(Ne)paskutinė stotelė. Pakilęs iš dugno: Mantas – apie gyvenimą apleistoje gamykloje, „trasą“ ir baimę netekti kojos

IV dalis

Apie 41-erių Mantą, kuris jau dešimtmetį neragavo velnio lašų, būtų galima parašyti ir knygą ar susukti filmą. Jame būtų gyvenimo vingiai, vedę nuo didybės manijos iki šiukšlių konteinerio, jį valdžiusios priklausomybės alkoholiui, gyvenimo apleistoje gamykloje,  žvelgimo mirčiai į akis, baimės netekti kojos bei Vilniaus nakvynės namų, kurie vis dėlto netapo jam paskutine gyvenimo stotele.

Su 15min žurnaliste Mantas susisiekė pats, perskaitęs pirmąsias „Paskutinė stotelė“ ciklo dalis, pasakojančias apie gyvenimą sostinės nakvynės namuose ir tuos, kuriems pavyko atsistoti ant kojų ir išeiti į šviesesnį rytojų.

Jaunystėje Mantas gyveno itin nerūpestingai – šalia buvo pasiturinti mama, tuomet vadovavusi garsiai Lietuvoje kosmetikos įmonei. Tad dėl pinigų galvos sukti nereikėjo.

„Mano brolis irgi pasiturintis. Na, ir aš – pagrandukas – ko norėdavau, viską ir gaudavau. Turėjau daug draugų – kai daug pinigų, tai ir jie aplink buriasi. Švaistydavau pinigus alkoholiui, kazino, merginoms...“ – savo istoriją ima pasakoti Mantas. Ilgą laiką Mantas leisdavo sau absoliučiai viską ir manė, kad pasaulis sukasi aplink jį – buvo lyg apsėstas didybės manijos. Vis dėlto gyvenimas pamoko skaudžiai – atėjo laikas, kai viskas pakrypo priešinga linkme.

Paauglys. Asociatyvi nuotrauka

Pirmas sukrėtimas – motinos netektis

Gimdytoja ragindavo sūnų pagalvoti apie darbą. Jos verčiamas tuomet dar jaunas vyras vis kur nors įsidarbindavo, tačiau neilgam. „Aš per dieną sugebėdavau 1000 litų ištaškyti, o čia dėl 600 reikėdavo dirbti visą mėnesį“, – pamena, kaip sunkiai jam taip buvo suvokiama. Galiausiai sūnui tebešvaistant ne savo prakaitu uždirbtus pinigus, jo motina sunkiai susirgo – jai buvo nustatytas vėžys. Paskutinė stadija. Artimiausi žmonės ėmė plakti liežuviais, kad kai tik moters nebebus šioje žemėje, Mantui baigsis blogai – pasuks blogu keliu. Vyras siaubingai pyko, girdėdamas, kad jį giminės jau spėjo nuteisti. Mat jautėsi „toooks žmogus!“.

„Mamai pradėjo labai smarkiai blogėti, nes iškart rado ketvirtos stadijos vėžį. Metastazės buvo paplitusios po visą organizmą. Jai gydytojai davė pusmetį. Prižiūrėjau ją namie. Į tualetą nueiti dar nueidavo, bet atgal jau nebeatsistodavo, nepakakdavo jėgų. Pradėjo jai chemiją daryti. Pastebėjau, kad ji labai blogai jaučiasi. Paskambinau broliui, nors ji neleido to daryti, pasakiau, kad mamai blogai. Greitoji jos neėmė į ligoninę, turėjome patys nusamdyti greitąją, kad nuvežtų“, – pamena tikrą košmarą pašnekovas. Naktį prie silpstančios moters budėti liko Manto auklėtoja, šeimos draugė. Ji 5 val. ryto paskambino ir pranešė liūdną žinią. Mamos nebėra.

Laidotuvės. Juliaus Kalinsko nuotr.

Gedėdamas jis sulaukė kitos žinios – jį palieka ir jo mergina. Tiesa, šį jos sprendimą vyras tuomet sunkiai suvokė: „Galvojau, kaip mane tokį gražų, tobulą palieka. Aišku principai suveikė.“ Nuo jaunystės mėgęs išgerti vyras greitai į alkoholį įniko daug labiau.

