje ir kitose žemėse. Kameneco miesto statybininkai Kijeve, Lucke ir kitur pastatė bažnyčių ir cerkvių. Taip pat padėjo kunigaikščiams Karijotaičiams ginti pasienio tvirtoves nuo totorių.

Vytauto kariuomenėje per 1410 m. vykusį Žalgirio mūšį kovėsi jų dalinys, kuriam vadovavo armėnų vaitas. Plėtodami ryšius su Aukso orda, Krymo chanatu, Moldavija ir Turkija, LDK valdovai armėnus kviesdavo dirbti vertėjais, be to, jų pirkliams kartais pavesdavo diplomatines užduotis. O Jogaila (1409 m.), Žygimantas Senasis (1519 m.), Žygimantas Augustas (1549 ir 1567 m.) suteikė jiems prekybos ir savivaldos privilegijų.

XVI a. Vilniuje veikė armėnų mokykla. Armėnai kovėsi J.K.Chodkevičiaus kariuomenėje per 1621 m. Chotyno mūšį. Taip pat Vilniuje buvo armėnų amatininkų – Lietuvos Metrika 1627 m. mini tymininkus. LDK garsėjo armėnų auksakalystė, dvarų tekstilės gaminiai, siuvinėjimas.

Armėnijos religinė šventė
AFP/„Scanpix“ nuotr.

Žemės drebėjimas Spitake

1988 m. gruodžio 7 d. 11.41 val. vietos laiku Spitake, Armėnijos šiaurės vakaruose, vyko 7,2 balo stiprumo žemės drebėjimas. Jo metu buvo visiškai sugriautas Spitako miestas ir aplinkiniai 58 kaimai. Taip pat iš dalies sugriauti Stepanavano, Giumri, Vanadzoro miestai ir dar apie 400 gyvenviečių. Per šią nelaimę žuvo 25 000 žmonių, 19 000 sužeista, o daugiau nei pusė milijono neteko pastogės.

Po šio tragiško įvykio evakuoti armėnai apsigyveno kitose valstybėse, tarp jų ir Lietuvoje. Dalis jų po kurio laiko sugrįžo į gimtinę, tačiau kita dalis pasiliko gyventi užsienyje. Šiandien armėnų, atvykusių į Lietuvą po žemės drebėjimo Spitake, galima sutikti ir Kaune.

Žemės drebėjimas Armėnijoje
Žemės drebėjimas Armėnijoje. TASS/„Scanpix“

Religija


Lietuvos armėnai yra krikščionys monofizitai, priklausantys Armėnų apaštališkajai bažnyčiai. Tai yra seniausia pasaulyje valstybinė bažnyčia ir viena seniausių krikščioniškų bendruomenių. 301 m. Armėnija tapo pirmąja pasaulio valstybe, kurioje krikščionybė tapo oficialia religija. Vilniuje veikia Šv. Vardano apaštališkoji bažnyčia, įsikūrusi 2006 m. armėnų bendruomenei perduotoje buvusioje katalikų koplyčioje.

 

Šventykla Armėnijoje
Šventykla Armėnijoje. „Scanpix“ nuotr.

 

Kaune – vienintelis armėnų dainų ir šokių kolektyvas Baltijos šalyse

Kauno armėnų bendrija įsikūrė 1994 m. Šiuo metu ją sudaro maždaug 150 narių. Kauno armėnų bendrijos pirmininkas Aleksandras Bojadžianas teigia, kad daugiausia bendrijoje armėnų, kilusių iš mišrių šeimų. Tarp tokių ir paties A.Bojadžiano šeima. Jis – armėnas, o jo žmona lietuvė. Tačiau jų šeimose puoselėjamos abi kultūros, o vaikai nuo mažų dienų kalba dviem kalbomis – lietuvių ir armėnų.

Be to, Kaune daugiau nei 20 metų veikia sekmadieninė mokykla. Čia mokytis armėnų kalbos, istorijos ateina ne tik vaikai, bet ir suaugusieji.

Susipazinkime-armenai-Citata-1

Neatsiejamos armėnų kultūros dalys – muzika, daina ir šokis. Jos formavosi ilgametės šios tautos istorijos metu ir savyje atspindi tautos bruožus, liūdesį ir džiaugsmą. Būtent tai stengiasi puoselėti ir vienintelis Baltijos šalyse armėnų dainų ir šokių kolektyvas „Hayrenik“, įsikūręs Kaune.

„Armėnų kalba kolektyvo pavadinimas reiškia tėvynę. Lietuvos armėnai turi dvi tėvynes – pagal kraują ir protėvius Armėnijoje, o kitą čia – Lietuvoje, nes jau nemaža dalis jų čia gimė“, – teigia A.Bojadžianas.

Kolektyvas „Hayrenik“ per daugiau nei dvidešimt metų spėjo surengti koncertus ne tik įvairiausiuose Lietuvos miestuose, festivaliuose, bet ir aplankyti kaimynus latvius, kitas Europos valstybes.

