Vytaro pusbrolio Tomo Radzevičiaus žmona Rasa Radzevičienė – dar vienas žmogus, kuriantis „Merkinės fabriką“.  Rasa juokiasi, kad ji yra atsakinga už tai, ką mėgsta ne kiekvienas –  „vadinamąsias „excelio“ eilutes“. Merkinės projektas į jos gyvenimą nusileido netikėtai, ji neslepia, kad sunkiai galėjo įsivaizduoti – kas iš tiesų čia bus ir ką čia Vytaras kartu su jos vyru suplanavo. 

„Viską užvirė Vytaras su Tomu, o jie nėra iš tų, kurie daug tariasi. Tiesiog abu nusprendė ir mudviems su Vytaro žmona Laisve pranešė, kad, štai, turėsime tokį projektą“, – pasakojo Rasa.  

Merkinės fabrikas
Rasa Radzevičienė, auditorė, viena iš „Merkinės fabriko“ įkūrėjų. Pauliaus Peleckio / BNS nuotr.

Prisimindama projekto pradžią, ji pasakoja apie pirmuosius atvykimus į dvarvietę. Anuomet ji skendėjo krūmuose, šeima ėmėsi tvarkyti brūzgynus, suorganizavo talką. Didžiulį įspūdį Rasai paliko atėję pasmalsauti merkiniškiai: „Matėsi, kad jiems labai rūpi ši vieta, jie norėjo, kad kas nors ją prikeltų ir atvertų žmonėms. Kai pamačiau susirinkusius vietinius, jų nusiteikimą, pajutau atsakomybę. Supratau, kad tai nebus tik nuotykis. Mums patikėta įspūdinga vieta, kurią reikia atkurti ir atverti žmonėms.“ 

Nors to nesitikėjo, bet šiandien jau ir pati Rasa su vyru – šių apylinkių užeiviai. Ir vieta pakerėjo, ir dirbti, kai turi kur nakvoti, patogiau. Per ketverius Merkinės projekto metus,  anot Rasos, visko buvo labai daug – ir džiugių akimirkų, ir labai nelengvų iššūkių.  

„Nors sakoma, kad verslauti su šeima nepatartina, mums nutiko atvirkščiai. Projektas sujungė visą šeimą, vasaromis dirbom ir patys, ir mūsų vaikai. Jautėmės tarsi stiprus kumštis“, – džiaugėsi Rasa. 

Renginiai „Merkinės fabrike“

Kalbėdama apie iššūkius, viena iš „Merkinės fabriko“ įkūrėjų pasakojo, kad projekto vystymo sprendimai neatėjo lengvai, jų sunkiai teko ieškoti iki pat projekto pabaigos, o tai kainuoja ir laiko, ir pastangų, ir lėšų.  

„Juk mes tik nuomojame šią dvarvietę iš savivaldybės, mums nepriklauso ši teritorija. Taigi, ieškodami resursų vystymui, negalime dvarvietės, pavyzdžiui, panaudoti kaip užstato, tad projektui tenka ieškoti asmeninių lėšų. Dabar tai, ką uždirbame kituose savo darbuose ir versluose, investuojame čia. 

Tai, kad esame įsikūrę nuostabioje archeologinėje zonoje, ne tik romantika, kiekvieną kartą, vos pajudame, tikras iššūkis. Jau nekalbu apie pastatų rekonstravimą, mes negalime čia net senovinių rožių krūmo įkasti“, – nusijuokė pašnekovė. Taigi, pasak jos, įgyvendinti svajones čia, Merkinėje, nėra taip lengva, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Kartais jų skrydis pasibaigia net neprasidėjęs.  

Merkinės fabrikas
Pauliaus Peleckio / BNS nuotr.

