„Susipažinkime“: šimtmečius puoselėta ir saugota Lietuvos totorių kultūra 

15min tęsia pasakojimų ciklą „Susipažinkime“, kuriame pristatome mūsų šalyje gyvenančias įvairias tautines bendrijas. Šio pasakojimo dėmesio centre – šimtmečius Lietuvoje gyvenantys totoriai.  

Totorius karius pakvietė Vytautas Didysis 

Lietuvos totorių istorija neatsiejama nuo didžiojo kunigaikščio Vytauto vardo. Būtent šis valdovas XIV amžiaus pabaigoje, žygio į Krymą metu, pakvietė totorius karius į Lietuvą. Pasakojama, kad pirmosios bendruomenės įsikūrė Trakuose, o vėliau ir kitose vietovėse – Keturiasdešimt totorių kaime, Raižiuose, Vinkšnupiuose, Biržuose, Kaune, Punioje, Kaišiadoryse ir dar daugelyje šalies vietų.  

2021-ieji – Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metai. 

Nors Lietuvos totorių istorija labiausiai susijusi su Vytauto vardu, pasakojama, kad pirmosios negausios bendruomenės Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) apsigyveno dar anksčiau – kunigaikščių Gedimino, o vėliau Algirdo ir Kęstučio laikais.  

15min kalbintas Kauno apskrities totorių bendruomenės pirmininkas Kęstutis Zenonas Šafranavičius pastebėjo, jog tikėtina, kad pirmieji atvykėliai dar neišpažino islamo, o buvo stabmeldžiai. Islamo religiją pirmasis priėmė ir į totorių bendruomenes atnešė XIV amžiaus pirmoje pusėje Aukso ordą valdęs chanas Uzbekas.

Išnykęs, tačiau nepamirštas Trakų Dūdakalnis 

Dūdakalnis – taip vadinama šalia Totoriškių ežero esanti vakarinė Trakų miesto dalis, kurioje anksčiau gyveno totoriai. Pasakojama, kad vietovės pavadinimas kilo nuo žodžio „dūda“, kuri būdavo pučiama kviečiant totorius karius. Čia stovėjo, tačiau iki mūsų dienų neišliko mečetė, buvo ir kapinaitės, bet tiksli jų vieta šiandien nėra žinoma. 

Trakus totorių bendruomenė apleido po 1609-aisiais kilusio pogromo, kurio metu buvo sunaikinta mečetė. Manoma, kad ji stovėjo dabartinio vaikų darželio „Obelėlė“ vietoje.  

Totoriai – talentingi kariai 

Kalbėdamas apie totorių karių pėdsakus Lietuvos istorijoje K.Z.Šafranavičius atkreipė dėmesį į išskirtines asmenybes, būdingas skirtingiems laikotarpiams. Visų pirma, verta paminėti žymųjį Žalgirio mūšio dalyvį, Aukso Ordos chano Tochtamyšo sūnų caraitį Dželal-ad-diną.  
XVIII-XIX amžiuose karyboje pasižymėjo Ulanų giminė, būtent iš šios pavardės, pastebėjo 15min pašnekovas, kilo ulonų – lengvosios kavalerijos dalinių pavadinimas. Tarpukario Lietuvoje toks dalinys veikė Alytuje. Įdomu tai, kad taip daliniai vadinti ne vien Lietuvoje ar Lenkijoje, bet net tolimojoje Pietų Amerikoje. 

Ne mažiau svarbų pėdsaką totorių istorijoje paliko XVIII amžiuje gyvenęs generolas Juzefas Beliakas, kurio, pasakojama, prisibijojo net carinės Rusijos generolas Suvorovas. Beliako vardu šiandien pavadintas Lietuvos totorių karo istorijos klubas.

Pasak K.Z.Šafranavičiaus, XIX-XX amžiuose buvo net 40 totorių kilmės generolų, tarp kurių Aleksandas ir Matvejus Sulkevičiai, Chalilis Janušauskas, kuris ženkliai prisidėjo prie Kauno mečetės statybų. Iš Raižių kilęs Suleimanas Chaleckas – vienas iš Lietuvos kariuomenės kūrėjų.  

Kaip pasakojo 15min kalbintas K.Z.Šafranavičius, totoriai visada buvo vertinami kaip ištikimi ir tikslo siekiantys žmonės. Pagrindinės profesijos susijusios su karyba.

Žinoma, Lietuvoje gyvenę totoriai užsiėmė ir kitomis veiklomis, pavyzdžiui, augino daržoves ar pasirinko vertėjų, vežikų, raštininkų ar kitas profesijas. Vis dėlto, net ir bėgant laikui karyba išliko svarbi – totorių kilmės žmonės ir šiandien tarnauja Lietuvos kariuomenėje.

