Septynioliktoji byla
Kodėl dėl dvigubos pilietybės turėsime balsuoti referendume?

Ar žinote, kokios bylos buvo reikšmingiausios Lietuvos valstybei ir padarė didelę įtaką jos raidai? 15min ir 25 metus švenčiantis Konstitucinis Teismas (KT) siūlo prisiminti ir iš arčiau susipažinti su svarbiausiomis bylomis, kurios keitė mūsų valstybę.

Kiekvieną savaitę jums pristatysime po naują projekto „Bylos, pakeitusios Lietuvą“ multimediją. Septynioliktoji – apie Lietuvos pilietybės klausimo sprendimą ir išaiškinimą, nulėmusį, kad dviguba pilietybė gali būti įteisinta tik referendumo būdu.

Šiais KT baigiamaisiais aktais nuosekliai atskleista konstitucinė pilietybės samprata: pilietybė apibrėžta, kaip nuolatinis, nepertraukiamas, abipusis asmens ir valstybės teisinis ryšys. Taip pat pabrėžta ypatinga Lietuvos Respublikos pilietybės instituto svarba, jo neatsiejamumas nuo Lietuvos valstybės.

Daugiausia kartų KT pilietybės klausimą svarstė dviem aspektais:

– daugybinės pilietybės draudimas: pagal Konstituciją negalima Pilietybės įstatymu nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį daugybinės pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys, t. y. gali būti nustatyti tik išimtiniai atvejai, kada asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis;

– pilietybės suteikimas išimties tvarka: Lietuvos Respublikos pilietybė užsienio valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės gali būti teikiama išimties tvarka tik tokiu išskirtiniu pagrindu, kaip ypatingi ir neabejotini nuopelnai pačiai Lietuvos valstybei.

 

KT išaiškino, kaip gali būti pakeistas Konstitucijoje įtvirtintas daugybinės pilietybės draudimas, taigi ir – konstitucinė pilietybės samprata: atitinkamai referendumu pakeitus Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį.  

KT baigiamuosiuose aktuose taip pat pabrėžtas Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumas, kuris kyla iš Lietuvos valstybės tęstinumo (1994 m. balandžio 13 d., 2013 m. vasario 22 d., 2014 m. kovo 18 d. nutarimai).

 

Pilietybės klausimą Konstitucinis Teismas įvairiais aspektais nagrinėjo bene daugiausia kartų: KT paskelbus baigiamuosius aktus, susijusius su konstitucine pilietybės samprata, užsienio lietuvių, nevyriausybinių organizacijų ir kt. pastangomis klausimai dėl vieno ar kito pilietybės įgijimo ar netekimo aspekto vėl patekdavo ant KT stalo, ypač buvo stengiamasi įvairiais aspektais pasiekti, kad kuo platesnė daugybinės pilietybės galimybė būtų įtvirtinta įstatyme nekeičiant Konstitucijos, raginta nepaisyti ir apeiti konstitucinį dvigubos pilietybės draudimą.

Šioje apžvalgoje daugiausia pristatomos esminės KT baigiamųjų aktų, kuriuose atskleista konstitucinė pilietybės samprata – 2003 m. gruodžio 30 d., 2016 m. lapkričio 13 d. nutarimų, 2013 m. kovo 13 d., 2017 m. spalio 20 d. sprendimų, nuostatos.

Konstitucinė pilietybės samprata: piliečių ir valstybės ryšys – abipusis (ne tik teisės, bet ir pareigos)

KT pabrėžė, kad valstybė neegzistuoja be piliečių. Pilietybė yra valstybės atributas. Pilietybė nėra vien formali teisės kategorija, ji visada yra neatskiriamai susijusi su tautos ir valstybės suvereniteto, nacionalinio identiteto, asmens teisių ir laisvių klausimais.

Pilietybė yra nuolatinis, nepertraukiamas asmens ir valstybės teisinis ryšys. Pilietybė atsiranda tada, kai asmuo tampa piliečiu, ir tęsiasi tol, kol asmuo miršta ar netenka pilietybės. Piliečio teisinis ryšys su valstybe išlieka, kad ir kur pilietis būtų: ar valstybėje, kurios pilietis jis yra, ar už jos ribų, t. y. kurioje nors kitoje valstybėje, – piliečiui išvykus į kitą valstybę, jo teisinis ryšys su valstybe, kurios pilietis jis yra, nenutrūksta (priešingai nei valstybės ir joje nuolat ar laikinai gyvenančio užsieniečio ar asmens be pilietybės).

Pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę valstybėje, atspindi asmens teisinę priklausomybę tautai, kaip į valstybę organizuotai bendruomenei (valstybinei bendruomenei). Piliečių ir valstybės ryšys yra abipusis: pilietybė asmeniui suteikia ir garantuoja pilietines (politines) teises, nustato tam tikras jo pareigas valstybei; iš pilietybės santykių valstybei taip pat kyla tam tikros pareigos savo piliečiams. Pilietybė, kaip piliečio ypatingas teisinis ryšys su Lietuvos valstybe, leidžia jam garantuoti visas teises ir laisves, kurias turi tik Lietuvos Respublikos piliečiai, taip pat prireikus turėti valstybės globą tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Pilietybei neturi įtakos, ar pilietis realiai naudojasi piliečio teisėmis ir pareigomis, ar jomis nesinaudoja, ar jis vykdo piliečio pareigas, ar jų nevykdo. Asmuo yra pilietis ir tada, kai atsisako naudotis piliečio teisėmis ar vykdyti piliečio pareigas. Pilietybės atžvilgiu toks atsisakymas yra niekinis.

Pagal Konstituciją kai kurias teises turi tik piliečiai (pavyzdžiui, teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus), kai kurias pareigas taip pat turi tik Lietuvos Respublikos piliečiai (kaip antai, pareigą ginti Lietuvos valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo). Iš Konstitucijos nuostatų išplaukia ir tai, kad tik Lietuvos Respublikos piliečiai turi teisę kurti Lietuvos valstybę, t. y. spręsti, kokia turi būti Lietuvos valstybė, nustatyti Lietuvos valstybės konstitucinę santvarką, valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų sąrangą, asmens ir valstybės teisinių santykių pagrindus, šalies ūkio sistemą ir pan. Įgyvendindami piliečių teises ir laisves, piliečiai dalyvauja vykdant Tautos suverenitetą.

KT pažymėjo, kad pilietybė yra ne bet koks asmens ir valstybės nuolatinis ryšys, o būtent teisinis. Taigi pilietybė negali būti tapatinama su tautybe ir nėra tautybės sinonimas. Pilietybės santykiai visada yra teisiniai, jų buvimas visada konstatuojamas teisine forma. Pilietybės klausimus gali spręsti tik valstybės institucijos, tai darydamos jos gali atlikti tik tokius veiksmus, kuriuos numato Konstitucija, įstatymai ir kiti teisės aktai. Tačiau, kaip pabrėžė KT, Konstitucijoje įtvirtintas pilietybės institutas neatsiejamas nuo Lietuvos valstybės, nuo pilietinės Tautos – valstybinės bendruomenės konstitucinės sampratos; Lietuvos valstybė kūrėsi etninės tautos – lietuvių tautos pagrindu. Todėl nors pilietybė negali būti tapatinama su tautybe ir yra būtent teisinis asmens ir valstybės nuolatinis ryšys, galimas tam tikras preferencinis režimas lietuvių etninės kilmės asmenims: įstatyme nustatytina, kad lietuviai, gyvenantys kitose valstybėse, turėtų teisę tapti Lietuvos Respublikos piliečiais lengvesnėmis sąlygomis, negu kiti asmenys, siekiantys Lietuvos Respublikos pilietybės.

Tarptautinėje teisėje įtvirtintas principas, jog kiekviena valstybė gali pati apibrėžti, kas yra jos piliečiai, nustatyti pilietybės įgijimo ir jos netekimo pagrindus. Konstitucijos 12 straipsnio 1 dalyje nurodytas pagrindinis Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo būdas: Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant; įstatymu gali būti nustatyti ir kiti pilietybės įgijimo pagrindai.

