Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Kodėl Rusija pardavė Aliaską amerikiečiams?

Aliaska
Hqworld.net nuotr. / Aliaska
Šaltinis: 15min
3
A A

Prieš pusantro šimto metų ir kelias dienas – 1867 metų kovo 30 dieną – JAV Valstybės sekretorius Williamas H.Sewardas ir Rusijos pasiuntinys baronas Eduardas de Stoecklis pasirašo teritorijos perleidimo sutartį. Jų parašais buvo patvirtintas Rusijos caro Aleksandro II sprendimas už 7,2 mln. dolerių atsisakyti vienos iš paskutinių Rusijos teritorijų Šiaurės Amerikoje, rašo livescience.com.

Perskaičiavus šiandienine pinigų verte, ši suma būtų vos 113 mln. dolerių – ganėtinai juokinga suma už teritoriją, kuri šiandien vertinama kaip viena iš turtingiausių JAV valstijų, galinčių pasigirti milžiniškais naftos, dujų, aukso ir žuvies ištekliais. Ir tai – neskaitant milžiniškų, žmogaus nepaliestų miško plotų bei strateginės pozicijos, suteikiančios amerikiečiams prieigą prie Arkties vandenyno.

Aliaskos gyventojas, vietos eskimų palikuonis, Ankoridžo universiteto lektorius Williamas L. Iggiagrukas Hensley, pateikė savo įžvalgas apie rusišką ir amerikietišką Aliaskos istorijos dalis, tai pat – kaip dviprasmiškai šią istoriją vertina tūkstančius metų Aliaskoje gyvenę eskimai.

Rusijos teritorinė plėtra, dėl kurios ši valstybė išsiplėtė iki Aliaskos ir netgi dabartinės Kalifornijos teritorijos, prasidėjo apie XVI a, kuomet ši valstybė, lyginant su dabartiniu milžinu, buvo tikras nykštukas.

Padėtis pasikeitė 1581 metais, kai Rusija užkariavo Sibiro teritoriją, tuomet vadintą Sibiro chanatu. Jį tuo metu valdė Čingischano palikuonis Kučumchanas. Ši pergalė atvėrė Rusijai vartus į Sibirą, ir jau po 60 metų rusai pasiekė Ramųjį vandenyną.

Rusijos ekspansiją į rytus daugiausia lėmė pelningas kailių verslas, noras skleisti Rusijos stačiatikių religines pažiūras „pagonių“ populiacijose rytuose, pageidavimas padidinti mokesčių mokėtojų skaičių ir praturtinti valstybę gamtos ištekliais.

XVIII a. pradžioje Petras Pirmasis – imperatorius, sukūręs pirmąjį Rusijos karinį laivyną – norėjo išsiaiškinti, kaip toli Azijos žemynas driekiasi rytų kryptimi. Sibiro Ochotsko miestas tapo dviejų tiriamųjų ekspedicijų pradžios tašku. O 1741 metais Vitusas Beringas sėkmingai perplaukė sąsiaurį, kuris dabar pavadintas jo vardu bei pamatė Šv. Elijaus kalną, esantį netoli tos vietos, kur dabar įsikūręs Aliaskos Jakutato kaimas.

Ir nors antroji V.Beringo ekspedicija baigėsi katastrofiška nesėkme – dėl blogo oro pakeliui į namus jo laivas sudužo Aleutų salyno vakarinėje dalyje ir tyrinėtojas 1741 metų gruodį ten ir pasimirė nuo skorbuto – Rusijai šie tyrimai buvo neįtikėtinai sėkmingi. Išlikusi įgulos dalis suremontavo laivą, prikimšo jį pilną jūros ūdrų, lapių ir ruonių kailių ir grįžo į Sibirą, kur jų vertingas krovinys paliko didžiulį įspūdį vietiniams medžiotojams. Įspūdis buvo toks didžiulis, kad Rusijos medžiotojų migraciją į Aliaską dėl kailių galima būtų palyginti su pusantro šimtmečio vėliau įvykusia Klondaiko aukso karštine.

Pirmieji sunkumai

Medžiotojų gyvenvietėms išsilaikyti nebuvo lengva. Rusai Aliaskoje – o daugiausia jų tame pusiasalyje vienu metu buvo 800 – susidūrė su rūsčia realybe: jie buvo per pusę pasaulio nuo tuometinės Rusijos sostinės Sankt Peterburgo, tad palaikyti ryšį buvo neįtikėtinai sunku.