„Per dieną du tris kartus sugebėdavau nusmigti ir vėl prisigerti. Po mamos mirties buvo likę pinigų, prie kurių galėjau prieiti. Paskui atvažiavo tokie veikėjai, kurie irgi tokia kosmetika prekiavo. Jie man davė 5000 litų, aš jiems, nepasitaręs su broliu, už tai perdaviau dokumentus, kad atiduodu mamos įmonę į jų rankas. Broliui net bijojau pasakyti apie tai. Nemokėjau už butą. Nusigyvenau iki to, kad brolis nupirkdavo maišą bulvių, o aš jomis maitinausi. Jis ragino mane susirasti darbą, bet aš jam nuolat meluodavau – alkoholikas meluoja ir sau, ir kitiems“, – pamena Mantas. Pamažu kiek tvirčiau gyvenime stovintys artimieji, galiausiai ir brolis nuo jo tiesiog nusisuko.

Alkoholis. Žygimanto Gedvilos nuotr.

Rokišky svajojo apie kaimo turizmą, o sėdo už grotų

Netrukus per pusbrolį Rokiškyje jis susipažino su moterimi, kuri patraukė jo dėmesį. Periodiškos viešnagės pas ją baigėsi žinia: „Aš laukiuosi mūsų kūdikio.“ Moteris nebuvo išsiskyrusi, sutuoktinis dirbo užsienyje, tačiau ji palaikė ryšius su Mantu. Taigi išgirdęs šią naujieną, ėmė galvoti, ką daryti toliau. Gal kraustytis į Rokiškį gyventi nuolatos? Už kokius pinigus išgyventi? Gal parduoti mamos butą? To padaryti neleido brolis, tačiau šis pasiūlė sumokėti pusę jo vertės. Mantas sutiko. Nusprendė už gautus pinigus įsikurti Rokiškyje ir imti vystyti kaimo turizmą. Bet skamba per gerai, kad būtų tiesa.

Pabaigęs reikalingus kursus, užpildęs dokumentų šūsnį ir galvodamas, kad gyvenimas susitvarkė, jis nusipirko sodybą prie ežero, Salose, Rokiškio rajone. Tuomet nuvyko į Nacionalinę mokėjimo agentūrą – manė, kad beliko sudėti paskutinius taškus ant „i“, o paaiškėjo, kad ne.

„Atvažiuoju ir matau, kad žemėlapyje Rokiškio apylinkės pažymėtos kaip raudona zona. Įėjęs į kabinetą išgirdau, kad tai probleminės zonos ir todėl man neduos 70 proc., kaip žadėta, o 30 proc., nors turėjo būti atvirkščiai. O aš jau 6–7 tūkst. sukišęs, kad iki šio žingsnio nueičiau. Nusipirkta troba, klėtis supelijusi. Supratau, kad už tą, ką nusipirkau, nieko gero negausiu“, – pamena Mantas.

Tarsi to būtų maža, jo tuometinė sugyventinė pagimdė vaikelį: „Baltapūkis toks, visai į mane nepanašus. Na, bet auginau kaip savo ne tik šį, bet ir kitus jos vaikus. Kad turėčiau pajamų, nusprendžiau gabenti krovinius, įsidarbinau vienoje įmonėje, nusipirkau mikroautobusą. Vežiau krovinius maršrutais Ryga–Lietuva, Rokiškis–Panevėžys. Mačiau, su kokia liaudim susidėjau, bet visi dokumentai buvo. Vis galvojau, kad reikia baigti, bet gerai moka – pagalvodavau dar kartelį. Tas kartelis kainavo metus kalėjimo.

„Taip išėjo, kad kartą mane sulaikė, patekau į už grotų. Vežiojau vogtus daiktus, pasirodo tuos veikėjus, su kuriais dirbau pusmetį, jau seniai stebėjo“, – sako Mantas.

Kalėjimas. Eriko Ovčarenko nuotr.