KT patvirtino Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumą

KT, atskleisdamas konstitucinę pilietybės sampratą, pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimas 1990 m. kovo 11 d. buvo grindžiamas valstybės tęstinumu, kuris reiškia, kad 1940 m. birželio 15 d. prieš Lietuvos Respubliką pradėta SSRS agresija (įskaitant Lietuvos Respublikos teritorijos okupaciją ir aneksiją) nepanaikino Lietuvos valstybės, kaip tarptautinės teisės subjekto, ir jos suverenių galių; dėl Lietuvos Respublikos teritorijos okupacijos ir valstybės institucijų sunaikinimo buvo sustabdytas Lietuvos valstybės suverenių galių, įskaitant jos tarptautines teises ir įsipareigojimus, vykdymas; 1940 m. rugpjūčio 3 d. SSRS įvykdyta Lietuvos Respublikos teritorijos aneksija, kaip agresijos tęsinys, buvo niekinis aktas, todėl Lietuvos Respublikos teritorija tarptautinės teisės požiūriu buvo okupuota kitos valstybės ir niekada nebuvo teisėta SSRS dalis.

KT 2013 m. vasario 22 d. nutarime pažymėjo, kad iš Lietuvos valstybės tęstinumo kyla Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumas, kuris, be kita ko, lemia tai, kad tarptautinės ir Lietuvos konstitucinės teisės požiūriu SSRS pilietybės primetimas Lietuvos Respublikos piliečiams 1940 m., kaip SSRS agresijos pasekmė, buvo niekinis aktas; taigi šis aktas nebuvo teisinis pagrindas prarasti Lietuvos Respublikos pilietybę. Kartu sovietų okupacijos metais Lietuvos Respublikos piliečių (1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusių asmenų ir jų palikuonių) nesaistė ir neteisėtai jiems primestos su SSRS pilietybe susijusios prievolės, įskaitant ir okupuotoje Lietuvos Respublikos teritorijoje įvestą SSRS visuotinę karinę prievolę. Tad, kaip 2013 m. vasario 22 d. nutarime konstatavo KT, Lietuvos Respublikos piliečiams (1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusiems asmenims ir jų palikuonims) primesta SSRS teisės aktų nustatyta privaloma „tikroji karinė tarnyba“ pagal šaukimą vertintina kaip prievartinė karo tarnyba svetimai valstybei, į kurią jie buvo paimti neteisėtai. Vadinasi, prievarta primesta „TSRS pilietybė“ ir „Lietuvos TSR pilietybė“ buvo ir yra niekinė; nors Lietuvos Respublikos piliečiai laikinai naudojosi TSRS piliečių pasais, jie negalėjo būti traktuojami kaip TSRS piliečiai, t. y. kaip piliečiai valstybės, prieš jų valią juos paskelbusios savo piliečiais.

KT dar 1994 m. balandžio 13 d. nutarime pažymėjo, jog kitaip vertintini SSRS piliečiai, nuolat gyvenę Lietuvos Respublikos teritorijoje ir čia turėję nuolatinę darbo vietą arba nuolatinį legalų pragyvenimo šaltinį, kurie, atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, čia tapo užsieniečiais: jiems sudaryta galimybė per dvejus metus nuo Pilietybės įstatymo įsigaliojimo laisvai apsispręsti dėl pilietybės, t. y. jie galėjo supaprastinta tvarka įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę arba pasilikti Sovietų Sąjungos pilietybę; šį atvejį galima traktuoti kaip pilietybės įgijimą de facto optacijos būdu (nes daliai gyventojų, praeityje neturėjusių tvirtų teisinių ryšių su buvusia Lietuvos valstybe, buvo suteikta teisė pasirinkti pilietybę).

Daugybinė pilietybė: išimtis, o ne draudimą paneigianti taisyklė

Konstitucinis daugybinės pilietybės draudimas iš esmės yra aktualiausias pilietybės srities klausimas, kuris KT buvo nagrinėjamas ne kartą. Jis buvo aiškintas pristatomuose KT baigiamuosiuose aktuose – 2003 m. gruodžio 30 d., 2016 m. lapkričio 13 d. nutarimuose, 2013 m. kovo 13 d., 2017 m. spalio 20 d. sprendimuose.

KT 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime pirmą kartą atskleidė konstitucinio daugybinės pilietybės draudimo, kurio turi būti laikomasi ir reguliuojant Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka klausimus, turinį. Šioje byloje KT pagal Seimo prašymą vertino Respublikos Prezidento dekreto dėl pilietybės suteikimo išimties tvarka dalį, kuria Lietuvos Respublikos pilietybė suteikta Jurijui Borisovui.

