Dideli aukso telkiniai gelmėse galėjo susiformuoti dėl senovėje kalnuose veikusių vadinamųjų „garo katilų": žemės drebėjimų metu geologiniuose sprūdžiuose atsidūręs vanduo išgaruodavo, o jo vietoje iškrisdavo aukso nuosėdos.
Australijos Kvinslendo universiteto geologas Dionas Weatherley'us su kolega iš Australijos nacionalinio universiteto Richard Henley'umi išsiaiškino, kaip žemės gelmėse susiformavo kai kurios aukso gyslos. Mokslininkai ištyrė vieno iš XIX-XX a. Australijos aukso karštligės epicentrų – Kambaldos miesto apylinkėse esančioje šachtoje glūdinčių uolienų struktūrą.
Geologai tyrinėjo kvarco tarpgyslius, kurie paprastai randami kartu su aukso gyslomis, ir pastebėjo, kad kvarco tarpgysliai glūdi lūžiuose, atsiradusiuose susiduriančių masyvių kalnynų sprūdžiuose. Išnagrinėję auksingų uolienų struktūrą ir mineralinę sudėtį, mokslininkai priėjo išvadą, kad Kambaldos šachtose rasti gelmių plyšiai ne sykį buvo užlieti vandeniu.
Kai kurios tiriamų uolienų ypatybės liudija, kad vandenį tuose plyšiuose veikdavo didžiulis slėgis (apie 110 megapaskalių, o tai tūkstantį kartų viršija atmosferos slėgį). Tai paskatino tyrėjus susimąstyti, kad galbūt tokie plyšiai yra savotiški „garo katilai", kuriuose vanduo žemės drebėjimų metu išgaruodavo, o jame buvusios priemaišos nuosėdų pavidalu likdavo dugne. Tokie „garo katilai" užvirdavo žemės drebėjimų metu, sprūdžių apylinkėse tektoninėms plokštėms trinantis vienai į kitą.
Šių procesų metu vanduo išgaruoja ir sprūdžio dugne iškrenta vandenyje buvusios nuosėdos – taip pat ir kvarco smiltelės bei auksas. Tokie „garo katilų" ciklai kalnų uolienų formavimosi periodu gali kartotis šimtus ar tūkstančius kartų. Jų vietose būti aukso gyslų. Geologų vertinimu, apie 80 procentų visų Žemės aukso išteklių galėjo kauptis būtent tokiu pavidalu. Tokios išvados verčia abejoti dėl populiariosios hipotezės, kad pagrindinis aukso šaltinis Žemėje buvo asteroidai.