Trys metrai iki aludės ir atgal – iki „pagalvės“

Iš ten išėjęs neturėjo, kur eiti. Tad nusprendė gyventi senutėje „Renault“. Pasistatė ją strategiškai patogioje vietoje – prie aludės. Trys metrai iki vietos nusigerti ir trys atgal – galvai padėti.

„Prie tos vadinamosios spjaudyklės ir gyvenau automobilyje. Mane tai uždarydavo, tai paleisdavo. Vogiau iš parduotuvių. Čiūdinau kaip reikiant, nepraleisdavau progos paimti, kas „ne vietoje“ ir jie tikrai turėdavo vis už ką mane sulaikyti“, – prisipažįsta.

Galiausiai vyrui pavyko parduoti sodybą Salose. Ją nupirkę žmonės pasiūlė jam gydytis priklausomybę nuo alkoholio. Jie nuvežė jį į ligoninę.

„Aš išsiblaiviau, nes jie nuvežė mane išgėrusį. Paprašiau, kad parodytų man, kokius dokumentus aš turiu. Ant banko kortelės buvo ne mano pavardė. Aš gyvenęs tokį gyvenimą, greitai supratau, kad pinigų jau nebeturiu. Paskambinau į banką, man pasakė, kad pinigai išgryninti. Tuomet susukau broliui, o šis pasakė, kad tai ne jo problemos. Galiausiai policija, kad nė nebūčiau Rokiškyje nupirko man autobuso bilietą, prigrasė mane išleisti tik Vilniuje ir išsiuntė mane iš ten į sostinę“, – pasakoja pašnekovas.

Benamiai. Juliaus Kalinsko nuotr.

Vienintelė bėda – kad Vilniuje jis neturėjo, kur gyventi. Po kelias naktis pernakvojęs pas pusseseres, ilgiau ten glaustis negalėjo, galiausiai atsidūrė daugiabučių laiptinėse. Ėmė gerti vadinamuosius flakonus, burnos skalavimo skysčius. Retkarčiais vyras užsukdavo pas senamiestyje gyvenančią pusseserę, ji buvo mokytoja. „Ji klausdavo, ką darau su savo gyvenimu. Kažkaip man šovė į galvą mintis paprašyti jos pagalbos. Pasakė, kad padės kartu su Manto buvusia klasės auklėtoja. Pastaroji pasikalbėjo su Manto broliu – paprašė pagelbėti“, – pamena jis.

Kėdainiuose ilgai neužsibuvo

Vyras buvo nuvežtas į Kėdainius – reabilitacijai. „Ten net rūkyt nebuvo galima. Man leido surūkyti paskutinę cigaretę ir patekau ten. Reabilitacija buvo susijusi su Dievu. Paprašiau vaistų, o krikščionys man atėjo ir pasakė, kad už mane pasimels – ir viskas bus gerai, nors prašiau raminamųjų. Bet jie pasimeldė, o aš pramiegojau tris paras. Tokio lengvumo nejaučiau širdyje niekada anksčiau, net žinodamas, kad turiu problemų su policija ir jos mane pasivys“, – pripažino pašnekovas.

Reabilitacijos centras. Vidmanto Balkūno nuotr.

Praleidęs reabilitacijoje pusmetį, kreipėsi į vyresnįjį brolį, kad šis padėtų jam susitarti su pareigūnais – jei reikės atsėdėti dar, geriau Kėdainiuose. Prablaivėjus vyrui atsirado noras gyventi. Reabilitacijos centro teritorijoje auginami gyvuliai – avys, kiaulės. Mantas buvo paskirtas dirbti su gyvuliais.

Netikėtai Mantas susipažino su moterimi. Užsiplieskiantis kaip degtukas kaipmat nusprendė pasiprašyti būti perkeltas į Garliavą. Nors buvo perspėtas, kad, vos prablaivėjus, negerai tokie pokyčiai, Mantas persikėlė ten. Vis dėlto meilė netrukus baigėsi – Mantą paviliojo kita reabilitacijos centro gyventoja, jaunesnė ir, jo žodžiais, gražesnė.