 

Tačiau A.Bojadžianas teigia, kad „Hayrenik“ turi dar vieną išskirtinumą. „Į mūsų kolektyvą ateina ir lietuviai. Turėjome keletą mergaičių, kurios labai noriai prisijungė. Jos mokėsi mūsų dainų, tradicinių šokių. Neskirstome žmonių pagal tradicijas, visada buvome atviri kitiems, todėl mielai priimame į savo kolektyvą ir kitataučius“, – tvirtino Kauno armėnų bendrijos pirmininkas.

Bendrijos veikla pandemijos metu, kaip ir daugelio, persikėlė į virtualią erdvę. Tiesa, A.Bojadžianas teigia, kad tai atvėrė ir naujų galimybių. Stovykla vaikams taip pat buvo surengta nuotoliniu būdu. Taigi prie jos galėjo prisijungti ne tik Kauno, bet ir kitų miestų armėnų šeimos.

Tradicines šventes švenčia kartu

Viešpaties Atsimainymas (arba „Vardavar“ armėnų kalba) yra didžiausia vasaros šventė, kuri labai patinka žmonėms. Be to, ji yra viena pagrindinių Armėnijos bažnyčios švenčių, kuri minima 98 dienas po Velykų. Tiesa, jos ištakos siekia dar pagonybės laikus. Lietuvos armėnai taip pat švenčia šią šventę, kurios vienas iš esminių bruožų – pilstymasis vandeniu.

„Mums tai sielos apsivalymo šventė. Kiekvienais metais ją švenčiame kartu su kitų miestų armėnais. Dažniausiai Vardavaro šventę organizuoja Klaipėdos armėnų bendrija. Kiekvienais metais jie surinkdavo visus norinčius bendruomenės narius kartu linksmintis“, – pasakoja Kauno armėnų bendrijos pirmininkas.
Nepamiršta armėnai kartu paminėti ir valstybinių švenčių bei kasmet susirenka pagerbti armėnų genocido aukas.

Armėnijos religinė šventė
Armėnijos religinė šventė. AFP/„Scanpix“ nuotr.

Į Lietuvą atvedė senelio pasakojimai

Kino režisierius Maratas Sargsyanas į Lietuvą atvyko beveik prieš tris dešimtmečius. Pasakoja, kad tuo metu padėtis Armėnijoje nebuvo gera – po Sovietų Sąjungos žlugimo prasidėjo blokada, šalyje nebuvo elektros, trūko produktų. Nemažai armėnų nusprendė ieškoti laimės svečiose šalyse. Tiesa, režisierius teigia, kad jo šeimai pasisekė labiau, nes senelis tuo metu palaikė verslo ryšius su Lietuva. Taip M.Sargsyanas išgirdo ne tik Lietuvos vardą, bet ir klausėsi daugybės senelio pasakojimų apie šalį prie Baltijos jūros.

Maratas Sargsyanas
Maratas Sargsyanas. Žygimanto Gedvilos nuotr.

„Mano senelis sakydavo, kad lietuvių tauta labai kultūringa. Jei Šiaulių traukinių stotyje pamirštum portfelį, po trijų mėnesių rastum jį toje pačioje vietoje. O jis kalbėjo apie 1992–1993 metus. Jis labai mylėjo lietuvius. Atvykęs į Lietuvą, pamačiau, kad greičiausiai senelis šiek tiek pagražino savo pasakojimus, nes dešimtajame dešimtmetyje Šiauliuose pamačiau daug banditų ir jų negalinčią suvaldyti policiją“, – prisimena M.Sargsyanas.

Tačiau senelio pasakojimai paauglį traukė savo akimis pamatyti Lietuvą. Taigi kartą su broliu jie įkalbėjo į kelionę pasiimti juos kartu. Kelionė turėjo trukti dvi savaites, tačiau dėl neatvykusio krovinio iš Rusijos, M.Sargsyano senelis liko be pinigų ir be galimybės grįžti namo.

„Taip ir likome Lietuvoje. Vėliau įsidarbinau Šiaulių televizijoje. Man pasisekė, nes dar 1991 m. senelis iš Lietuvos parvežė man filmavimo kamerą, kuria jau buvau išmokęs filmuoti. Darbas televizijoje buvo sėkmė, nes neatsidūriau kokiose nors gatvės gaujose, fabrike, o iš karto patekau į inteligentišką aplinką. Nors juokauju kartais apie tą senelio nupasakotą kultūringą Lietuvą, bet iš tiesų atėjęs į Šiaulių televiziją, būtent į tokią šalį ir patekau“, – prisimena M.Sargsyanas.