Paklausta, kas labiausiai motyvuoja atsiduoti Merkinei, Rasa sako, kad ją itin žavi tai, kaip bendras šeimos darbas gali sukurti tokį rezultatą: „Man taip gražu matyti, kaip mes, visi tokie skirtingi, galime čia derėti – Laisvė su Vytaru naudoja savo patirtis, mano vyras rūpinasi statybomis, aš – finansais. Ir, štai, visi kartu, kuriame tokią nuostabią vietą.“ 

Klausimas, ar eitų visą šį kelią dar kartą, Rasą kiek prigauna, atsakyti vienareikšmiškai, pasak jos, nelengva, bet širdyje atsakymas tikrai yra. 

Užeivys Rytis: Merkinė tiesiog pagauna, o vasarą čia vyksta nuolatinis festivalis 

Rytis Matuliauskas mąsliai šypsosi – dabar jo gyvenime viskas vienoje ir unikalioje vietoje. Buvusioje dvarvietės teritorijoje – jo vadovaujamas „Merkinės fabrikas“, o nuo skardžio pažvelgus į tolį – vos už upės – pro miškus matyti jo, pirmojo fabriko užeivio, įsikūrusio čia prieš 16 metų, namai. 

„Tada mes įsigijome čia sodybą, labiau – vasarnamį. Nusižiūrėjęs jį buvau jau labai seniai. Man jis buvo sodybos pavyzdys – šalia Nemunas, smėlis, pušynas ir pušų kvapas. Vaikystėje labai svajojau turėti namus Pervalkoje, bet savo Pervalkos namus įsigijome Dzūkijoje“, – apie tai, kaip kilo mintis įsikurti Merkinėje, pasakojo Rytis. 

Merkinės fabrikas
Rytis Matuliauskas, „Merkinės fabriko“ direktorius. Pauliaus Peleckio / BNS nuotr.

Rytis prisimena, kad jam atsikrausčius, Merkinė buvo kone mirusi, tuščia. Turistai užklysdavo, bet jie nerasdavo net kavos kur atsigerti. Kiek vėliau, anot Ryčio, miestelio gyvenimas išsijudino. Vienas restoranėlis  duris atvėrė dar prieš karantiną, vėliau atsirado „Merkinės fabrikas“, po to – dar vienas. Dar visai neseniai, pasakojo pašnekovas, Merkinė skaičiavo net tris kavines.  

Opera_su_Dzinsais_2023-34

Šiandien Rytis atsakingas už visus direktoriškus „Merkinės fabriko“ darbus, nors priduria, kad iš tiesų čia vadovų nėra – visi Merkinės atkūrimo komandoje lygūs. Ir visi, anot Ryčio, dirba vienam tikslui – kviečia žmones pajusti nepaprastą Merkinės aurą. Kiekvienas, pasak pašnekovo, šią vietą jaučia savaip, bet abejingų dažniausiai nelieka.  

Anot Ryčio, Merkinę pastaraisiais metas ėmė atrasti skirtingo amžiaus ir įvairių pomėgių žmonės. Vieni atvyksta ieškodami gastronominių atradimų, kitus suvilioja kultūriniai ar edukaciniai renginiai, trečius atlydi gamtos ilgesys. Visa tai žmonės patiria ir po vieną, ir kartu su šeimomis, didelėmis ar mažomis draugijomis.  

„Vasaros sezonas čia – kaip didžiausiuose Lietuvos kurortuose. Suvažiuoja pusė Lietuvos, kažkada Vytaras net juokavo: manau, nemažą dalį šalies jau pamaitinome. Čia tikrai turi ką veikti ir šeimos, ir jaunimas, ir vyresnio amžiaus žmonės, mes visai nenorime orientuotis į konkrečią žmonių grupę. Atrasti Merkinę kviečiame visus“, – į Merkinę atvykti ragino R. Matuliauskas. 

Svarstydamas, ką žmonės atranda Merkinėje, jis išvardijo ne vieną dalyką – bendruomenės ir festivalio jausmą, gražiausią Lietuvoje reginį nuo piliakalnio ir karališką miestą bei jo istoriją: „Tai verta pamatyti, verta pajusti, verta paragauti visomis prasmėmis.“