Dėl kintančių šių žvaigždžių gyvybės zonų (atstumo ribų, kuriose gali egzistuoti skystas vanduo ir galbūt gyvybė) bet kokioms gyvybės formoms ilgą laiką ten išlikti būtų sudėtinga, tvirtina tyrėjai.
„Net jei dabar šias planetas aptinkame gyvybės zonoje, anksčiau jos turėjo pereiti fazę, kuri visam laikui jas sterilizavo“, – teigė tyrimo autorius Rory Barnesas iš Vašingtono universiteto.
„Taigi, net jei šiandien jos yra gyvybės zonoje, jos negyvos“, – pridūrė tyrimo bendraautorius Rene Helleris iš Leibnico astrofizikos instituto Potsdame, Vokietijoje.
Šie tyrimo rezultatai iš esmės galioja planetoms, skriejančioms aplink dviejų tipų žvaigždes – baltąsias nykštukes ir rudąsias nykštukes.
Baltosios nykštukės – mažyčiai, ypač tankūs žvaigždžių, kuriuose nebevyksta branduolinės sintezės reakcijos, branduoliai. Rudosios nykštukės – „nesėkmingos žvaigždės“, didesnės nei planetos, tačiau nepakankamai masyvios, kad juose prasidėtų sintezės reakcijos, rašo SPACE.com.
Teoriškai tiek baltosios, tiek rudosios nykštukės gali išskirti pakankamai radiacijos, kad aplink save sukurtų gyvybės zonas. Tačiau abiejų šių tipų žvaigždės vėsta, o tai reiškia, kad bėgant laikui jų gyvybės zonos slenkasi vis arčiau.
Dėl to planeta, kuri dabar yra baltosios nykštukės gyvybės zonoje, anksčiau greičiausiai buvo vidiniame pakraštyje. Tad bet koks vanduo, kuris joje galėjo būti, jau seniai būtų išgaravęs į kosmosą, pažymi tyrėjai.
Tačiau tai nereiškia, kad žvaigždė turi būti panaši į Saulę, kad aplink ją egzistuotų gyvybė. Astronomai jau aptiko keletą planetų rudųjų nykštukių, kurios yra mažesnės ir blyškesnės nei Saulė, gyvybės zonose.
Raudonosios nykštukės – labiausiai Paukščių Take paplitusi žvaigždžių rūšis, sudaranti galbūt iki 80 proc. visos žvaigždžių populiacijos.
Neseniai atliktame tyrime nustatyta, kad maždaug 40 proc. raudonųjų nykštukių gyvybės zonose yra planetų, o tai reiškia, kad Paukščių Take gali egzistuoti dešimtys milijardų pasaulių, kur yra skysto vandens.