Kartą Kaune, išėję iš bažnyčios, su draugu nusprendė išgerti po butelį alaus. Manė, kad nieko neatsitiks. „Nusprendėm, kad mandarinų žievelių užvalgysim ir niekas nė nesuuos. Dar cigaretę surūkėm, laikydami ją su pagaliukais, kad pirštai nesmirdėtų. Na ir ką, man ne tik kablys, bet ir visas inkaras nusileido. Nusipirkau fleškutę ir užsidaręs reabilitacijos kambary ją išgėriau“, – prisipažino Mantas.

Kitą savaitę „po bažnyčios pastorius pasakė, kad mato, jog Mantas išgėrinėja, daro negerus dalykus“. Mantas tai praleido pro ausis. „Jei dabar slysi, tai labai skaudžiai, nes jau meluoji ne man, o Dievui“, – neatlyžo tąkart pastorius. Ir vyras iš tiesų paslydo.

Iš Garliavos Mantas buvo išleistas išvažiuoti į Vilnių. Jis pats susipainiojo melo pinklėse. Tačiau viena iš pusseserių, kuri kartu su juo savaitgaliais išgėrinėdavo, jiems susipykus, nusprendė papasakoti tiesą vyro broliui. Kai ji išklojo, kiek vyras apsimelavęs, Mantas nuėjo į barą ir, nors turėjo kitą dieną grįžti į reabilitaciją, gėrė iki pat ryto. Pranešus, kad jis geria, iš reabilitacijos jis buvo išmestas.

Apgyvendinta apleista vieta. Žygimanto Gedvilos nuotr.

Apsistojo sandėliuke

Kuriam laikui jis prisiglaudė sostinės Užupio rajone, sandėliuke pas benamius. Tuomet susitiko su buvusiu klasės draugu, kuris veždavo krovinius į užsienį. Šis ištiesė pagalbos ranką: „Mantai, važiuojam išsiblaivysi.“ Vienintelė jo sąlyga buvo ta, kad jis privalo visą laiką būti blaivus. „Apsukę ratą po Europą, važiavome namo, o aš supratau, kad vėl turėsiu grįžti į tą sandėliuką. Paprašiau jo, kad paimtų mane į kitą važiavimą ir leistų prisiglausti pas save sode. Iš kažkur gavau pinigų, buvome sutarę ir trečiajam reisui, bet prisigėriau, o jam ėmiau meluoti, jis iškart suprato, kad aš girtas ir išmetė mane lauk“, – pasakoja Mantas.

Atliekų konteineriai Vilniuje. Vidmanto Balkūno nuotr.

Raudonas kilimas apleistoje gamykloje

Mėtytas ir vėtytas ėmė prašytis gyventi pas alkoholikus. Visada tvirtinęs, kad po konteinerius niekada nesiknaisios, išsižadėjo šių savo žodžių.

„Paklausiau jų, iš kur gauna išgerti. Sako, kad eina vadinamąją trasą – per konteinerius. Priduoda butelius, metalus, maisto randa ir taip prasisuka. Supratau, kad ir man reikės eiti. Jie vaikščiodavo naktį. Užsimaukšlindavau kapišoną ir eidavau kartu, juk reikėjo kažkaip gyventi. Tai pradėjo pastebėti pažįstami žmonės. Kai kas iš gailesčio duodavo pinigų. Duodavo, imdavau. Dieną sėdėdavau senamiestyje, savo rajone, prie parduotuvės ir laukdavau išmaldos. Nebijodavau ten sėdėti, nes mano rajonas – tikėjau, kad nesumuš, kad esu saugus“, – sako vyras.

Kurį laiką jis su „trasos“ draugais gyveno apleistoje bibliotekoje. Kai šią kažkas „išsipirko“, teko ieškoti naujų „namų“. Jo rajone buvo apleista gamykla, kurią žinojo nuo vaikystės, nes ten žaisdavo slėpynių. Joje susirado kambariuką, atsitempė kažkokį raudoną kilimą, gabalą išmestos lovos, pasikabino spyną ir apsigyveno. Kadangi bevaikščiodamas „trasą“, nuo tų žmonių užsikrėtė utėlėmis, jas išsinaikino, nuvykęs į Odos ir veneros ligų centrą Kauno g.