Be to, Aliaska yra pernelyg nutolusi į šiaurę, kad joje būtų įmanomi kokie nors reikšmingi žemės ūkio darbai, tad ir didelio naujakurių skaičiau siųsti į šias žemes nelabai buvo įmanoma. Dėl to rusai ėmė tyrinėti piečiau esančias teritorijas. Iš pradžių – tik ieškodami žmonių, su kuriais galima būtų prekiauti, importuotis maisto, kurio neįmanoma užsiauginti šiauriau. Rusijos laivai pasiekė dabartinės Kalifornijos teritoriją ir užmezgė prekybinius santykius su ten įsikūrusiais ispanais bei galų gale 1812 metais įsteigė savo gyvenvietę – Fort Rossą.

Bet praėjus dar trims dešimtims metų Rusijos pastangos tyrinėti Ameriką buvo nutrauktos ir bemaž visas rusiškas turtas Amerikoje buvo parduotas. Netrukus Rusijoje pradėta labai rimtai abejoti, ar verta išlaikyti ir Aliaskos koloniją.

Mat kolonija jau nebebuvo tokia pelninga – medžiotojai labai smarkiai sumažino ūdrų populiacijas. Negalima pamiršti ir fakto, kad Aliaska buvo sunkiai apginama karine prasme – dėl Krymo karo Rusiją kamavo stiprus lėšų stygius.

Pirkėjai iš Amerikos

Taigi, Rusijos užmačios atsikratyti Aliaskos buvo akivaizdžios. Tačiau kodėl tomis teritorijomis susidomėjo amerikiečiai?

XIX a. penktame dešimtmetyje JAV išplėtė savo interesus iki Oregono, užgrobė Teksaso valstiją ir kare su meksikiečiais užkariavo Kaliforniją. 1848 metų kovą JAV Valstybės sekretorius W.H.Sewardas rašė: „Mūsų populiacijai lemta be pasipriešinimo bangomis ristis į šiaurę ir Ramiojo vandenyno pakrantėse susidurti su rytų civilizacija.“

Praėjus beveik dvidešimčiai metų po minčių apie plėtimąsi į šiaurę, W.H.Sewardo svajonė buvo realizuota.

Aliaskoje amerikiečiai įžvelgė galimybę rasti aukso, kailių ir žvejybos plotų bei užmegzti patogesnius prekybinius santykius su Kinija ir Japonija. Be to, amerikiečiams nerimą kėlė tai, kad į tas teritorijas koją galėjo įkelti anglai, tad buvo manoma, kad Aliaskos įsigijimas padėtų JAV tapti galia Ramiojo vandenyno teritorijose. Na, ir apskritai JAV valdžia tuo metu buvo nusiteikusi ekspansionistiškai.

Dėl to buvo sudarytas neapskaičiuojamos svarbos geopolitinis sandoris: amerikiečiai už varganus 7,2 mln. dolerių įsigijo neįtikėtiną turtą.

Skaičiuojant grynai gamtinių išteklių prasme, JAV teritorija išaugo daugiau nei 1,5 mln. kv. kilometrų – maždaug trečdaliu dabartinės Europos Sąjungos ploto. Beveik visi šie plotai buvo padengti praktiškai neliestu mišku. Dabar 980 tūkst. kv. kilometrų šios valstijos yra federaliniai parkai ir gamtos draustiniai. JAV iš Aliaskos iki šiol uždirbo šimtus milijardų dolerių – iš banginių taukų, kailių, vario, aukso, medienos, žuvies, platinos, cinko, švino ir naftos. Dėl to valstija galėjo išsilaikyti be jokių pardavimų ar pajamų mokesčių, be to, kiekvienam valstijos gyventojui buvo skirta kasmetinė „stipendija“. Tikėtina, kad po Aliaskos žeme iki šiol slypi milijardai barelių naftos.

Ši valstija amerikiečiams svarbi ir gynybiniais sumetimais – Ankoridže ir Feirbenkse yra JAV karinės bazės. Be to, tai yra vieninteliai JAV vartai į Arkties vandenyną – tai yra svarbu įvertinus faktą, jog tirpstant ledynams atsiveria naujos galimybės žvalgyti milžiniškus šio regiono išteklius.

O kaip vietiniai gyventojai?

Kiekviena moneta turi dvi puses. Istorijos moneta – ne išimtis.

Kai 1741 metais V.Beringas aptiko Aliaską, joje jau gyveno apie 100 000 žmonių – inuitai, atabaskai, jupikai, unanganai, tlingitai. Vien Aleutų salose gyveno 17 000 žmonių.

