Labiausiai mūsų planetoje paplitęs mineralas pavadintas bridžmanitu – amerikiečių fiziko ir Nobelio premijos laureato Percy'o Bridgmano garbei.
Apatinė Žemės mantija sudaro daugiau kaip 50 proc. visos mūsų planetos medžiagos. Ji glūdi 670–2900 km gelmėje. Slėgis 670 km gylyje yra 237 tūkst. kartų didesnis už atmosferos slėgį ir siekia 24 gigapaskalius, o slėgis 2900 km gylyje yra net 1,3 mln. kartų didesnis už atmosferos slėgį.
Kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, bet atmosferoje šiuo atveju buvo susidariusios sąlygos, identiškos 670 km gelmės sąlygoms.
Nors mokslininkai apie apatinės mantijos sluoksnį žino nedaug, manoma, kad jį turėtų sudaryti ypač tanki magnio geležies silikato atmaina. Iki šiol šiam mineralui nebuvo suteikta jokio pavadinimo, nes mokslininkai paprasčiausiai nesugebėjo rasti natūralaus jo pavyzdžio, o pagal Tarptautinės mineralogijos asociacijos nuostatus, mineralui suteikti pavadinimą galima tik nuodugniai ištyrinėjus natūralų jo fragmentą.
Šis mineralas sudaro iki 38 proc. Žemės, tačiau jis mūsų planetos paviršiuje yra beveik nesurandama retenybė. Natūralaus būvio jis būna tik didesnėje nei 670 km gelmėje, apie kurios pasiekimą kol kas galime tik labai nedrąsiai svajoti.
Vis dėlto mokslininkams pagaliau nusišypsojo laimė – gabalėlis šio mineralo jiems nukrito iš dangaus. Už tai visų pirma dėkoti reikėtų jėgoms, prieš šimtus milijonų metų suorganizavusioms asteroidų susidūrimą.
Jo metu nuo asteroido atskilo fragmentas, kuris 1879 m. nukrito Australijoje. Meteoritas skrydžio per atmosferą metu atlaikė maždaug +2100°C temperatūrą ir 24 gigapaskalių slėgį. Kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, bet atmosferoje šiuo atveju buvo susidariusios sąlygos, identiškos 670 km gelmės sąlygoms.
Nuodugniai ištyrinėję rastą meteoritą, mokslininkai jame rado mikroskopinių bevardžio mineralo fragmentų. Įdomu tai, kad mineralas turėjo suirti – po asteroidų susidūrimo akmuo atvėso ir atsidūrė menko slėgio aplinkoje. Tačiau kosmoso speigas suveikė kaip konservantas ir paprasčiausiai įšaldė mineralo fragmentus, užkirsdamas kelią mineralo suirimui. Taip po kelių šimtų milijonų metų į Žemę atskriejo šio mineralo inkliuzas.
Kaip tik dėl to mokslininkai pagaliau sulaukė galimybės įvardyti mineralą. Bridžmanitu jis pavadintas 1946 m. Nobelio premiją pelniusio P. Bridgmano garbei. Šis fizikas pirmasis pasiūlė metodus, leidžiančius mokslininkams sintetinti ir analizuoti mineralus slėgio, kuris prilygsta Žemės gelmėse esančiam slėgiui, sąlygomis.