„Tada vienas valkatėlė pasiprašė pas mane gyventi. Pagalvojau, kad dviese linksmiau ir gyventi, ir alkoholio lengviau gauti. Pradėjome kartu vaikštinėti trasą, prašinėti, kaulyti... Po to jis išėjo, vėl grįžo – iš kažkur vėl užnešė gyvunėlių... Užsiauginau barzdą, buvau visas utėlėtas. Buvo baisu“, – pripažino Mantas.

Apleista gamykla Vilniuje. Juliaus Kalinsko nuotr.

Dugnas apleistoje gamykloje

Buvo kalėdinis laikotarpis. Jis vaikštinėjo papuoštomis miesto gatvėmis, už langų matė besijuokiančius, šeimų apsuptus, prie šventinio stalo susėdusius žmonės. O ką turėjo tuo metu jis? Nieko – viską jau buvo praradęs.

„Supratau, kad šiame gyvenime ne kartą susimoviau, kitiems prikiaulinau. Turėjau tų flakonų – burnos skalavimo skysčio, užsirakinau pas save, nutaręs nevalgyt, negert nieko, išskyrus juos. Ir taip nusimarinti“, – tik tokį savo likimą tuo metu jis sugebėjo regėti.

Rajone kursuojančio pasigedę užsuko buvę kaimynai. Šių jis paprašė palikti jį ramybėje, esą skauda koją, viskas gerai.

„O iš tikrųjų mąsčiau taip: buvo išmušę dantis per naktinį gyvenimą, į koją gavęs peiliu, gangrena prasidėjusi. Maniau, bus kraujo sepsis ir viskas man pavyks. Po septynių parų jau gliučino, šliaužiojau. Sniegu užsikąsdavau, nes labai troškindavo nuo to skysčio“, – pamena jis. 

Tuomet pasigedo ir jį pažinojusi paštininkė – jo sugėrovų paprašė eiti ir pažiūrėti, kur gi dingęs Mantas. Šie rado jį leisgyvį, iškvietė pagalbą. Atvyko policijos ekipažai. Pareigūnai papurtė jį, pakėlė, aprengė kelnėmis ir iškvietė greitąją.

„Gydytojos prašiau mane palikti, bet ji man pasakė, kad ant savo sąžinės mano mirties nesinešios. Nuvežė į Lazdynų ligoninę, užkėlė ant aukšto stalo, atėję darbuotojai aprėkė, kaip toks jaunas utėlėtas visas, apiprausė ir liepė stotis. Aš vieną koją pastačiau ant šaltų plytelių ir viskas. Nukritau ir toks kaip zvimbezys ausyse, guliu... Tie kaip filme bėgioja, aparatus atitempė. Gydytojas pakėlė mano rankas ir paleido – jos taip ir nukrito, koja – taip pat. Smegenys suvokė – man viskas. Mane nuvežė į reanimaciją. Supratau, kad atėjo chirurgas. Girdžiu sako: „Koją pjausim.“ Kalbėti negalėjau, amą praradau ir galvoju dar koją nupjaus. Išpūčiau akis. Chirurgas sako: „Bijai, kad kojos neteksi, o gert nebijojai?“ – akimirką operacinėje iki šiandien pamena pašnekovas.

Atsibudęs po operacijos iškart įsmeigė akis į koją. Slaugytoja patikino, kad ją išsaugoti pavyko. Pooperacinis laikotarpis buvo labai sunkus. Kalbėti jis negalėjo, todėl slaugytoja išklausti artimiausių žmonių vardus nusprendė sakydama raides ir prašydama ligonio pamirksėti, jei raidė tinkama.

„Per savaitę brolio vardą surinkom. Ta senoji slaugė labai manimi rūpinosi. Pamaitindavo. Viską dariau po savimi. Kitos slaugės pagrasino, kad jei dar kartą prisidirbsiu, jos atidarys langą. Taip ir nutiko – apsidirbus, apvalė, atidarė langą. Visas spirgėjau toje lovoje. O ta senoji slaugė taip nesielgdavo“, – kalba iki šiol dėkingumą šiai moteriai jaučiantis vyras.

Vilniaus nakvynės namai. Pauliaus Ramanausko nuotr.

