Norint lėktuvu nuskristi į priešingą Žemės rutulio pusę, reikėtų nusiteikti mažiausiai 22 val. kelionei. Daug. Todėl Henry Reichas savo animaciniame siužete nusprendė pasamprotauti, kas atsitiktų su kelionėmis, jei kada nors (tiesiog pafantazuokime – be rimtų mokslinių pretenzijų) pavyktų Žemę pragręžti kiaurai.
Visų pirma, Žemė sukasi. Vadinasi tuneliu kristi tiesiai nepavyktų: po kurio laiko (tiesą sakant, pakritus vos keletą iš maždaug 12 tūkst. kilometrų) krentantis žmogus skaudžiai atsitrenktų į tunelio sieną.
Netikite? Filmuko autorius rado informacijos, kad kadaise šį triuką išmėgino šachtininkai: į pusantro kilometro gylio vertikalią šachtą mėtė sviedinius. Šie šachtos dugno niekad taip ir nepasiekė.
Gerai, o jei šulinį-tunelį iškasus nuo šiaurės ašigalio į pietų ašigalį? Koriolio efektas šiuo atveju būtų eliminuotas, nes tunelis sutaptų su Žemės sukimosi ašimi, kuri yra daugiau mažiau stabili ir svyruoja labai nežymiai ir lėtai.
Pirmus 3 tūkst. kilometrų pavyktų įveikti labai greitai, mat, atsižvelgiant į pagreitį (9,8 m/s2) krisdamas tokioje šachtoje, netrukus kas sekundę įveiktumėte po 8 km. Tad Žemės branduolio paviršių pasiektumėte po 13 minučių laisvo kritimo.
Tačiau krentant vis arčiau centro, kritimo „varikliai“ imtų silpti, mat kuo arčiau centro, tuo mažesnė traukos jėga. Pasiekę Žemės centrą, pakibtumėte nesvarumo būsenoje ir prarastumėte orientaciją, kur yra viršus, o kur – apačia. Arba, kitaip tariant, Žemė jus trauktų išsyk visomis kryptimis vienodai.
Tačiau reikia nepamiršti ir inercijos: eliminavus trintį, Žemės centrą pasiektumėte skriedamas 35 tūkst. km/val. arba 10 km/s greičiu. Praskriejus pro Žemės centrą, visas kritimo procesas „apsiverstų“ aukštyn kojomis, ir jūs pradėtumėte lėtėti – taip, kad pasiekęs priešingą žemės rutulio pusę, tiesiog iškiltumėte ir sustotumėte Antarktidoje.
Kad būtų paprasčiau viską įsivaizduoti ir suprasti, kviečiame pasižiūrėti nuotaikingą animacinį siužetą.