Lietuvos tautinių mažumų departamentas nurodo, kad 2011 metais Lietuvoje gyveno 2 793 totoriai. Gausiausios bendruomenės įsikūrusios Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Vilniaus, Alytaus, Trakų, Varėnos rajonuose.

K.Z.Šafranavičiaus teigimu, panašus skaičius turėtų būti ir šiandien, tačiau įvertinti labai sunku, kaip ir visą Lietuvą, totorius paveikė emigracija.

Paklaustas, kas visą šį laiką padėjo išsaugoti autentišką kultūrą pašnekovas svarstė, kad viena iš priežasčių – religija ir tradicijos. Anot jo, sunkiausius istorijos išbandymus padėjo įveikti religija, tačiau tai būdinga ne vien totoriams, juk lygiai taip pat tikėjimas sovietinės okupacijos metais padėjo išlikti ir lietuviams.  

15min kalbintas Raižių musulmonų religinės bendruomenės pirmininkas Ipolitas Makulavičius pasakojo, kad Lietuvos totoriai ilgus metus gyveno uždaroje terpėje, todėl išsaugojo gana konservatyvią, tačiau autentišką religiją. Įdomu tai, kalbėjo jis, kad iki pat XX amžiaus Koranas (šventoji islamo knyga) būdavo itin kruopščiai perrašinėjamas ranka.

Paklaustas, ar totoriai, kaip ir kiti musulmonai, taip pat meldžiasi 5 kartus per dieną, pašnekovas juokavo, kad katalikai turėtų turėtų melstis dar dažniau – 7 kartus per dieną, bet ar dažnas tą daro? Taip yra ir kalbant apie musulmonus, tikrai ne kiekvienas meldžiasi taip dažnai, be to, tą daryti būtų gana sudėtinga, pavyzdžiui, dirbant ar mokantis.  

Kalendorius ir šventės 

Musulmonai turi savitą kalendorių, paremtą mėnulio judėjimu aplink žemę. Metus sudaro 12 mėnesių. Kadangi mėnulis aplink žemę apskrieja apytikriai per 29,53 dienos, metai turi 354 dienas.

Metai yra skaičiuojami nuo Mahometo ir jo pasekėjų persikėlimo iš Mekos į Mediną dienos, pagal Grigaliaus kalendorių tai yra 622 metų liepos 16 d.

Islamo religijoje šventadieniu laikomas penktadienis.

Viena iš totoriams svarbiausių metų švenčių – pasninko pabaigą žymintis Ramadan bairamas. Ne mažiau svarbi ir Kurban bairamo (Aukojimo) šventė, žyminti piligriminių kelionių į Meką pabaigą.  

Iki mūsų dienų kalba neišliko 

Kalbėdamas apie totorių kultūrą K.Z.Šafranavičius išskyrė nepaprastai įdomią senąją raštiją ir atkreipė dėmesį, kad iki šių dienų totorių kalba neišliko. Anot jo, Lietuvos teritorijoje ji išnyko maždaug XVI-XVII amžiuje. Įmonu tai, kad dalis į dabartinės Rumunijos teritoriją pasitraukusių totorių savitą kalbą išsaugojo ir šiandien dar kalba senuoju stepių gyventojų kipčiakų dialektu.

Lietuvos totoriai šiandien kalba įvairiomis kalbomis, priklausomai nuo gyvenamos vietos. Pavyzdžiui, Kauno regione ar Dzūkijoje labiausiai paplitusi lietuvių, Vilniaus regione – lenkų ar rusų kalbos. Be to, pasak pašnekovo, po Antrojo pasaulinio karo į Lietuvą atvyko nemažai totorių iš Rusijos teritorijos bei Ukrainos Kymo, jie atsivežė ir savitas tradicijas. 

15min paklaustas, ar tenka susidurti su neigiamu požiūriu, K.Z.Šafranavičius paaiškino, kad totorių bendruomenė yra taip įsiliejusi į lietuvišką kultūrą, kad apie stereotipus nė neverta kalbėti. Jam pačiam su tuo nėra tekę susidurti ir netgi priešingai – yra daugiau gražaus ir darnaus sugyvenimo pavyzdžių.

Vienas iš jų susijęs su jau minėta Raižių bendruomene ir mečete. Kaip pasakojo pašnekovas, nors sovietmečiu religija nebuvo toleruojama, tačiau Raižių mečetę pavyko išsaugoti. Kaip? Katalikai ir musulmonai vieni kitiems labai padėdavo – penktadieniais, kai islamo išpažintojai eidavo į mečetę, už juos dirbdavo katalikai, o sekmadieniais atvirkščiai, totoriai „pridengdavo“ į bažnyčią einančius katalikus.