Kai žemės drebėjimas ir cunamis sukrėtė Fukušimos atominės elektrinės kompleksą 2011 metais, pagrindinė šių stichijų žala buvo sukelta netiesiogiai – sugedus reaktoriaus aušinimo sistemoms, išsilydė kuro strypai ir reaktoriaus apsauginis kevalas, ir radiacija pakliuvo į aplinką.
Masačusetso technologijos instituto Branduolinės energetikos skyriaus darbuotojai pasiūlė atomines elektrines, kurios būtų statomos ant plūdriųjų platformų, panašių į tas, kurios jau daugelį metų naudojamos naftos išgavimui giliuose vandenyse. Esą jos galėtų padėti išvengti pasekmių, kurios užklupo po Fukušimos nelaimės.
Tokios elektrinės gali būti pastatytos tiesiog laivų statyklose, nuvilktos į paskirties vietą, kur būtų pritvirtintos prie jūros dugno ir povandeniniu kabeliu prijungtos prie elektros tinklo žemėje.
Tokie plaukiojantieji įrenginiai blogiausiu atveju galėtų būti automatiškai aušinami jūros vandeniu, taip neribotam laikui užkertant kelią kuro strypų išsilydymui ir radioaktyviųjų medžiagų pasklidimui.
Tokios elektrinės gali būti pastatytos tiesiog laivų statyklose, nuvilktos į paskirties vietą, kur būtų pritvirtintos prie jūros dugno ir povandeniniu kabeliu prijungtos prie elektros tinklo žemėje.
Šioje koncepcijoje pasinaudota dviem brandžiomis technologijomis: lengvojo vandens branduolinių reaktorių ir atviroje jūroje veikiančių naftos ir dujų gręžinių platformų. Naudojant per daugelį metų praktiškai išbandytas technologijas, gerokai sumažėja inžinerinių pavojų tikimybė.
Nors plaukiojančios atominės elektrinės idėja nėra visai nauja – Rusija šiuo metu gamina baržoje sumontuoją elektrinę, kuri gali būti prišvartuota prie kranto norimoje vietoje, tačiau kol kas nėra nė vienos elektrinės, kuri būtų įrengta pakankamai giliai ir toli nuo kranto, kad jai būtų nepavojingi cunamiai.
Plūduriuojanti platforma, nuo kranto nutolusi keliolika kilometrų, kur vandens gylis siekia apie 100 metrų, būtų nepaveiki žemės drebėjimų sukeltoms cunamio bangoms. Tuo tarpu didžiausios problemos, ekstremaliomis sąlygomis iškylančios atominėms elektrinėms – reaktoriaus perkaitimas ir kuro strypų išsilydymas – taip atsitiko Fukušimos (Japonija), Černobylio (Ukraina) ir Trijų mylių saloje (JAV) – būtų beveik neįmanomas jūroje ar vandenyne, kur iš esmės yra begalinės vėsaus vandens atsargos, o aušinti reaktorių būtų galima ir pasyviai, be operatorių ar automatikos, nes pats reaktorius blokas būtų žemiau vandens paviršiaus lygio.
Tokios elektrinės turi ir daugiau privalumų. Viena vertus, vis sunkiau ir brangiau rasti tinkamas vietas naujų atominių elektrinių statyboms: jos paprastai turi būti šalia vandenyno, ežero ar upės, nes aušinimui reikia vandens. Be to, jos neturi būti per daug nutolusios nuo miestų, kuriems reikalinga energija. Atominė elektrinė atviroje jūroje gali būti įrengta vos keliolikos kilometrų atstumu nuo miestų, tačiau net ir tuomet neužimtų vertingos pajūrio žemės.
Be to, pasibaigus elektrinės tarnavimo laikui, ji galėtų būti tiesiog nuvilkta perdirbimui – taip jau daroma su povandeninių laivų reaktoriais, o buvusi elektrinės vieta jūroje greitai atsikurtų.
Šis projektas taip pat galėtų padėti spręsti praktinius statybos klausimus, kurie gerokai sumažina naujų atominių elektrinių ekonomiškumą: reiktų gerokai mažiau betono, kurį pakeistų lengvesnės ir paprasčiau perdirbamos plieno konstrukcijos, statyba laivų statyklose būtų labiau specializuota ir greitesnė, projektus būtų lengviau standartizuoti, o elektrinių galia galėtų būtų pati įvairiausia – nuo nedidelių vieno miestelio poreikius patenkinančių 50 megavatų iki regioninių 1000 megavatų.