Toliau oficialiąją konstitucinę daugybinės pilietybės doktriną KT plėtojo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime, kuriame jis vertino Pilietybės įstatymo nuostatas, pagal kurias asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai (jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo), taip pat lietuvių kilmės asmenys, kurių tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir pats asmuo pripažįsta save lietuviu, įgiję kitos valstybės pilietybę, neprarasdavo Lietuvos Respublikos pilietybės ir tuo pat metu galėjo būti ir Lietuvos Respublikos, ir kitos valstybės piliečiai; taip pat tas nuostatas, kuriomis nebuvo reikalavimo atkuriant Lietuvos Respublikos pilietybę atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės.

KT konstatavo, kad taip sudaromos prielaidos dvigubai pilietybei būti ne ypač reta išimtimi, o plačiai paplitusiu reiškiniu. Todėl ginčytos Pilietybės įstatymo nuostatos pripažintos prieštaravusiomis Konstitucijai. Beje, KT jau šiame nutarime pabrėžė, kad jeigu įstatymų leidėjas iš tikrųjų vadovaujasi nuostata, jog dvigubos pilietybės nereikia riboti, jis pirmiausia turėtų imtis atitinkamų Konstitucijos nuostatų (jo 12 straipsnio) peržiūros ir tai daryti laikydamasis tos tvarkos, kuri nustatyta pačios Konstitucijos.

KT prie konstitucinio daugybinės pilietybės draudimo klausimo vėl sugrįžo 2013 metais, kai virė diskusijos dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka čiuožėjo Deivido Stagniūno partnerei amerikietei Isabellai Tobias. Su prašymu išaiškinti KT nutarimų nuostatas dėl konstitucinio daugybinės pilietybės draudimo ir reikalavimų suteikiant pilietybę išimties tvarka į KT kreipėsi Respublikos Prezidentė.

KT 2013 m. kovo 13 d. sprendime pabrėžė, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas negali vadovautis nuostata, jog daugybinės pilietybės atvejų nereikia riboti. KT taip pat jau tada konstatavo, kad pagal Konstituciją negalimas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį Lietuvos Respublikos piliečiai, po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš Lietuvos Respublikos gyventi į kitas valstybes ir įgiję tų valstybių pilietybę, galėtų būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai, nes taip būtų sudarytos prielaidos daugybinei pilietybei būti ne ypač reta išimtimi, o plačiai paplitusiu reiškiniu. KT dar kartą pakartojo, kad toks teisinis reguliavimas gali būti nustatytas tik Konstitucijos numatyta tvarka (t. y. tik referendumu) pakeitus Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį.

2017 m. Seimas prašė KT atsakyti į klausimą, ar referendumu nepakeitus Konstitucijos, būtų galima daugybinė pilietybė po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. gyventi būtent į ES arba NATO valstybę narę iš Lietuvos išvykusiems ir šios šalies pilietybę įgijusiems Lietuvos Respublikos piliečiams. Pareiškėjas iš esmės teigė, kad narystė ES ir didelė Lietuvos Respublikos piliečių emigracija  iš Lietuvos sudaro prielaidas koreguoti itin griežtą konstitucinę doktriną. Toks kreipimasis iš dalies buvo nulemtas to, kad daugybinės pilietybės šalininkai nerimavo, jog į referendumą dėl Konstitucijos pakeitimo (jeigu jis būtų organizuojamas) neateitų pakankamai žmonių, todėl negalėtų būti atlikti norimi Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies pakeitimai.

KT 2017 m. spalio 20 d. sprendime, visų pirma, pabrėžė, jog aiškindamas savo baigiamuosius aktus jis negali juose suformuluotų oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatų aiškinti kitaip, negali nukrypti nuo kitų šių aktų nuostatų. Tad į šį klausimą jau iš esmės buvo atsakyta 2013 m. kovo 13 d. sprendime – referendumu nepakeitus Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies negalima daugybinė pilietybė Lietuvos Respublikos piliečiams po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. išvykusiems gyventi į kitas šalis ir gavusiems jų pilietybę, taigi – ir išvykusiems į ES ir NATO valstybes nares. Šiuo atveju neturi reikšmės tai, kokios kitos valstybės – ES, NATO valstybės narės ar kitos pilietybę būtų leidžiama turėti.

