Dabar populiaru
Publikuota: 2019 spalio 6d. 20:21

Kaip NASA planuojama bazė Mėnulyje galbūt padės aptikti nežemiškos gyvybės pėdsakus?

Pasaulis grožėjosi supermėnuliu
AFP/„Scanpix“ nuotr. / Mėnulis

NASA neseniai paskelbė apie žmogaus grįžimo į Mėnulį planą, kurį pavadino „Artemis“. Tikimasi, kad 2024 m. Mėnulyje vėl nusileis žmogus, o 2028 m. ten pavyks įkurti nuolatinę bazę. Ši ambicinga iniciatyva vėl primena seną klausimą – ar unikalios Mėnulio paviršiaus savybės, ten pradėjus veikti nuolatinei bazei, leis pasiekti pribloškiančių atradimų astronomijoje?

Viltis į Mėnulį deda ne tik astrofizikai, kuriuos domina visatos sandara ir istorija, bet ir astrobiologai, kuriuos pirmiausia domina nežemiškos gyvybės egzistavimas (arba jos nebuvimas). Pastarųjų manymu, būtent Žemės palydove galbūt galima rasti gerai išsilaikiusių nežemiškos gyvybės pėdsakų, rašo „Live Science“ portalas, remdamasis „Scientific American“.

Mėnulis domina seniai

Prieš keliasdešimt metų astronomai pradėjo svarstyti, jog tai, kad Mėnulyje nėra atmosferos, galėtų jiems labai padėti stebėti dangų.

Pavyzdžiui, iš kosmoso sklindantys gama spinduliai, rentgeno spinduliai ir kitos dalelės pasiekia Mėnulio paviršių nekliudomi atmosferos, kitaip nei Žemėje. Tai reiškia, kad tokios dalelės pasiektų ir Mėnulyje įrengtus teleskopus.

Be to, tai, kad Mėnulyje nėra jonosferos, leistų radoteleskopams, gaudantiems iš kosmoso sklindančias radijo bangas, priimti labai žemo dažnio signalus – žemesnio negu 10 kHz. Tai yra žemiausias bangų dažnis, kurį gali užfiksuoti radioteleskopai. Tai atvertų naujus būdus pažinti visatą.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Mėnulis
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Mėnulis

Apie šiuos dalykus mokslininkai svarsto jau seniai. Bet mokslo vystymasis atneša ir naujų idėjų, kam būtų galima panaudoti bazę Mėnulyje.

Kodėl nežemiškos gyvybės pėdsakų verta ieškoti Mėnulyje?

Astrobiologijos (mokslo šakos, užsiimančios nežemiškos gyvybės paieškomis) atstovai pastaruoju metu prakalbo apie tai, kad Mėnulis, nepaisant to, kad jame nežemiškos gyvybės beveik neabejotinai nėra, galėtų suteikti daug informacijos apie tokios gyvybės egzistavimą visatoje.

Pagrindinė šios idėjos mintis yra tokia: Mėnulio paviršių galima įsivaizduoti kaip savotišką žvejo tinklą, kuriame kelis milijardus metų kaupiasi čia nukritę objektai, atskrieję iš už Saulės sistemos ribų. Dalyje šių objektų galbūt pavyktų rasti gyvybės „statybinių blokų“, atkeliavusių iš gyvybei palankių planetų, esančių prie kitų žvaigždžių.

Šie „statybiniai blokai“ – tai tam tikri molekulių junginiai, kuriems tarpusavyje sąveikaujant palankiomis sąlygomis gali atsirasti mums suvokiama gyvybė. Faktas, kad Mėnulyje nėra atmosferos, reiškia, kad tokie „statybiniai blokai“ galėtų pasiekti Mėnulio paviršių nesudegę.

Be to, kitaip nei Žemė, Mėnulis nepasižymi geologiniu aktyvumu. Tai leidžia daryti prielaidą, kad objektai iš už Saulės sistemos ribų, pasiekę Mėnulio paviršių, ten galėtų ir likti. Jų nesunaikintų ugnikalnių išsiveržimai, potvyniai, erozija ir panašiai.

Remiantis šiuo požiūriu, Mėnulis yra tarsi pašto dėžutė, kuri surenka visus „siuntinius“, kurie jo paviršių iš kosmoso pasiekė per kelis milijardus metų, ir išsaugo juos nesunaikintus.

Tarpžvaigždiniai objektai – ir Saulės sistemoje

Dauguma minėtų „siuntinių“ yra iš kitų Saulės sistemos objektų. Tačiau mokslininkai dabar jau žino, kad Saulės sistemą kartais pasiekia ir objektai iš tarpžvaigždinės erdvės – pradedant smulkiomis dalelėmis ir baigiant laisvai klajojančiomis planetomis bei žvaigždėmis.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Tarpžvaigždinis objektas Oumuamua
AFP/„Scanpix“ nuotr./Tarpžvaigždinis objektas Oumuamua

2017 m. buvo pranešta apie „Oumuamua“, pirmojo tarpžvaigždinio objekto, aptikimą Saulės sistemoje. Jo skersmuo buvo apie 100 metrų.

Šiemet mokslininkai nustatė, kad 2014 m. Žemės atmosferoje sudegęs maždaug metro skersmens meteoras irgi atkeliavo iš už Saulės sistemos ribų.

Remiantis šių objektų stebėjimais, galima apytiksliai apskaičiuoti, kaip dažnai tokie objektai pasiekia Saulės sistemą, o tada apskaičiuoti, kiek tokių objektų per visą Mėnulio egzistavimo istoriją galėjo susikaupti jo paviršiuje.

