Šiaurės Vakarų universiteto (Ilinojus, JAV) neurobiologijos profesorės Indiros Raman nuomone toks laimės trumpumas paaiškinamas labai žemiškai, remiantis žmogaus smegenų biologija. Perpratus jų veikimą, galima ne tik nustoti jaudintis dėl šio pojūčio praradimo, bet ir išmokti susigrąžinti jo pilnatvę, tvirtina ji straipsnyje, kurį publikavo "Nautilus".
Apibendrinant, mūsų smegenys veikia trimis pagrindinėmis kryptimis: jutimas, vertinimas, atsakomosios reakcijos. Pagrindiniai šių procesų veikėjai yra nervų sistemos neuronai, pertvarkantys jutimo organais gautus stimulus į veikimo potencialą – kalio ir natrio jonų judėjimą, sukuriantį smegenims suprantamus elektrinius signalus. Judėjimas įmanomas, nes mažos baltymų molekulės organizmo ląstelių membranoje formuoja kanalus ir padeda grandie perduoti neurotransmiterius. Šie baltymai ypatingi tuo, kad reaguoja į dirgiklio pokytį, o kai vyksta nuolatinis, ilgas, vidutinio ar mažo intensyvumo dirginimas, jie „išsijungia“ir neleidžia jonams judėti link smegenų.
Ši savybė vadinama adaptacija, desensitizacija ar inaktyvacija (priklauso, kokie proceso fiziniai pagrindai). Būtent dėl to iš šviesios patalpos išėję tamsą, iš pradžių nieko nematome, o paskui apšvietimas ima atrodyti visai normalus. Arba nustojame užuosti šalia esančio objekto kvapą, nors prieš tai jis mus erzino. Arba, pasivaikščiojus basomis gamtoje, nustojame šokčioti iš skausmo, užmynę ant kiekvieno akmenėlio. O taip pat nenorime išlįsti iš baseino, kurio vanduo iš pradžių mums atrodė per šaltas. Dirgiklis – kvapas, šviesa, triukšmas – greitai nustoja jaudinti. Kitaip tariant, mes tiesiog priprantame.
Mūsų reakciją į daugelį (bet ne visus) išorinių dirgiklių lemia ne jų absoliutus stiprumas, o kontrastas su tuo, kas buvo anksčiau ir jonų kanalų gebėjimas prisitaikyti. Puikus pripratimo prie dirgiklių pavyzdys – eksperimentai su rega. Kaip žinia, žmogaus akys nuolat atlieka smulkius judesius – sakadas. Manoma, kad viena jų funkcijų – nuo regimų paviršių atspindėtos šviesos lyginimas, kad smegenys teisingai suvoktų vaizdą. Tačiau jeigu kokio nors objekto atvaizdas užfiksuojamas tinklainėje, stebėtojas greitai pamato, kaip vaizdas „išnyksta“, nors iš tiesų jis vis dar ten. Kai akis negali lyginti vienos vaizdo dalies su kita, mums atrodo, kad lyginti nebėra ką.
Jautrumas pokyčiams ir nejautrumas pastovumui neapsiriboja vien fiziniais jutimais, rašo I.Raman. Giliai smegenyse irgi veikia baltymai, atidarantys ir uždarantys jonų kanalus, praleidžiantys ar sustabdantys veikimo potencialą, ir šie baltymai gali „išsijungti“, priklausomai nuo jo naudojimo intensyvumo. Taigi, net jeigu neurotransmiteriai ilgai ar pakartotinai stimuliuoja neuronus, tai jokiu būdu negarantuoja, kad elektros signalas pasieks galutinį tašką, tęsia biologė. Kai kuriuose neuronuose besitęsiantis veikimas gali baltymo molekulėse apsunkinti veikimo potencialo formavimąsi, arba trukdyti jo judėjimą grandine. Ir nors ši taisyklė turi išimčių, didžiajai daugumai dalis atitinkamų smegenų žievės ir hipokampo ląstelių būdinga akomodacija, tai yra, prisitaikymas prie dirgiklio veikimo.
Neuronai turi ir dar vieną ypatybę: į ilgalaikį (trunkantį kelias dienas) neurotransmiterių srautą jie gali reaguoti atjungdami neurotransmiterių receptorius – taip ląstelės paviršiuje lieka mažiau receptorių, galinčių dirginimą priimti. Dėl tokios reakcijos iš dalies gali išsivystyti atsparumas vaistams, narkotikams ir netgi aštriam maistui. Ir atvirkščiai, kai į ląstelę patenka mažai neurotransmiterių, joje gaminama daugiau signalą priimančių baltymų, – ir tada, kai dirginimo nepakanka, sistema tampa jautri net ir menkiems dirgikliams. Štai todėl, kai gyvūnas ar žmogus badauja, jie pasirengę šlamšti bet kokį maistą, o prisivalgę tampa išrankūs ir sutinka suvalgyti tik tai, kas, jų nuomone, skaniausia. Taigi, nelabai prasminga „pasilikti vietos desertui“ – jei desertas skaniau, nei tai, kas suvalgyta iki jo, noras jį suvalgyti lieka.
Gyvūnų ir žmonių smegenys pamažu taip įgunda nustatyti pažįstamų dirgiklių poveikį, kad gali siųsti jautrumą „išjungiančius“ signalus, kol įvyksta kas nors neįprasta. Organizmas to net nepastebi. Gebėjimas nekreipti dėmesio į įprastą, pasikartojančią, statišką ir nuspėjamą informaciją mums reikalingas tam, kad nekrūptelėtume kaskart, kai Saulė išlenda iš už debesies, žolė paliečia koją ar šalia pravažiuoja automobilis. Be to, visų pranešimų apie visus dirgiklius priėmimui ir apdorojimui eikvotume pernelyg daug energijos, o smegenys energiją stengiasi taupyti. Negebėjimas adaptuotis ir numatyti gali būti kai kurių autizmo spektro sutrikimų simptomas.
Kaip tvirtina I.Raman, visa tai veikia ne tik kalbant apie paprastus dirgiklius, tokius, kaip šviesa ar kvapas, bet ir laimės bei malonumo pojūčius. Kitaip tariant, mūsų smegenys surėdytos taip, kad prie šių pojūčių priprantame lygiai taip pat, kaip ir prie viso kito. Ar tai reiškia, kad esame pasmerkti amžiams prarasti jutimų ryškumą, kai jie tampa nebe nauji? Neurobiologė taip nemano. Atvirkščiai, smegenų veikimo ypatybių žinojimas sufleruoja sprendimą. Kaip minėta, ląstelės moka ne tik adaptuotis prie įprastų dirgiklių, bet ir tapti itin jautriomis, jei signalo trūksta. Kitaip tariant, desensitizacija yra grįžtama, tačiau norint ją „išjungti“, reikia kontrasto. Kadangi smegenys priprato nuolat lyginti gaunamos informacijos porcijas, raktu į laimę gali tapti… nelaimė. Žinoma, ne gilaus liūdesio be prošvaisčių lygio nelaimingumas, o tiesiog laikina būsena, sustiprinanti pozityvius pojūčius, kaip alkis sustiprina valgymo malonumą, patikslina I.Raman. Ir nors mokslininkė nepaaiškina, kokios neigiamų emocijų porcijos pakaks teigiamų emocijų atgaivinimui, jau vien supratimas, kad periodinis laimės ir pasitenkinimo pojūčio praradimas – normalu, šiek tiek ramina.