Jis teigia užaugęs ir subrendęs per penkerius metus, praleistus Šiauliuose. Tačiau vėliau priėmė sprendimą persikraustyti į Vilnių. Sostinėje laukė dar penkeri metai televizijoje, tačiau galiausiai M.Sargsianas nusprendė įstoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją ir tapti režisieriumi. Kurdamas filmus režisierius sakosi nesiekiantis pagaminti „greito produkto“. „Galiu pasakyti, kad filmas pavyksta tada, kai jis turi dvasią“, – tikina režisierius.

Požiūris pasikeitė pradėjus kalbėti lietuviškai

M.Sargsyanas neslepia – vos atvykus į Lietuvą nebuvo paprasta, jis pamatė, kad armėnai ir lietuviai šiek tiek skirtingi. Tačiau viskas pasikeitė, kai išmoko lietuvių kalbą.

„Lietuva, kol kalbėjau rusiškai, buvo žymiai uždaresnė. Galbūt Vilniuje būtų buvę kitaip, tačiau esu labai laimingas, kad atvažiavome būtent į Šiaulius, kur labai mažai žmonių kalbėjo rusiškai. Kitaip nebūčiau patyręs tikros Lietuvos. Vilniuje ne visuomet jaučiu tą tikrąją Lietuvą, o kai nuvažiuoji į Žemaitiją ar Marijampolę, pajunti charakterio skirtumus“, – pasakoja M.Sargsyanas.

Atvykęs jis pamatė tai, ką ir daugelis svetimšalių – lietuviai jam pasirodė gana uždari žmonės. Tačiau kai prabilo lietuviškai, pajuto, kad lietuviai ji ėmė priimti kaip savą. Jis sako dėl to nepykstantis, atvirkščiai, jam toks požiūris yra priimtinas, nes ir pats norėtų, kad žmonės, nusprendę gyventi Armėnijoje, išmoktų vietinę kalbą.

„Galiu pasakyti tą patį ir visiems gyvenantiems Lietuvoje – jei norite būti pilnaverčiai šios šalies gyventojai, išmokite kalbėti lietuviškai“, – patarimą duoda kino režisierius.

Jis teigia bendraujantis su kitas armėnais Lietuvoje, tačiau dažniausiai šie susitikimai įvyksta kokia nors proga, pavyzdžiui, kai vyksta šventės, mitingai.
 

„Negaliu pasakyti, kad Lietuvoje yra maža armėnų bendruomenė, tačiau ko gero, ne tokia aktyvi kaip Prancūzijoje ir Amerikoje. Galėčiau pajuokauti, kad mūsų bendruomenė Lietuvoje yra aktyvi, bet pagal lietuviškus standartus“, – šypsosi M.Sargsyanas.

Tiesa, jis čia pat primena, kad Lietuvoje yra ir labai žinomų armėnų tautos atstovų, kurie garsina ne tik Armėniją, bet ir Lietuvą – operos solistė Asmik Grigorian ar drabužių dizaineris Seržas Gandžumianas.

Paklaustas apie svetingumą ir susitelkimą, kuriuo garsėja armėnai, M.Sargsyanas teigia, kad jo tautiečiai geba susitelkti, ypač jei kyla grėsmė. Pasak jo, taip pat buvo ir praėjusiais metais, kai  atsinaujino karas Kalnų Karabache.

„Mano brolis, Šiaulių armėnų bendruomenės pirmininkas, pasakojo, kad atsinaujinus konfliktui į bendruomenę atėjo armėnai, kurie anksčiau nedalyvavo bendrijos gyvenime“, – pasakoja kino režisierius.

Armėnų kultūra palieka savo pėdsaką

M.Sargsianas įsitikinęs – armėnų kultūra įneša savo indėlį į Lietuvos gyvenimą ir palieka pėdsaką. Tiesa, pasak režisieriaus, tautų tapatybė keičiasi, ne išmintis ir armėnai.
„Šiandien visi esame veikiami globalizacijos, viskas kinta. Taip pat ir tautų kultūros. Negaliu sakyti, kad mažų tautų kultūra nyksta, bet ji kinta – pagrindas pasilieka tas pats, bet forma pasikeičia.

Tai natūralu. Be to, tai vykdavo visą laiką. Prisiminkime Lietuvos dailininką Joną Rustemą, kuris buvo armėnų kilmės, bet gyveno Lietuvoje. Jo kūrybos negalima vadinti visiškai armėniška. Tačiau ji įnešė savo indelį ir armėniškos tapatybės į savo kūrybą.

Galbūt po šimtmečio taip pat kalbėsime ir apie Asmik Grigorian arba kitus žinomus Lietuvos armėnus. Mūsų armėniškos kultūros dalis lieka Lietuvos kasdienybėje“, – pasakoja M.Sargsyanas.

Jis prisimena dar prieš dešimtmetį ar kiek daugiau sutikdavęs armėnų, kurie teigė net nenorintis mokytis savo gimtosios kalbos, o kalbėsiantys tik lietuviškai, tačiau praėjus tam tikram laikui, jie tapo armėnų kultūros atstovais Lietuvoje.