Nepaskutinė stotelė

Kadangi neturėjo dokumentų, ligoninė negalėjo jo ilgai laikyti. Atėjo metas ruoštis į Vilniaus nakvynės namus. Gydytojai liepė stotis. Vyras vis krisdavo, beprotiškai skaudėdavo kojas, nugarą... Kai pasakė, kur jį išveža, medicinos sesutės tik konstatavo: „Į mirtį.“ Pats Mantas nė nenutuokė, kur atsidurs.

Netrukus jau stovėjo prie nakvynės namų pastato Naujojoje Vilnioje. Vairuotojas padėjo užlipti laiptais, pastatė prie budėtojo langelio ir išvažiavo. Užpildžius reikalingus dokumentus, Mantui buvo įduotas čiužinys, apvilktas „celofanu“, ir parodyta į 41 numeriu pažymėtą lovą, esančią nakvynės namų pirmajame aukšte.

„Mane atvežė su sauskelnėm. Darau viską po savimi. Galvoju, o kas toliau. Vakare pradėjo rinktis žmonės... Ten vyrauja kastos, kaip kalėjime – kas su kuo geria, kas su kuo dirba. Žinoma, jie greitai įvertino mane – kad nuo šito tai nėra nė ką nurengti. Vakare davė maisto davinius, vienas budėtojas liepė man atsistoti ir ateiti pasiimti pačiam, o aš vos galėjau paeiti. Vienas žmogus be kojos, sėdintis vežimėlyje, privažiavo ir leido man įsikabinti į jo vežimėlį. Taip pasiėmiau tą davinį... Antrą dieną atsirado ir tas pats burnos skalavimo skystis, kurį gerdavau“, – pamena pradžią nakvynės namuose Mantas.

Sauskelnės buvo gerokai permirkusios. Vyras suprato – jei prisidarys po savimi, vietiniai tiesiog sumuš. „Kaip dabar atsimenu, iki tualeto buvo netoli, nes pačiame gale buvo mano lova. Aš apsidariau, mano kaimynas pasakė budinčiam, pastarasis atėjęs rėkia, kaip čia toks jaunas šitaip... Man išdavė šviesios spalvos treningines kelnes, apatinius ir liepė eit praustis į dušą. Keturiomis nušliaužiau iki jo. Ten viskas purvina, neišvalyta. Pasilaikydamas už sienų kažkaip sugebėjau susitvarkyt“, – pamena sunkumus vyras. Vėliau tik pajutęs, kad gresia „sunkiuoju reikalu“ nelaukdamas stipresnio noro sukdavo į tualetą. „Mažam reikalui prie lovos turėjau tris stiklainius, kuriuos pripildęs išsinešdavau“, – sako pašnekovas.

Vieną vakarą, kaip sako Mantas, pas benamius atvyko „krikščionys“. Vienas iš brolių priėjo prie jo ir pasiūlė pasikalbėti. Iš pradžių jį atstūmęs Mantas vis dėlto vėliau sutiko pasikalbėti. Nerišliai, neskubėdamas ėmė rinkti žodžius.

„Aš tuomet tai laikiau savo paskutine stotele, tačiau išsikalbėjome, jis pakvietė mane į bažnyčią, patarė padaryti savianalizę, nes tuo metu kaltinau visus, tik ne save. Laiko turėjau į valias – pergalvojęs susivokiau: „Brolyti, kaltas tik tu pats“, – atvirauja vyras. Tuomet suprato, kad laikas iš šio dugno keltis.

Darbininkas. Irmanto Gelūno nuotr.

Vis užsibrėždavo tikslą

Pamažu jis ėmė daugiau judėti. Tai už kažko pasilaikydamas, tai pasiskolinęs ramentą. Atėjo laikas nuvykti ir pasidaryti dokumentų. Sunkiausia buvo gauti darbą, nes koją kišdavo ir jo sunkumai vaikščioti, ir praeitis, ir net gyvenamosios vietos adresas, o čia dar atsivijo senos bėdos – antstoliai. Tuo metu suma jau siekė apie 200 tūkst. litų.

Galiausiai Manto brolio paprašytas pusbrolis, turėjęs siuvyklą, suteikė jam galimybę. Ten laikinai jis ir įsidarbino.