Ir nors atvykėlių rusų skaičius net pačiame Aliaskos eksploatavimo įkarštyje buvo santykinai labai mažas (didžioji jų dalis apsistojo gyvenvietėse Aleutų salose, Kodiako, Kenajaus pusiasaliuose bei Sitkoje), jie vietos gyventojus valdė geležiniu kumščiu – genčių vadų vaikus imdavo įkaitais, naikindavo vietos gyventojų kajakus ir kitą medžioklei reikalingą įrangą, o kai manydavo, kad to reikia, imdavosi ir smurto.

Rusų pozicijas Aliaskoje sustiprino šaunamieji ginklai, kardai, patrankos ir parakas – tik dėl šių civilizacijos stebuklų, kaip galėjo pasirodyti vietos gyventojams, jie sugebėjo įsitvirtinti pietinėse Aliaskos pakrantėse. Parakas, šnipai ir įtvirtinti fortai padėjo jiems užtikrinti savo saugumą, o jų valią už fortų sienų skleidė atrinkti ir pakrikštyti genčių vadai. Tačiau ši plėtra nevyko be pasipriešinimo – gabūs tlingitų kariai gerokai mažino užtikrintumą dėl Aliaskos išlaikymo.

Skaičiavimai rodo, kad Aliaskos perdavimo amerikiečiams metu vietinių gyventojų buvo likę tik pusė – apie 50 000. Taip pat Aliaskoje vis dar gyveno 483 rusai ir 1421 kreolas (rusų vyrų ir vietinių moterų palikuonys).

Vien Aleutų salose rusai vergais pavertė arba išžudė tūkstančius aleutų. Jų populiacija per pirmuosius 50 Rusijos valdymo metų nuo 17 000 nukrito iki vos 1500 – suveikė mirtina ginklų, vergovės ir infekcijų kombinacija.

Rusijai pardavus Aliaską amerikiečiai vis dar kariavo su piečiau gyvenančiais indėnais, tad natūralu, kad ir į Aliaskos vietinius gyventojus jie žiūrėjo kaip į potencialius priešus. Generolas Ulysses S.Grantas Aliaską paskelbė karine apygarda ir jai vadovauti skyrė generolą Jeffersoną C.Davisą.

Tuo tarpu vietiniai Aliaskos gyventojai laikėsi įsitikinimo, kad jie, kaip vietos gyventojai, taip pat turi teises į šią teritoriją, nepralaimėjo jos jokiame kare ir neperleido jos jokiai kitai valstybei – taip pat ir JAV, kurios, formaliai vertinant, iš Rusijos nusipirko ne Aliaską, o tik teisę derėtis su vietos gyventojais. Dėl to vietos gyventojams iki pat 1924 metų, kai buvo išleistas Indėnų pilietybės įstatymas, nebuvo suteikta JAV pilietybė.

Iki to laiko Aliaskos vietos gyventojai neturėjo jokių pilietinių teisių – negalėjo balsuoti, negalėjo turėti nekilnojamojo turto ar eksploatuoti kasyklų. XIX a. septintame dešimtmetyje Indėnų reikalų biuras kartu su vietos misionierių bendruomenėmis ėmėsi aktyvios vietos gyventojų asimiliavimo politikos – stengėsi išnaikinti jų kalbas, religijas, menus, muziką, šokius, apeigas ir gyvenimo būdą.

Ir tik 1936 metais, kai buvo pasirašytas Indėnu reorganizacijos aktas, gentims vėl buvo leista turėti savo savivaldos struktūras, o po devynerių metų, 1945-aisiais buvo priimtas Aliaskos antidiskriminacijos aktas, uždraudęs rasinę vietos gyventojų diskriminaciją. Pagal šį įstatymą iš įdarbinimo vietų ir barų turėjo išnykti tokie ženklai, kaip „Vietiniai nepriimami“ arba „Vietiniai ir šunys neįleidžiami“.

Laikui bėgant vietos gyventojų situacija akivaizdžiai pagerėjo. 1959 metais Aliaska tapo pilnaverte valstija, o pagal valstijos teises suteikiantį aktą buvo numatyta, kad naujosios valstijos piliečiai atsisako bet kokių teisių į žemes, priklausančias vietos gyventojams. Kas sukėlė nemenką nepasitenkinimą, nes JAV ir jų piliečiams priklausė beveik visa Aliaskos žemė.

Ir nors ganėtinai ilgą laiką aleutų, inuitų ir kitų Aliaskos tautelių gyvenimas nebuvo rožėmis klotas valdžią perėmus amerikiečiams, Aliaskos perdavimo data – kovo 30-oji – jiems yra svarbi šventė, nes nuo tos dienos prasidėjo ilgas jų kelias link pilietinių teisių ir demokratijos.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Mokslas.IT