KT pažymėjo, kad iš Lietuvos valstybės geopolitinės orientacijos lemiamos Lietuvos Respublikos narystės ES bei NATO kylančių įsipareigojimų nekyla Lietuvos Respublikos pareiga sudaryti prielaidas įgyti daugybinę pilietybę į ES arba (ir) NATO valstybes nares išvykusiems ir jų pilietybę įgijusiems Lietuvos Respublikos piliečiams. Be to, ES teisėje taip pat nėra nustatyta valstybių narių pareiga sudaryti prielaidas savo piliečiams turėti kitų valstybių narių pilietybę, o ES pilietybė nekeičia nė vienos valstybės narės nacionalinio pilietybės instituto, taigi ir Lietuvos Respublikos pilietybės instituto, turinio. Visgi į Lietuvos valstybės geopolitinę orientaciją gali būti atsižvelgiama atitinkamai referendumu koreguojant Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį.

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad KT dar 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime pabrėžė ir tai, jog ES pilietybė nėra valstybės pilietybė ir nekeičia nė vienos valstybės narės nacionalinio pilietybės instituto, taigi ir Lietuvos Respublikos pilietybės instituto, turinio. Lietuvos Respublikos pilietybės atžvilgiu ES pilietybė yra išvestinė, papildoma, todėl Konstitucijoje įtvirtintas daugybinės (t. y. kelių valstybių) pilietybės ribojimas ES pilietybei netaikytinas.

KT baigiamųjų aktų pasekmės

KT nuosekliai pabrėžiant, kad siekiant pakeisti konstitucinio daugybinės pilietybės draudimo turinį, turi būti atitinkamai keičiama Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalis, šiuo metu svarstoma rengti referendumą dėl atitinkamų Konstitucijos pataisų.

Esminiai KT argumentai:

Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad Lietuvos Respublikos pilietis kartu negali būti ir kitos valstybės pilietis. Šioje Konstitucijos nuostatoje įtvirtintas Lietuvos konstitucine tradicija nuo 1922 rugpjūčio 1 d. Lietuvos Valstybės Konstitucijos esantis bendras draudimas turėti ir Lietuvos Respublikos, ir kitos valstybės pilietybę. Tačiau šis draudimas nėra absoliutus – pagal Konstituciją atskirais įstatymo numatytais atvejais Lietuvos Respublikos pilietis tuo pat metu gali būti ir kitos valstybės pilietis.

Pagal Konstituciją įstatymų leidėjui tenka pareiga išleisti įstatymą, nustatantį pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuojantį Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką.

KT, atskleisdamas įstatymų leidėjo pareigos reguliuoti pilietybės teisinius santykius turinį, pažymėjo, kad jis turi pareigą ir numatyti atskirus atvejus, kai asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Tai atlikdamas jis negali paneigti pilietybės instituto prigimties ir prasmės, jis turi paisyti konstitucinio reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais.

KT pažymėjo, kad Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies formuluotė „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus“ reiškia, kad įstatymu, kuriuo reguliuojami pilietybės santykiai, gali būti nustatyti tik išimtiniai atvejai, kada asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, t. y. teisinis reguliavimas turi būti toks, kad daugybinės pilietybės atvejai būtų tokios pilietybės draudimo, išreikšto formuluote „niekas negali“, išimtis, o ne šį draudimą paneigianti taisyklė.

Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas negali vadovautis nuostata, kad daugybinės pilietybės atvejų nereikia riboti. Tačiau jeigu įstatymų leidėjas tokia nuostata vadovaujasi, jis pirmiausia turi imtis atitinkamų Konstitucijos nuostatų peržiūros ir tai daryti laikydamasis tos tvarkos, kuri nustatyta pačioje Konstitucijoje. Tad tik pakeitus Konstituciją joje nustatyta tvarka, t. y. referendumu pakeitus Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį, įstatymu galėtų būti sudarytos prielaidos daugybinei pilietybei būti ne išimtiniu atveju, o plačiai paplitusiu reiškiniu.

Pilietybės suteikimas išimties tvarka – tik už ypatingus nuopelnus Lietuvos valstybei

Pilietybės suteikimo išimties tvarka (t. y. netaikant bendrų natūralizacijos sąlygų), kaip vieno iš galimų Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindų, klausimas buvo nagrinėjamas 2003 m. gruodžio 30 d. ir 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimuose. Abu nutarimai taip pat buvo apibendrinti KT 2013 m. kovo 13 d. sprendime.