Be to, teoriškai tokių objektų kritimą galima stebėti realiu laiku: mokslininkai apskaičiavo, kad aplink Mėnulį paleistas skrieti dviejų metrų skersmens satelitas su ant jo pritvirtintu teleskopu galėtų spėti realiu laiku užfiksuoti į Mėnulį krintančius tarpžvaigždinius objektus.

Jei kuris nors iš tarpžvaigždinių objektų savyje turėtų gyvybės „statybinių blokų“, juos būtų galima aptikti tiesiog tiriant mėginius iš Mėnulio paviršiaus.

Tačiau tai nėra taip lengva. Pavyzdžiui, Mėnulio uolienos, kurias į Žemę pargabeno „Apollo“ misijos, greičiausiai buvo užkrėstos „žemiška“ gyvybe ir apie gyvybei palankių sąlygų egzistavimą išorinėje visatoje pasakyti gali mažiau negu uolienos, kurios būtų ištirtos iš karto Mėnulyje.

Jei uolienose, kurios Mėnulį pasiekė iš prie kitų žvaigždžių esančių dangaus kūnų, pavyktų rasti tokių pačių gyvybės „statybinių blokų“ kaip ir tie, iš kurių susideda gyvybė Žemėje, tai suteiktų labai daug informacijos apie nežemiškos gyvybės, jei tokia egzistuoja, pobūdį.

Ir padėtų atsakyti į esminį klausimą – ar nežemiška gyvybė biochemiškai yra panaši į gyvybę, esančią Žemėje.

Mėnulio tyrimai taupytų laiką

Jei Mėnulyje esančiose uolienose iš už Saulės sistemos ribų pavyktų rasti biocheminių junginių, iš kurių susideda ir gyvybė Žemėje, tai leistų daug užtikrinčiau teigti, kad gyvybė panašiu principu tikrai galėjo išsivystyti įvairiose visatos vietose. Arba kad gyvybė atsirado vienoje visatos vietoje, bet po to kažkokiu būdu paplito po visatą.

NASA nuotr./Mėnulio paviršius
NASA nuotr./Mėnulio paviršius

Jei nepavyktų rasti nieko, tvirtų išvadų daryti vis tiek nebūtų galima. Tačiau bet kokiu atveju tyrimai Mėnulyje sutaupytų itin daug laiko, lyginant su tuo, kiek truktų, jei kosminis laivas būtų išsiųstas parsivežti uolienų tiesiai iš kurios nors kitos žvaigždės sistemos.

Net ir šviesos greičiu skrendantis laivas kurios nors iš artimiausių Saulei žvaigždžių – Alfa Kentauri A, B arba C – sistemą pasiektų ir iš jos grįžtų tik per devynerius metus.

Su dabar turimomis cheminėmis raketomis tokia kelionė užtruktų apie 100 tūkst. metų. Tai yra maždaug tiek laiko, kiek praėjo nuo tada, kai pirmieji žmonės paliko Afriką. Tirti Mėnulio paviršių, ieškant nežemiškos gyvybės įrodymų, būtų daug greičiau.

Mokslininkai skaičiuoja, kad nežemiškos kilmės uolienos turėtų dengti maždaug 0,003 proc. Mėnulio paviršiaus ir turėtų būti pasklidusios po visą Mėnulį. Organinės kilmės junginiai, jei jų ir yra, sudaro tik nedidelę šių uolienų dalį. Aminorūgštys, kurios yra pagrindiniai mums suvokiamos gyvybės „statybiniai blokai“, sudarytų dar mažesnę dalį.

Tačiau pasitelkus spektroskopines technologijas, būtų galima tirti atskiras Mėnulio paviršiaus uolienų daleles ir ieškoti ženklų, kad jos yra iš už Saulės sistemos ribų. O tada jau tirti konkrečiai jas, ieškant gyvybės „statybinių blokų“.

Kaip būtų galima suprasti, kad uolienos dalelė susiformavo už Saulės sistemos ribų? Saulės sistemoje esančios uolienos pasižymi specifiniu deguonies, anglies ar azoto izotopų santykiu. Nukrypimas nuo šio santykio leistų daryti išvadą, kad tam tikra dalelė Mėnulį pasiekė iš išorinio kosmoso.

Svajonės apie sudužusius aparatus

Be to, Mėnulis astrobiologams suteikia ir dar didesnių vilčių. Pavyzdžiui, kad galimai Mėnulio uolienose pavyks rasti seniai išnykusios nežemiškos gyvybės buvimo įrodymų.

Seniausios mikrofosilijos Žemėje buvo aptiktos Vakarų Australijoje – joms apie 3,4 mlrd. metų. Jei pavyktų tokio senumo mikrofosilijų rasti Mėnulyje, tai būtų nuostabus nežemiškos gyvybės įrodymas. Net jei ta gyvybė buvo tik vienaląsčiai organizmai.

Galų gale, negalima atmesti tikimybės, kad Mėnulio paviršiuje pavyks rasti technologinių prietaisų, kurie galėjo sudužti Mėnulyje prieš milijardą metų, pėdsakų.

Tokius pėdsakus būtų galima palyginti su laišku iš ateivių civilizacijos, sakančiu, kad „Mes egzistuojame“. Nepatikrinus Saulės sistemos pašto dėžutės, niekada nebus sužinota, ar toks laiškas gautas.

Tikimybė, kad pavyks rasti nežemiškos gyvybės įrodymų, yra rimtas mokslinis pagrindas, kodėl Mėnulio paviršiuje būtų verta įkurti nuolatinę bazę. Mėnulis žmonijai svarbus nuo seniausių laikų, jį dažnai sutinkame mituose ir legendose. Jei Mėnulis praneštų mūsų civilizacijai, kad mes ne vieni, jis taptų dar svarbesnis.

Parengta pagal Livescience.com.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

02:08
01:11
02:10

Esports namai

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie Mokslas.IT