„W26“ yra stambiausia Vesterlundo 1 žvaigždžių spiečiaus narė, o nuo Saulės sistemos ją skiria 16 tūkst. šviesmečių. Spiečių galima susirasti Aukuro žvaigždyne.
Astronomams tai – neeilinis įvykis. Žvaigždžių tyrinėtojai iš Didžiosios Britanijos, Čilės, Vokietijos ir JAV, vadovaujami Nicko Wrighto, pirmą kartą turi fantastišką progą tiesiogiai matyti, kokie procesai vyksta žūstančioje raudonojoje supermilžinėje, kuri yra didžiausia žvaigždė stebimoje visatoje. Žvaigždė nusimetė dujinius sluoksnius. Stebėjimo rezultatai pristatomi žurnalo „Monthly Notices of the Royal Astronomical Society“ straipsnyje.
„Žvaigždės, kurių masė už Saulės masę didesnė dešimtis ar šimtus kartų, gyvena nepaprastai audringą, tačiau trumpą gyvenimą, – rašoma Karališkosios astronomų draugijos pranešime spaudai. – Kai kurių masyviausių žvaigždžių egzistencijos trukmė neviršija kelių milijonų metų, tuo tarpu gerokai mažesnės žvaigždės (taip pat ir Saulė) egzistuoja kelis ar keliolika milijardų metų. Supermilžinės labai greitai sudegina savo branduolinį kurą ir virsta supernovomis. Pačioje savo egzistencijos pabaigoje šios žvaigždės tampa itin nestabilios ir į kosmosą išsviedžia nepaprastai didelius savo medžiagos kiekius.“
 |
| ESO nuotr./Vesterlundo 1 žvaigždžių spiečius yra didžiausias spiečius Paukščių Tako galaktikoje. |
Su Vesterlundo 1 žvaigždžių spiečiumi, kuris yra didžiausias spiečius Paukščių Tako galaktikoje (jį sudaro net keli šimtai tūkstančių žvaigždžių), susijusi visa aibė garsių atradimų. 2010 m. Europos astronomai pareiškė, kad jame egzistuoja magnetaras – itin galingą magnetinį lauką turinti neutroninė žvaigždė – kuris susidarė iš 40 kartų už Saulę masyvesnės žvaigždės. Tiesa, magnetaro stebėjimus iš Žemės apsunkina tai, jog spiečių gaubia dujos ir dulkės.
N.Wrighto astronomų grupė pro VST teleskopo Čilėje objektyvą aplink „W26“ žvaigždę sugebėjo įžiūrėti didžiulį švytintį debesį, kurio anksčiau nebuvo. Išanalizavę stebėjimo rezultatus, mokslininkai priėjo išvadą, kad ūką sudaro jonizuotas vandenilis, o žalsvas jo švytėjimas aiškinamas tuo, kad elektronai „ištraukti“ iš savo orbitalių.
Tai pirmas toks atradimas astronomijos stebėjimų istorijoje. Anksčiau tokių ūkų aplink tokio tipo žvaigždes mokslininkams aptikti nėra pavykę.
Tiesa, astrofizikai mano, kad „W26“ yra pernelyg vėsi žvaigždė, kad sukeltų nusimestų apvalkalų švytėjimą. Jų manymu, tikras jonizuojančios spinduliuotės šaltinis gali būti kitos karštos, jaunos spiečiaus žvaigždės arba blausesnė, bet gerokai karštesnė „W26“ kompanionė.
Savo egzistavimą raudonoji supermilžinė „W26“ užbaigs supernovos sprogimu. Kada jis įvyks, neprognozuojama. Nusimestų apvalkalų tyrimai padės suprasti, kaip supermasyviose žvaigždėse vyksta medžiagos praradimo reiškiniai ir procesai, kurie galiausiai baigiasi supernovos sprogimu.