Paminėtina, kad kiti nei natūralizacija ir pilietybės suteikimas išimties tvarka Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindai (pavyzdžiui, pilietybės grąžinimas) nebuvo nagrinėjami KT.

Aktualus bylų kontekstas

2003 m. kilo klausimas dėl prezidento Rolando Pakso išimties tvarka dosniausiam rinkimų kampanijos rėmėjui verslininkui J. Borisovui suteiktos Lietuvos Respublikos pilietybės. Pastarasis prašė suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka po to, kai ją prarado verslo interesais įgydamas Rusijos Federacijos pilietybę. Balandžio 11-ąją R. Paksas pasirašė dekretą. Stebinančiai itin operatyvių Lietuvos migracijos tarnybų veiksmų dėka J. Borisovas suspėjo prisiekti ir gauti Lietuvos Respublikos piliečio pasą tą pačią dieną, kai buvo pasirašytas dekretas, nors jis dar nebuvo įsigaliojęs. Tai vienas iš akivaizdžiausių išskirtinio traktavimo, Konstitucijos ir įstatymo nuostatų nepaisymo pavyzdžių. Su prašymu ištirti minėto Respublikos Prezidento dekreto konstitucingumą į KT kreipėsi Seimas.

KT 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimu Respublikos Prezidento dekretą pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kadangi pagal Pilietybės įstatymo nuostatas Lietuvos Respublikos pilietybė galėjo būti suteikta išimties tvarka tik tiems užsienio valstybių piliečiams (nusipelniusiems Lietuvos Respublikai), kurie niekada nebuvo Lietuvos Respublikos piliečiai, J. Borisovui, kuris anksčiau turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę ir jos neteko dėl to, kad įgijo kitos valstybės pilietybę, Lietuvos Respublikos pilietybė buvo suteikta pažeidžiant įstatymo, kartu ir – Konstitucijos nuostatas.

KT konstatavo ir tai, kad R. Paksas, išleisdamas dekretą, kuriuo suteikė išimties tvarka Lietuvos Respublikos pilietybę J. Borisovui, nepaisė aplinkybių, kurios turėjo esminės reikšmės sprendžiant dėl pilietybės suteikimo (J. Borisovas Lietuvos Respublikos pilietybę vieną kartą jau buvo įgijęs neteisėtai, tačiau valstybės institucijos nusprendė jį laikyti Lietuvos Respublikos piliečiu; praėjus vos metams nuo šio sprendimo, nuolat gyvendamas Lietuvoje, J. Borisovas sąmoningai ėmė siekti įgyti Rusijos Federacijos pilietybę ir sąmoningai atliko veiksmus, dėl kurių netenkama Lietuvos Respublikos pilietybės; J. Borisovas pirmenybę teikė būtent Rusijos Federacijos, o ne Lietuvos Respublikos pilietybei; J. Borisovo ir jam priklausančių įmonių atžvilgiu buvo pradėtas operatyvinis tyrimas, apie tai Valstybės saugumo departamento vadovas ne kartą informavo R. Paksą). Konstatuota, kad Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimas išimties tvarka J. Borisovui buvo R. Pakso atsilyginimas J. Borisovui už finansinę ir kitokią paramą, jo suteiktą R. Paksui 2002 m. Respublikos Prezidento rinkimuose. Padaryta išvada, kad R. Paksas, išleisdamas dekretą, kuriuo suteikė išimties tvarka Lietuvos Respublikos pilietybę J. Borisovui, vadovavosi ne Konstitucija, ne įstatymais, ne Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, bet asmeniniais interesais, taip pažeisdamas Konstituciją.

KT 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime sprendė, ar Konstituciją atitiko Pilietybės įstatymo nuostatos, pagal kurias pilietybė išimties tvarka galėjo būti suteikta, kai tai buvo siejama su viešuoju interesu ar Lietuvos Respublikos vardo garsinimu atstovaujant Lietuvai.