„Padirbau kelis mėnesius, po to senasis darbuotojas po ligos grįžo. Kažkaip viskas pasisuko taip, kad kažkas paklausė, kodėl neimu pašalpos. Susitvarkiau pašalpą ir persikėliau gyventi į antrąjį nakvynės namų aukštą“, – pamena pirmuosius, nors ir mažus žingsnius, jis.

Iš tokių kaip jis pats Kalvarijų turguje nusipirko televizorių, nusipirko DVD, turėjo radiją. Užgyveno šiek tiek „turto“.

Tuomet pamąstė, kad reikėtų atgauti profesionalaus vairuotojo pažymėjimą. Šis dokumentas iš jo nebuvo atimtas – pats buvo kažkur praganęs. Išsiėmus šio dokumento dublikatą, jam pavyko įgyvendinti dar vieną siekį, sekusį po apsigyvenimo antrajame aukšte.

„Per radiją išgirdau, kad vienai įmonei reikalingas landšafto specialistas-vairuotojas. Atvažiavau pakalbėti, supratau, kad jei pasakysiu adresą Kojalavičiaus g. 50, viskas ir baigsis, nes visur kitur taip būdavo. Bet jie buvo labai malonūs žmonės, priėmė dirbti“, – džiaugiasi jis.

Jam reikėjo įsidarbinti, kad suma, kurią turėjo mokėti antstoliams, bent jau sustotų augti.

„Įsidarbinau tenai, atidirbau. Tada nuėjau į santechniką. Pasakiau, kad turiu suvirintojo specialybę, paklausė – ar moku kriauklę pastatyti. Sakiau, kad moku. Priėmė ir ten dirbti“, – pamena jis.

Didžiausią dalį antstoliams vis dėlto prisiėmė sumokėti jo dėdė – jis ištiesė pagalbos ranką, kai jos labai reikėjo. „Jis man pasakė, kad kai pas jį anksčiau dirbau, nedavė man visų pinigų, nes žinojo, ką su jais padarysiu. Jis tuos pinigus išsaugojo ir nusprendė sumokėti didžiąją dalį sumos antstoliams, o „tortą“, kurį pats iškepiau, sakė paliekantis man. Aš sąžiningai ir mokėjau, dirbdamas santechniku. Dar ir chaltūrindavau“, – prisipažįsta.

Atėjo laikas kelti sau dar vieną tikslą – gyventi už nakvynės namų ribų. Ir jį pavyko įgyvendinti. Išsinuomojo butą Šeškinėje. Tiesa, čia atsivijo dar viena „iš oro“ išdygusi suma antstoliams, nors tik neseniai buvo sužinojęs, kad nebėra skolingas. Tiesa, šį kartą suma buvo nedidelė – 300 litų, kuriuos jis nusprendė iškart sumokėti.

Netrukus draugai patarė per pažinčių portalą pasidairyti ir gyvenimo draugės – juk, kaip kažkada yra pats sakęs, gyventi dviese smagiau. Susitvarkęs dantis, taip ir padarė. Šiai moteriai išklojo visą savo gyvenimo istoriją, kad tik ji iš kitur jos neišgirstų. Ir ši istorija jos neišgąsdino.

„Ji pasakė, kad gyvenu su dabartiniu tavim, o ne praeitu tavim. Draugavom, pradėjom gyventi. Gyvenime vis brėžiau sau tikslus. Pirmą, antrą mašiną – įgyvendinau, dabar jau trečią turiu. Dar buvau užsibrėžęs kelionę į egzotišką šalį – išvykau. Darbą pakeičiau – turiu tokį, kokio norėjau“, – džiaugiasi vyras.

Kartais jis atvažiuoja į nakvynės namus – jau savo automobiliu ir tik trumpam – pasidalinti drabužiais su tais, kuriems jų reikia. Ištiesti pagalbos ranką tiems, kuriems jos reikia, kaip jam pačiam kadaise: „Padėjau neseniai vienam išeiti iš nakvynės namų. Dabar jis irgi nuomojasi kambarį, antstoliams moka. Dabar jis dėkoja, kad padėjau jam suvirintoju įsidarbinti.“