KT pabrėžė, kad atitinkami užsienio valstybės piliečio nuopelnai Lietuvai, už kuriuos užsienio piliečiui, kuris yra integravęsis į Lietuvos visuomenę, gali būti išimties tvarka suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė, turi būti išskirtiniai, ypatingi, nepaprasti. Tuo tarpu pagal ginčijamą teisinį reguliavimą pilietybė išimties tvarka galėjo būti suteikta nepaisant to, ar toks asmuo jau turi, ar neturi ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei, ar jis jau yra, ar nėra susijęs su Lietuvos valstybe faktiniais ryšiais, ar jis jau yra, ar nėra integravęsis į Lietuvos visuomenę. Konstatuota, kad tokios nuostatos nesuderinamos su Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies nuostata, kad, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis; jos pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai.

KT prie Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka klausimo taip pat grįžo 2013 m. Respublikos Prezidentės prašymu. Tuomet virė diskusijos dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo čiuožėjo D. Stagniūno partnerei amerikietei I. Tobias, kad jiedu galėtų atstovauti Lietuvai Sočio olimpinėse žaidynėse (2014 m.). Šalies vadovė pilietybę išimties tvarka iš antro karto visgi suteikė, tačiau I. Tobias mūsų šalies piliete, atstovavusia Lietuvai, buvo neilgai – dvejus su puse metų. Po nesėkmės Žiemos olimpinėse žaidynėse iširo jos ir lietuvio D. Stagniūno pora, o amerikietė, lengvai įgijusi Izraelio pilietybę, ėmė atstovauti šiai šaliai.

Respublikos Prezidentė KT prašė išaiškinti, ar įstatymų leidėjas, nepakeitus Konstitucijos joje nustatyta tvarka, gali plėsti atvejų ir sąlygų, kada Lietuvos Respublikos pilietybė užsienio valstybės piliečiui, asmeniui be pilietybės gali būti suteikta išimties tvarka, sąrašą bei nustatyti ir kitus atvejus ir sąlygas (ne tik dėl ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei, kai asmuo yra integravęsis į Lietuvos visuomenę, susijęs su Lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais), kada Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti suteikta išimties tvarka.

KT 2013 m. kovo 13 d. sprendime dar kartą pabrėžė, kad jei būtų nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį užsienio valstybės piliečiui ar asmeniui be pilietybės Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka galėtų būti suteikiama kitu pagrindu, o ne už nuopelnus Lietuvos valstybei, arba nereikalaujant, kad prašantis suteikti pilietybę išimties tvarka asmuo būtų integravęsis į Lietuvos visuomenę, jis būtų nesuderinamas su Konstitucija (jos 12 straipsnio 2 dalimi). Todėl nepakeitus Konstitucijos, įstatymų leidėjas negali įstatymu nustatyti kitus pilietybės suteikimo išimties tvarka pagrindus, nei tą pagrindą, kad pilietybė išimties tvarka gali būti suteikiama ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei turinčiam užsienio valstybės piliečiui ar asmeniui be pilietybės; taip pat negali būti nustatytos kitos sąlygos, kurios paneigtų reikalavimą, kad ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei turintis užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės turi būti susijęs su Lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais, integravęsis į Lietuvos visuomenę.

KT baigiamųjų aktų pasekmės

KT nurodytais baigiamaisiais aktais atskleidus pilietybės išimties tvarka suteikimui kylančius reikalavimus, pilietybės suteikimo šia tvarka praktika pakito: Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimas šia tvarka iš tikrųjų  tapo išimtiniu. 

Esminiai KT argumentai:

KT pažymėjo, kad pilietybę galima įgyti ne tik gimstant, bet ir natūralizacijos būdu, t. y. pilietybė suteikiama asmeniui, kuris atitinka įstatymo nustatytas sąlygas. Įstatymų leidėjui pagal Konstituciją tenka pareiga išleisti įstatymą, nustatantį pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuojantį Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką. Nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuodamas pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, įstatymų leidėjas turi diskreciją. Tačiau tai darydamas jis negali paneigti pilietybės instituto prigimties ir prasmės, turi paisyti konstitucinio reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais.

KT 2013 m. kovo 13 d. sprendime, apibendrindamas Pilietybės įstatyme įtvirtintą pilietybės įgijimo teisinį reguliavimą, išskyrė šias natūralizacijos sąlygas, kylančias iš Lietuvos Respublikos pilietybės instituto prigimties ir prasmės: asmens nuolatinis faktinis ryšys su Lietuvos valstybe ir integravimasis į Lietuvos visuomenę (būtinas nuolatinis gyvenimas valstybėje tam tikrą įstatyme nustatytą laiką, valstybinės kalbos mokėjimas, kitos įstatyme nustatytos reikšmingos aplinkybės, susijusios su konstitucinės santvarkos pagrindų, Tautos siekių, šalies istorijos ir kultūros suvokimu).

Tuo tarpu suteikiant pilietybę išimties tvarka netaikomos Pilietybės įstatyme įtvirtintos bendros natūralizacijos sąlygos, t. y. taikoma bendros pilietybės suteikimo užsienio valstybių piliečiams ir asmenims be pilietybės (natūralizacijos) tvarkos išimtis (galima išimtis iš bendro draudimo turėti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietybę, taip pat gali būti netaikomos kitos įstatyme nustatytos natūralizacijos sąlygos).

KT pabrėžė, kad Konstitucija neįpareigoja nustatyti tokio pilietybės suteikimo pagrindo, kaip pilietybės suteikimas išimties tvarka, tačiau įstatymų leidėjui nusprendus jį nustatyti, turi būti paisoma iš Konstitucijos kylančių reikalavimų. Įgyvendindamas šią savo diskreciją įstatymų leidėjas negali paneigti pilietybės instituto prigimties ir prasmės, jis turi paisyti konstitucinio reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais.

Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimas išimties tvarka – tai išskirtinis, ypatingas, nepaprastas atvejis. Atsižvelgiant į konstitucinį daugybinės pilietybės draudimą, Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka užsienio piliečiui ar asmeniui be pilietybės teisinis reguliavimas būtų pateisinamas tik tuo atveju, jeigu pilietybė pagal jį būtų suteikiama tik išskirtiniu pagrindu, konstituciškai pateisinančiu bendro draudimo turėti ir Lietuvos Respublikos, ir kitos valstybės pilietybę išimtį.

Tokiu pagrindu yra ypatingi užsienio valstybės piliečio ar asmens be pilietybės nuopelnai Lietuvos valstybei. Šie nuopelnai – ypatingi ir neabejotini nuopelnai pačiai Lietuvos valstybei. Ypatingais nuopelnais laikytina asmens veikla, kuria jis reikšmingai prisideda prie Lietuvos valstybingumo stiprinimo, Lietuvos galios ir jos autoriteto tarptautinėje bendruomenėje didinimo. Šią veikla asmuo turi būti atlikęs būdamas užsienio valstybės piliečiu arba asmeniu be pilietybės. Konkrečiai, ar asmuo turi ypatingų ir neabejotinų nuopelnų Lietuvos valstybei sprendžia Respublikos Prezidentas, nagrinėdamas prašymą suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka ir įvertindamas visas reikšmingas aplinkybes

Be to, būtina sąlyga Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimui išimties tvarka yra užsienio valstybės piliečio ar asmens be pilietybės integravimasis į Lietuvos visuomenę. KT pabrėžė, kad prielaidos pažeisti Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį gali atsirasti tada, kai Lietuvos Respublikos pilietybė suteikiama išimties tvarka tokiems kitos valstybės pilietybę turintiems asmenims, kurie nėra susiję su Lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais, integravęsi į Lietuvos visuomenę; taip Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti nuvertinama. Tad nors reguliuojant pilietybės suteikimą išimties tvarka pagal Konstituciją leistini taikyti kitokie nei natūralizacijos atveju taikomi kriterijai, susiję su asmens nuolatinio faktinio ryšio su Lietuvos valstybe nustatymu ir jo integravimosi į Lietuvos visuomenę įrodymu, tai reiškia tik galimybę nustatyti mažesnius reikalavimus asmens nuolatiniam faktiniam ryšiui su Lietuvos valstybe ir jo integravimuisi į Lietuvos visuomenę įrodyti, o ne apskritai šių sąlygų atsisakyti.

KT pabrėžė ir tai, kad net tais atvejais, kai užsienio valstybės pilietis turi nuopelnų Lietuvos Respublikai ir yra susijęs su Lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais, integravęsis į Lietuvos visuomenę, sprendžiant, ar tokiam asmeniui suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka, turi būti įvertinamos visos tokį asmenį apibūdinančios aplinkybės, turi būti vadovaujamasi Tautos ir Lietuvos valstybės interesais.

Šiame kontekste KT taip pat atskleidė Respublikos Prezidento įgaliojimų spręsti dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka turinį.